V. Valiušaitis. Tikrasis fašizmas

Gal dar niekad per pastaruosius keliasdešimt metų taip raiškiai nebuvo manifestavęs savo antihumanistinės prigimties tikrasis fašizmas, kaip per paskutinį mėnesį. Čia, matyt, ir glūdi paslaptis, kodėl jis visus kitus, kurie jam nepritaria ir nenori su juo tapatintis, su tokia tūžmastimi ir recidyvistine neapykanta, kaltina būtent „fašizmu“.

Šiandien labai plačiai skamba refrenas, kad Ukraina kovoja „už visą Vakarų civilizaciją“. Savo metu „už visą Vakarų civiliazciją“ kovojo Suomija.

Savo įnašą į tą kovą yra įnešusi ir Lietuva: 1941 m. birželio sukilimu, pokario metų 1944-1953 m. partizanine rezistencija. Dabar tai ypač aiškiai pasimatė.

Štai straipsnis, rašytas prieš aštuonis dešimtmečius – paskelbtas 1941 m. liepos 18 d. Čikagos dienraštyje „Draugas“. Nepraradęs aktualumo.

 

1 of 6

- +

1. V. Valiušaičio faksimilė

2. V. Valiušaičio faksimilė

3. V. Valiušaičio faksimilė

4. V. Valiušaičio faksimilė

5.

6.

SUOMIJA IR LIETUVA

Prieš keletą dienų Suomijos kompozitorius Jean Sibelius, 76 metų amžiaus senelis, kurio vardas yra žinomas visame civilizuotame pasaulyje, atsikreipė į Amerikos žmones šiais žodžiais:

„1939 metais mano tėvynė buvo užpulta bolševikų. Amerikos žmonės tada suprato, kad mes kovojame ne tiktai už savo laisvę, bet už visą Vakarų civilizaciją ir dėl to mums davė vertingą pagalbą. <…> Dabar… aš esu įsitikinęs, kad laisvę mylį, šviesūs Amerikos žmonės teisingai supras ir įvertins dabartinę būklę, turint galvoj, kad Europos bolševizacija sunaikintų šio kontinento laisvę ir civilizaciją.“

Reikia pasakyti, kad šis garsiojo suomių muziko balsas yra Suomijos balsas. Gal į tą balsą šio krašto vyriausybė nekreips daug dėmesio dėl tam tikrų šiuo metu susidariusių keistų politinių kombinacijų ir militarinių išskaičiavimų. Tačiau Amerikos visuomenę Sibelijaus žodžiai ir jaudina, ir iššaukia didelį pasipiktinimą Sovietų Rusijos užsimojimu Suomiją sunaikinti ir tą kultūringą tautą pavergti.

Nors Amerikos visuomenė aiškiai žino, kad dabar suomiai kariauja su Vokietijos pagalba, tačiau jos simpatija suomiams nemažėja. Jei turėtų galimumų, ir dabar jai medžiaginės paramos suteiktų. Sveikai galvojantys žmonės gerai nusimano, kad susidariusiomis sąlygomis, suomiai kitaip pasielgti negalėjo.

Bet, vis dėlto, jie kariauja tuo nusimanymu, kad nugalėję kruviną azijatiškąjį bolševizmą, apsaugos savo tautines brangenybes, išgelbės žmones nuo Stalino teroro ir turės vilties ir toliau gyventi kultūringu, nepriklausomu gyvenimu. Sovietų Rusijai pasidavę, jie visko būtų nustoję.

Maždaug panašioje padėtyje yra ir Lietuva. Tiesa, Suomija buvo tuo laimingesnė, kad bolševikai ne visą ją buvo okupavę. Lietuva visa buvo azijatų okupuota ir per ištisus metus plėšiama, naikinama, jos žmonės terorizuojami, ištremiami ir žudomi.

Taigi, dabar, jei suomių šiandien nieks nekaltina ir pro-naciais nevadina dėl jų kariavimo prieš bolševikus, tai tuo labiau niekas negali kaltinti Lietuvos liaudies, kuri, laukus progos, sukilo prieš baisų okupantą, juo nusikratė ir paskelbė valstybės nepriklausomybę atstatanti.

Tiesiog negražu, neteisinga ir nepatriotiška yra Lietuvos sukilimą prieš bolševikus vadinti pro-nacišku ar kitokiu ir vienu ar kitu būdu smerkti Lietuvos laikinąją vyriausybę ir ją pravardžiuoti.

Mes neabejojame sukilėlių troškimui Lietuvą išlaisvinti iš bolševikų, mes taip pat neabejojame laikinosios vyriausybės gražioms pastangoms ir užsimojimams pilniausią laisvę Lietuvos žmonėms iškovoti ir nepriklausomą valstybę atsteigti.

Reikia tik įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei tauta nebūtų sukilusi, jei vyriausybė nebūtų susidariusi, jei vadai būtų pasidavę likimui. Vadai ypač skaudžiai būtų nusidėję, jei nebūtų panaudoję to momento kovai dėl Lietuvos laisvės. Ar tokiu atveju mes jų nesmerktume?

Buvusieji birželio 22-24 dienomis įvykiai ir dabar daromi žygiai, parodo, kad tauta yra gyva, ryžtinga, kad ji trokšta laisvės ir jos siekia, nepaisydama sunkiausių sąlygų, didelio darbo, kruvinų kovų.

Lietuvos žmonės ir jų vadai geriau žino, negu socialistų ar komunistų laikraščių redaktoriai su kokiais sunkumais jiems tenka susidurti, kokios šiandien yra tarptautinės kombinacijos, kokios jėgos ir kokios idėjos siaučia Vakaruose.

Todėl, ne smerkti juos reikia, bet užjausti, padėti ir linkėti, kad jiems pavyktų tuos sunkumus nugalėti, pavyktų sugriautą kraštą atstatyti, išgelbėti tautą nuo pavojų ateityje.

Malonu yra konstatuoti faktą, kad Amerikos spauda, Amerikos visuomenė ir žymūs jos vadai taip gerai supranta šiandieninę Lietuvos padėtį, kaip supranta Suomijos padėtį. Čia lietuvių tautai parodoma be galo daug palankumo ir simpatijos.

Lietuvos sukilėlių ir net laikinosios Lietuvos vyriausybės nevadinama pro-nacišku sąjūdžiu. Ir, dėl to, reikia tik stebėtis, kad pačių lietuvių tarpe ne tik jau komunistų ir socialistų grupėse, bet ir tautininkuose atsirado tokių, kurie didįjį Lietuvos sukilimą ir visą didįjį sąjūdį už valstybės atstatymą pasmerkė, kaipo pro-nacišką.

Suomių tautos garbingasis vyras Sibelius atsišaukė į Amerikos visuomenę, prašydamas, kad ji suprastų Suomijos pastangas apsiginti nuo užpuolikų, o Lietuvos garbingieji sukilėliai, savo kraują pralieję dėl savo laisvės, turi atsišaukti į kai kuriuos savo brolius Amerikoje, kad jie nesmerktų jų kilnių ir šventų pastangų išvesti tautą į laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.