Šie metai yra paskelbti Sūduvos metais. Tai siejama su 1422 m. – prieš 600 metų sudaryta Melno taikos sutartimi, kuria Sūduva buvo pripažinta Lietuvos valstybės dalimi. Nuo to laiko jos siena yra viena iš stabiliausių Europoje.
Ta proga mes pasikalbėsime apie Sūduvos istoriją su Inga Baranauskiene.
Galima būtų kalbėti ir apie labai senus laikus, nes tai vienas iš seniausiai paminėtų baltiškų etnonimų. Dar Ptolemėjus II a. viduryje mini sudinus ir galindus. Jų palikta archeologinė kultūra dabar susilaukė ypatingo dėmesio, kadangi archeologas Eugenijus Jovaiša iš jos (labiau iš galindiškos dalies pagal jo teoriją) po visokių migracijų ir peripetijų kildina lietuvius. Bet apie tai mes nekalbėsim, o pakalbėsim apie laiką, kai apie sūduvius yra žymiai daugiau informacijos – tai yra XIII amžius.
Suduvai atminti skirtus metus siejant su prieš 600 metų sudaryta Melno taikos sutartimi derėjo paminėti ir Vytauto reikštus reikalavimus ją sudarant, t. y. tai, kad jis reikalavo, jog Lietuvai būtų sugrąžintos jo tėvonijos žemės, kaip jis sakė, iki Osos upės. Tad buvo būtina čia detaliau pakalbėti apie Vytauto reikalavimų likimą, Lenkijos karaliaus Jogailos prieštaravimą jiems, apie tų žemių prie Osos gegrafinę vietą, ar jos priklausė Suduvai -Galindams, o gal tai – Sasnos žemė. Apskritai, – ar Lietuva po Žalgirio pergalės gavo ką nors ko nevaldė, ar Melno sutartimi buvo įtvirtinta tik tai, kas Vytenio buvo dabartinėje Užnemunėje atkovota iš Mozūrų ir Ordino kaip Lietuvos teritorija. Tačiau kažkas Baranauskams vis “nebeleidžia” apie šiuos faktus prabilti, juos pavertinti dabartinėje istorijos mokslo šviesoje. Juk Suduvos tema kaip tik buvo tam dėkinga proga.
O va Dlugošo pramanytam suduvių-galindų pašiepimui (laukiniškumu), kad visiems galindams vyrams žuvus kovojant su lenkais jų moterys atiteko suduviams, tai vietos jų kalboje atsirado.
Na, bet kokioje konkrečiau apibrėžtoje teritorijoje tie suduviai-galindai, jotvingiai, dainaviai gyveno, kokia tų pavadinimų kilmė iš Baranauskų kalbų taip ir netapo aiškiau.
Suduvių istorijos klausimo nagrinėjimo proga būtų galima pasakyti, kad Ptolomėjaus (m.e. II a.) juos kaip gentį minimą žodį ‘sudinai’ kalbiškai galima matyti kaip sudėtą iš su+dinaj, kur ‘su-‘ yra priešdėlis, o ‘-dinaj/dinoj-‘ giminiuotinas su pavadinimo Dunojus šaknimi ‘dunoj-‘, su liet. duinoti – tekėti (duinoja – teka upė). Tokiu atveju ‘suduinojanti’ reikštų sutekanti, susiliejanti su kita upe, vandeniu upė. O apskritai indoeuropiečių šaknis don-/dan-/dun- reiškia upė. Su ja giminiuojasi ir sudinų pavadinimo antrojo sando šaknis ‘din-‘, o su šia ir Dainavos pavadinimo šaknis ‘dain-‘. Tokiu atveju manytina, kad Dainava yra pagrindinės upės (Nemuno) vardas, o Suduva vadinta į ją (Nemuną) įtekanti upė, t.y. jos intakas. Nuo šių upių pavadinimų galėjo rastis sudinų ir dainavių genčių pavadinimai.
Prie to semantiškai dera ir ugrofiniškas Jotvos pavadinimas, pagal tai, kad suomių joki, joen, est. jogi – ‘upė’. Tas paaiškintų ir kalbos mokslo randamus ryšius tarp jotvingų ir vengrų kalbų.
Poetiškai kalbant upės įtekėjimas į kitą vandenį yra jos pabaiga, galas. Pagal šį požymį Galindos reikšmė yra sinonimiška Suduvai, nes abiejų vardų radimosi požymis – tas pats – intakinė upė, o nuo šių upių vardus gavusiųjų sudinų ir galindų genčių giminystė – yra broliai (seserys).
Ar ne laikas būtų Baranauskams (jeigu jie ne Lenkijos tautininkai) Dlugošinių Lietuvos istorijos perpasakojimų vieną kartą atsikratyti…
Įdomu skaityti Saulės Vilnos pastabas. Malonu būtų sužinoti pastabas dėl mano nuomonės. Visa, kas žinoma – juk iš kryžiuočių su vakarų krikščioniais kronikų iš vienos pusės – ir pravoslaviškų-rusėniškų metraštininkų iš kitos pusės? Įdomūs mūsų požiūriai šiais aspektais. Tarpukario Lietuva rėmėsi vakarietiškomis kronikomis? Kodėl dabar – tokie politikai kaip Patackai pirmon vieton iškelia pravoslavų raštus? Dėl lenkiškos įtakos? Slaviškos įtakos? Juk iš tikro šiandienos lenkams artimesni ruskiai su visais rytų slavais? Teko matyti amerikoniškus istorinius žemėlapius, matyt įtakotus lenkų – kad iki XII-XIII amžių teritorijoje nuo Oderio iki Volgos – gyvenę lenkų gentys! Visai tikėtina, kad kalbiniu požiūriu vakarų ir rytų slavų kalbos beveik ir nesiskyrė… Iš kurio krašto paimta senoji rašytinė bažnytinė slavų kalba? Lenkams gal kliūva tik tai, kad ta Kirilo-Metodijaus kalba – su rytų krikščionių tikėjimo ir rašybos ženklais. Bet ne tai sūduvių atžvilgiu svarbiausia. Slavų įtaka pritaikytina tik pietryčių Lietuvai… Sūduviams kultūriniai pavyzdžiai buvo ir išlieka vokiečiai-germanai. Kaip ir visai vakarų Lietuvai su kalavijuočių, kryžiuočių ir dar ankstyvesne žuvėdų (švedų) grėsme ir sakmėmis apie žuvėdus ir kryžeivius. Kodėl ŠITO FAKTO niekaip nenori matyti dabartinės Lietuvos istorikai? Lenkų ir slavų įtaka? Stebiuosi – kodėl? Gal dauguma tų Lietuvos rytiečių – etniniai slavai, kažkaip buvę priversti pritapti prie baltų?!
Kalbotyros mokslo tiesa yra tai, kad slavų kalbos išsivystė iš pakraštinių baltų kalbos tarmių. Čia ir yra išeities taškas visiems išvedžiojimams apie lenkų ir slavų įtakas, jų etniškumų kilmės įtakas baltams.
Slavų kalbų išplitimas baltų gyventose teritorijose yra susijęs su Rytų apeigų krikščionybės plėtojimusi, kuris vyko Kirilo ir Metodijaus sukurta rašytine bažnytine slavų kalba, kuri kaip religinė ir kanceliarinė per laiką tapo ir baltų elito viešąja kalba, išstumdama iki tol elito rašytine buvusią lotynų kalbą.
Tai va, trumpai atsakymo esmė būtų tokia.
Dėl to iš tų laikų turime išlikusių stačiatikių lietuvių parapijų ir popų lietuvių.
Dvi slavų tautos vienodai atkakliai verčia kitas tautas jų kalba kalbėti… Kitaip jos nemoka. 🙂 Todėl tose platumose gyvenusiems baltams teko ,,svečių” kalbos mokytis, nes ji ten tapo oficialia kalba.
Deja, neįsiminiau ir neužsirašiau nei pavardės, nei laidos pavadinimo – leMkų* kilmės slavas gal prieš 10 m. ,,Svobodos” laidoje pristatė savo mokslo darbą apie leNkų tautos ir valstybės ištakas**. Iš to, kiek prisimenu, lemkai buvę už kitas būsimų ukrainų gentis karingesni, matyt, nepanorę tuomečiam valdovui paklusti, pasitenkinti jau apgyventomis žemėmis, ir patraukę link Baltijos ir pietvakarių sau žemių užkariauti. Pakeliui ,,nurėžę” sau tada jau būsimų UA ir BY valdytų žemių juostas.
Senuose Europos žemėlapiuose baltų genčių žemės Karpatus siekė, iki pat tada dar nedidukės lemkų salelės, ir visoje teritorijoje iki Baltijos žemėlapyje buvo baltiški vietovardžiai. Plati didžiulė lemkus juosusi baltų žemė vadinta Palenkė (dabar ji smarkiai susiaurėjusi). Tačiau šimtmetis po šimtmečio lemkai stūmėsi link Baltjos, taip pat ir vokiečių žemių priglobdami. Ir, maišydamiesi su baltais, jau naują – lenkų kalbą kurdami.
Kažką tokio pasakojo tas lemkas, pats kilęs iš tais laikais aktyvios giminės, todėl nemažai duomenų iš giminės archyvo paėmęs. .
…………..
* Lemkai (rusin. Лeмкы, lenk. Łemkowie, ukr. Лемки) – tauta, gyvenanti Karpatų Rusios Lemkų regione, etnografiniame Karpatų kalnų ir priekalnių regione, kuris apima Ukrainą, Slovakiją ir Lenkiją. Taip pat įvardijami ukrainiečių etnine grupe. – lt.wikipedia.org/wiki/Lemkai
** Nežinia, ar ,,Svoboda” saugo tokias senas laidas. Viskas, ką dabar radau – čia
– svoboda.org/a/26671912.html
Александр Генис: [ … ] Мне так и говорили – «мы лемки, то есть русские… Tai ir paaiškina tokius abiejų šių tautų ir jų valdovų panašumus, abiejų pažiūras į kitas, ypač – į kaimynines tautas, santykius su jomis.