Mirė garsus Lietuvos dainius – Algimantas Baltakis

Kovo 13 d. eidamas 93-iuosius metus mirė poetas, literatūros kritikas Algimantas Baltakis. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1955 m.

A. Baltakis gimė 1930-02-15 d, Leliūnuose, Utenos r., 1949 m. aukso medaliu baigė Kauno 4-ąją gimnaziją. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.

1953–1954 m. vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai, redagavo almanachą „Jaunieji“. 1952–1956 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ literatūrinis darbuotojas, skyriaus vedėjas, atsakingasis sekretorius. 1956–1990 m. (su dvejų metų pertrauka) dirbo „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalo redakcijoje: 1956–1957 m. buvo Kritikos skyriaus vedėjas, 1957–1959 m. Prozos ir poezijos skyriaus vedėjas, 1959–1964 m. atsakingasis sekretorius, 1978–1985 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o 1964–1976 m. ir 1985–1989 m. – vyriausiasis redaktorius.

Nuo 1990 m. žurnalo „Metai“ redakcinės kolegijos narys. Jo kūryba dažnai įtraukiama į poezijos rinktines, rinkinius, antalogijas, almanachus, publikuojama spaudoje. 32 knygų autorius, išvertęs ir spaudoje, knygose kartu su kitais vertėjais leidęs rusų, ukrainiečių autorių kūrybos.

Algimanto Baltakio poezijai būdingas nuoširdus lyrizmas, viešas, oratoriškas kalbėjimas čia dera su tyliu įsiklausymu į pasaulį ir save. Nemažai poeto eilėraščių jau virtę gerai žinomomis dainomis: „Iškirsk visą girią, ką nori – daryk, tik mažą pušelę, maldauju, palik“, „Boružėlė septyntaškė“,„Aš viską viską užmiršau“, „Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas…“ ir kt.

A. Baltakio eilėraščių rinkinių taip pat yra išleista latvių ir rusų kalbomis.

Paskutinė rašytojo knyga – „Antakalnio vigilijos: lyrikos rinktinė, 1980-2010” išleista 2010 m.

2005-aisiais jis buvo apdovanotas Vyriausybės meno premija bei ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2006-aisiais įvertintas Vilniaus mero premija ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

2015-aisiais jam įteikta Eduardo Mieželaičio premija.

Rašytojai: Algimantas buvo bendruomenės žmogus

Rašytojai, atsisveikindami su savo kolega ir bendražygiu, rašo:

„Algimantas buvo bendruomenės žmogus – jam visada rūpėjo, kaip ir kuo gyvena kiti, kaip jiems sekasi, kaip laikosi kolegos.

Kol pajėgė – susitikdavo su jais, o sulaukęs garbaus amžiaus dažnai paskambindavo jaunesniems, apgailestaudamas, kad jo kartos rašytojai visi jau iškeliavę.

Tiesą sakant, Algimantas buvo toks žmogus, kurio ne tik įdomu klausytis, bet jį reikėjo ir matyti, jo natūralų gaivalingumą, jo gestus, veido išraišką, jo spontaniškumą.

Anot prof. V. Daujotytės,  jis buvo gyvo gyvenimo nervo poetas, permąstantis visuomenę, viešuomenę ir šviesuomenę, jos prietarus, ydas, džiaugsmus ir kentėjimus.

Jis tą darė šmaikščiai, su lengva ironija, kaip žmogus, kuris žiūri ir reaguoja, mato ir perspėja. Ne veltui ir viena jo knygų pavadinta Privalau paliudyti: mintys, dienoraščiai, posmai, pašnekesiai (2017).

A. Baltakio poeziją galime vadinti biografiška ar autobiografiška, galime vadinti tiesiog gyvenimiška, nes tai gyvas audinys, sudaigstytas gyvais jutimų siūlais: „Koks tu, eilėrašti baisus! / Nuogai mus išrengi visus, / Ką slepiam netgi nuo savęs, / Liepi išnešti į gatves.“ – rašė poetas rinkinyje Penkiasdešimt eilėraščių. 

O jis pats yra sakęs: „Esu toks, koks esu, rašau tokiems pat žmonėms, kad mane suprastų. Man brangiausios tos mano knygos, kuriose labai daug manęs. Ir sudėliotos jos planingai, vientisai.

Tai Velnio tiltas, Strazdiškio elegijos ir Vienuolynas. Kiekviena susijusi su tam tikrais išgyvenimais, emocijomis. Velnio tilte norėjau rašyti tema, kuria tada kalbėti nebuvo galima, Strazdiškyje – atsisveikinimas su tėviške, o Vienuolynas – kaip apibendrinimas. Juk tik du žodžiai sakomi pasauliui: labas ir sudie. Pusę gyvenimo sakai „labas“, o kitą pusę – „sudie“…

Šiandien sakome sudie 1966 m. Poezijos pavasario laureatui, šį titulą pelniusiam už rinkinį Požeminės upės. Amžinybėn išlydėdami paskutinįjį iš „trijų poezijos muškietininkų“ (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis ir Justinas Marcinkevičius), atsisveikiname su visa trisdešimtųjų metų gimimo karta. 

Kiekvienas skaitytojas A. Baltakio knygose atras sau artimas eilutes, bet iš tikrųjų Poetas nieko nemoko, / Jis tik pavaizduoja / mokytą vienuolį, / o tasai / retkarčiais / ima staiga ir prabyla / išminčiaus balsu, / kaip ir dera mokytam vienuoliui. / Tačiau dažniausiai / poetas su mokytu vienuoliu / sėdi prie Babilono upės / ir tyli (Vienuolynas, 1998).

Nuoširdžiai užjaučiame Velionio žmoną Sigitą, dukrą Eglę, vaikaičius, provaikaičius ir kitus artimuosius bei bičiulius“, – rašoma rašytojų atsisveikinimo žodyje.

Dėl A. Baltakio mirties užuojautą pareiškė valstybės vadovai

„Netekome iškilaus mūsų šalies literatūros klasiko, išskirtinio talento, kurio kūryba yra ryški ir reikšminga Lietuvos poezijos aruodo dalis. Su šio kūrėjo įtaigiu ir nuoširdžiu lyrikos žodžiu augo ir brendo kelios mūsų šalies kartos, be į daugelį dainų įsiliejusių Poeto eilių neįsivaizduojamas ir Lietuvos dainyno aukso fondas“, – rašoma Prezidento Gitano Nausėdos užuojautoje.

Pasak Prezidento A. Baltakis – viena ryškiausių savo meto Lietuvos kultūros asmenybių. Jis yra svariai prisidėjęs prie „Poezijos pavasario“ fenomeno, telkęs kitus kūrėjus, su didžiuliu darbštumu plėtojęs redaktoriaus, vertėjo, kritiko veiklą.

„Šiandien netekome ryškiu poetiniu talentu apdovanoto kūrėjo, kurio skvarbūs tekstai yra išlikę kelių kartų atmintyje. Algimantas Baltakis žavėjo ne tik savąja kūryba, tačiau ir jungė kultūras kaip vertėjas, jo žodžio meistrystė yra ir išliks gyva eilėraščiuose ir dainose, kurias atpažįsta daugelis.

Šią sunkią valandą reiškiu užuojautą artimiesiems, kolegoms ir visai literatūrinei bendruomenei“, – rašoma Ministrės Pirmininkės I. Šimonytės užuojautoje.

Nuojauta Poeto mirties išvakarėse:

Užuojautos, atsisveikinimo žodžiai:

Spausdinti