M. Kundrotas. Karas ir teisingumas

JAV respublikonų senatorius Hairemas Džonsonas (Hiram Johnson) sakė, kad kare pirmiausiai žūsta tiesa. Galima pridurti, kad jame žūsta ir teisingumas, ir sveikas protas, ir net žmogiškumas.

Kare priešininkas nužmoginamas, o kas tai daro, pirmiausiai nužmogėja pats. Tai – sunkiai išvengiama karo prievolė: kad žmogus žudytų kitą žmogų, jis turi įtikėti, kad šis – žemiau žmogaus, žiurkė ar tarakonas, kurį sunaikinti – ne tik teisė, bet ir pareiga.

Šiandien visa padorioji žmonijos dalis širdimi ir protu palaiko Ukrainą. Kas gali – palaiko ir kitais savo ištekliais. Rusijos karas prieš Ukrainą apėmė beveik visą pasaulį.

Sproginėjant bomboms ir švilpiant kulkoms verda toks pat įnirtingas karas informaciniuose, socialiniuose, politiniuose frontuose. Natūraliai piktinamasi agresoriais ir tais, kurie juos teisina.

Deja, kai kuriems žmonėms šis karas – tiktai proga siekti politinės, socialinės ar kitokios naudos. Pasisakyti už Ukrainą ir prieš Rusiją dabar – savotiška mada.

Tad šalia nuoširdžių patriotų ir humanistų, remiančių kiekvienos tautos teisę gyventi laisvai, atitinkamai pasisako asmenys, kuriems iš tiesų į moralines vertybes giliai nusispjauti. O kai kas naudojasi proga, jog daugumos akys nukreiptos į karo frontą, tad gal pražiūrės kitas niekšybes.

Daugelis viešų veikėjų šiandien puola muzikinės estrados klasiką Gytį Paškevičių už jo sūnaus pasisakymus socialinėje erdvėje. Šiuose pasisakymuose agresyvia maniera niekinama ukrainiečių patriotų kova ir net neigiami okupantų vykdomo smurto faktai.

Lietuvos Konstitucija skelbia, kad nuomonės raiška nėra lygintina su melu. Už tokius tekstus turėtų būti teisinė atsakomybė. Tiek apie sūnų. O apie tėvą?

Žinomas dainininkas pakomentavo savo atžalos tekstą žodžiais, jog daugelis rūpinasi šiuo karu tik todėl, kad jiems pasakyta rūpintis. Neskaniai nuskambėjo, bet, deja, tai – tiesa. Nei tai šmeižtas, nei agresoriaus palaikymas, nei broliškos tautos įžeidinėjimas.

Tiesiog fakto konstatavimas, jog dalis žmonių užima tokias pozicijas, kokias diktuoja valdžia ir žiniasklaida. Ar tai būtų genderistinės šeimų imitacijos, ar kova su infekcijomis, ar ši karo tragedija.

Taigi, iš esmės tėvas kaltinamas dėl sūnaus. O tuo pat metu Lietuvos estradoje reiškiasi Vaidas Baumila, teisinantis sovietų okupantų represinėje struktūroje dirbusį savo tėvą ir net giriantis jį – neva, tokiose struktūrose dirbo geriausi žmonės.

Ar ką nors girdėjote apie siūlymus išbraukti šį dainininką iš viešųjų erdvių, kaip siūloma išbraukti G. Paškevičių? Ne? Kodėl?

O atsakymas – paprastas. Dar prieš minėtus įrašus pastarasis menininkas užėmė aktyvią poziciją prieš „liberalią“ politinę sistemą. Net pasirašė Naujosios Helsinkio grupės laišką, ginantį Prezidentą Gitaną Nausėdą nuo „liberalių“ politikų ir „įtakorių“ išpuolių.

Vadinasi, maršistas, antivakseris ir gal net – o siaube – koks nacionalistas. Tad „visuomenės“ vardu vykdomas teismas jam – daug griežtesnis, nei pupuliukui V. Baumilai.

Tai – ryškus, bet anaiptol ne vienintelis dvejopo teisingumo pavyzdys. Pagrįstai smerkiamas promaskoliškas vandalas Stanislovas Tomas, išniekinęs ir sunaikinęs paminklinę lentą Lietuvos didvyriui, partizanui Jonui Noreikai.

O štai tą pačią lentą nukėlęs, galimai net įgaliojimus viršijęs Remigijus Šimašius iki šiol – sostinės meras, vienas iš parlamentinės partijos lyderių ir berods – Šaulių sąjungos narys. Jis nei smerkiamas, nei teisiamas, kadangi savas.

Dar vienas pavyzdys – Kremliaus naratyvas apie fašizmą ir nacizmą nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusiose valstybėse. Kai šį naratyvą skleidžia Vaidas Lekštutis ar Laurynas Ragelskis, jie smerkiami ir vadinami „vatnikais“.

Visiškai teisingai ir pagrįstai. Bet kai tą patį naratyvą skelbia Indrė Makaraitytė ar Vytautas Bruveris, teisingumas kažkur dingsta. Pastarasis net Ukrainos kovotojus – dabar, invazijos ir didvyriško pasipriešinimo kontekste – vadina nacistais. Kuo šie sistemos žurnalistai skiriasi nuo ragelskių ir lekstučių? Tik tuo, kad yra sisteminiai.

Dvejopas teisingumas – tai jokio teisingumo. Jei teisiame vienus, už tą patį reikia teisti ir kitus. Ir, žinoma, budėti. Kol ukrainiečiai gina savo tautinę valstybę nuo Rusijos agresijos, Europos Sąjunga smaugia Lenkiją ir Vengriją, saugančias tą patį tautinės valstybės principą.

O Lietuvoje kėsinamasi ir į tautos pagrindą – šeimą, siekiant devalvuoti ją niekinga imitacija.

Neleiskime amoraliems elementams naudotis šiuo karu savanaudiškais tikslais.

Autorius yra politologas