J. Survilaitė. Į vaikų atmintį įverpta meilė lietuviškai knygai

Kasmet gegužės 7-ją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primenanti baisias rusų carinės valdžios represijas, uždraudžiant lietuviškų knygų leidybą, spaudą, laisvą žodį. Lietuvos Knygnešio draugijos pirmininkė, Knygnešio M. Račkaus vaikaitė dr. Irena Kubilienė rašo:

„Nemunu, ar Šešupe atplaukusios, po medžiais ir drevėse, po kapų akmenimis, stogų pakriaugėse, po širdimi slapstyta, ant mūsų motinų kelių dūzgiant rateliams įverpta į vaikų atmintį – toks mūsų knygos skaudus kelias per visus draudimų laikus…”

Kiekvienais metais KOVO 15-ją minime KNYGNEŠIO DIENA.

Nežiūrint caro represijų, spauda augo, į lietuvišką raštą įpiršti rusiškas raides žlugo.

Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi1864 m., – t.y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdintos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.

Archyvai byloja keturis dešimtmečius trukusią aktyvią pogrindžio kovą prieš rusinamąsias priemones. Nors caro žandarams buvo suteiktos visos teisės areštuoti ir bausti knygnešius, konfiskuoti, deginti visą lietuviškąją raštiją – įgyvendinti neleido atkaklus lietuvių paspriešinimas.

Studijuodama to laiko istoriją ir skaitydama savo senelio Eržvilko Knygnešio Martyno Survilios, caro kalėjimuose atkentėjusio septyneris metus, bylas sužinojau: 1891 – 1893 m.sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 – 1902 m. – 56 182. Žandarmerija turėjo pripažinti nesugebą kovoti su lietuviškų spaudinių sklidimu.

Generalgubernatorius dėlto skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams, -neapsikęsdami pasipriešinimo – patys siūlė panaikinti spaudos draudimą.
Tautų istorijos kartojasi, todėl įžvalgūs politikai ir istorikai teisingai ragina ir dabartinę mūsų vyriausybę laikytis valstybinės LR konstitucijos ir neišgalvoti savų įstatymų, nes laikinai išrinkta valdžia nėra ir negali būti – Valstybė.

19-jo amžiaus pabaigoje patriotų protėvių atkaklumu Lietuvos Valsčiuose buvo rengiami susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo vietos valdžiai ir pačiam carui prašymus, nes laikė neteisinga, kad spauda yra uždrausta administraciniu būdu. Juk nebuvo pritaikyto jokio spaudai draudžiančio konstitucinio įstatymo!

Konfliktas iškilo P. Vileišiui Petrapilyje išspausdinus keletą lietuviškų mokslo knygų, ir cenzūrai pareiškus, jog knygos turėjo būti spausdintos rusiškomis raidėmis. 1900 m. inžinierius A. Maciejauskas Petrapilyje išspausdino lietuvišką žemėlapį, kuris buvo konfiskuotas.

Atkaklusis patriotas sprendimą apskundė teismui, byla, pasiekusi Senatą, laimėjo. Rusų valdžia savo poelgio negalėjo paremti jokiu įstatymu, nes jo paprasčiausiai nebuvo…

Lietuvių tautos kovos už laisvą žodį vis labiau buvo paremiamos ir rusų šviesuomenės, inteligentų, kurie ragindavo panaikinti spaudos draudimą, leisi naudoti lotyniškus rašmenis. Carinė valdžia pripažino, kad jos tikslas nepasiektas: lietuviai niekada nepripažįns surusintų spaudinių…

1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Maža tauta apgynė savo tautinio žodžio teises prieš didžiulį milžiną, išsikovojo sąlygas ugdyti tautišką piliečių savimonę. Spaudos atgavimas prikėlė Tautą naujam gyvenimui: lietuvių visuomeninis kultūrinis gyvenimas pražydo – augo talentingų rašytojų karta, suklestėjo menai – įžengta į tikrą kultūrinį atgimimą.

Prof. A. Jakubaitis 2022 vasario 16 d. „Laikmetyje“ pažymi, kad 1918 metais įkurta Lietuvos valstybė buvo “atnešta knygešio kuprinėje ir tas faktas iki šiol istorijoje demonstruoja patį palankiausią laiką kurti demokratijai.“

1995 metais apie unikaliausią pasaulio tautą – Lietuvą tokias pačias nuostatas išgirdau Berno prof. J.P. Lacher`io paskaitoje studentams Ciuricho universiteto baltų/slavų katedroje… Tokių ištarčių neteko girdėti sovietinime režime, netgi VU studijuojant lietuvių filologiją. KNYGNEŠIO vardas buvo vienas nekenčiamiausių režime.

Tai patvirtina mano pačios išgyventi režime parsekiojimai ir iš Orienburgo kalėjimo į LR Genocido centrą atvešti mano Tėvo, mokytojo Jono Survilos, nuteisto mirties bausme – sušaudyti – nuosprendis/dokumentas, kurio 1-sis sakinys skelbia: “J.S. yra pavojingo nacionalisto draudžiamos literatūros platintojo M. S. sūnus.”

Baisiausia, kad kai kurių, buvusių režimo kolaborantų, smegenyse KNYGNEŠYS nekenčiamu liko iki šiol. Kai 2001 metais su rašytoju Jurgiu Kunčinu, kuriam, tada kaip ŠLB valdybos pirmininkė, išrūpinau kūrybinę komandiruotę Šveicarijoje, ir ŠLB įkūrėme Lietuviškos knygos klubą – Kunčas pabuvo Klubo krikštatėviu. Teko nusivilti, kai iš pasisiūliusios Klubui vadovauti naujos kartos emigrantės išgirdome pasipriešinimą, kad Klubui „Knygnešio“ vardo ji niekada nesuteiks… Buvo aišku, kaip vadovės smegenyse vis dar tebegyva sovietinė neapykanta KNYGNEŠIUI…

„Reikia verkti ne dėl praeities, o dėl ateities”, tada pasakė Kunčinas, o aš jį nuraminau, nes jau visas dešimtmetis mano asmeninėmis lėšomis skiriamos knygnešio Martyno Survilos premijos liudijo ką kita: tokių nesusipratėlių atgimusioje Lietuvoje jau mažuma. Atgimus Lietuvai kasmet pasirodė brandžių mokslinių darbų, prasmingų straipsnių, paskirtų jaunajai kartai susipažnti su unikalia Tautos istorijos dalimi – knygnešyste. Knygnešio Martyno Survilos, ir jos pavyzdžiu pasekusios kitos: M. Račkaus (Kaune), A. Griganavičiaus (Kavarske) vardinės premijos jau skynė vaisius…

Pirmąją Martyno Survilos premiją gavo mokytoja Ona Žemaitytė-Narkevičienė, surinkusi istorinę medžiagą apie Eržvilko knygnešius, ir brangios knygos apie Kauno karo muziejaus kiemelyje atstatytos sienelės: „100 aktyviausių Lietuvos knygnešių” vardų įamžinimo bendraautorė.

Knygnešio M. Survilos premijas gavo mokyklų bendruomenės, senųjų laikų istoriją prakalbinę Plungės šviesuoliai, reikšmingų mokslinių leidinių, (pvz. „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“, „Kryžius šiaurėje“ ir kt.), autoriai, bibliotekos, redakcijos, mokytojai, „Vorutos“ savaitraščio redakcija, LR Rašytojų sąjungos „Knygos klubas“ (vadovė J. Rutkauskienė) ir daugelis kitų geranoriškų Lietuvos valstybės gimimo istoriją garsinančių patriotų.
Istorikas, MLRT narys Matulevičius – rašo:

„Ar rasime kitą tokį mažą Europoje kraštą, kuriame Knygnešystė yra fenomenas, unikumas, vertingas Europos civilizacijai, kultūrai plėtoti ir demokratiniams procesams vystyti…“
Rašytoja K. Sabaliauskaitė (2020 m.„Bernardinai“) Europai pristatydama didvyriškiausią Lietuvos Knygnešį Jurgį Bielinį aiškina:

…„Pirmas vaizdas, iškilęs mintyse, – tai knygnešio Jurgio Bielinio fotografija. Rūstus, gauruotas vyžotas barzdyla beprotiškai degančiomis akimis, su lazda ir kuprine, pilna knygų. Kai pristatinėjome Lietuvą Londono knygų mugėje… pasiūliau platinti Bielinio portretą. Lietuviškoji komanda truputį lyg gąstelėjo, neva – toks baisus, veik laukinis atvaizdas, ką apie mus pagalvos?

Betgi pasiūliau pasakoti tikrąją istoriją, glūdinčią už šio portreto: kad iš tiesų tai buvo puikiai išsilavinęs žmogus, Rygos universiteto absolventas, mokėjęs keturias ar penkias kalbas, ir toji apgaulinga išvaizda jam padėjo kvailinti caro žandarus gabenant lietuviškas knygas.

Kontrastas tarp Bielinio vidaus ir išorės ir yra tas pakerintis, nenugludintas žmogiškumas, tikrumas, esmė. Norėjau kalbėti apie tai, kad knygnešystė buvo visuotinis, visus sluoksnius apėmęs pasipriešinimo judėjimas ir Lietuvos žmonės aukojo gyvybes dėl galimybės skaityti ką nori savąja kalba.

Viena pirmųjų lietuviškų knygų, kito knygnešio, Saliamono Banaičio išleista po spaudos draudimo panaikinimo, buvo Shakespeare’o Hamletas. Tai daug pasako apie lietuvių skaitymo kultūrą, literatūros poreikį, akiratį…“

Amerikos Kolumbijos universitetą baigusi žurnalistė Niujorke gyvenanti Deimantė Vitkutė džiaugiasi tapusi pasaulio piliete. Išbandžiusi jos tapatybę Amerika ją išlaisvino: kas atrodydavo kaip trūkumai, po to virto privalumais. Ji pasakoja:

„Kaip lietuvė, visada žavėjausi Lietuvos knygnešių istorija, kuri tikrai mane įkvėpė tapti žurnaliste. Kalba – tai mūsų asmeniškas ir kultūrinis identitetas. Be lietuvių kalbos, nebūtų ir Lietuvos. Mūsų protėviai knygnešiai kariavo, žuvo, buvo ištremti dėl gimtojo žodžio. Mes turime jiems likti amžinai dėkingi už tai, kuo esame dabar. Dėl to man labai rūpi spaudos laisvė…”
Jūratė Tamulytė-Jagminienė (2020-06-14 „Bernardinai“) jausmingai pasakoja apie suvalkietį, Knygnešį, pedagogą, publicistą Vincą Palukaitį:

…„V. Palukaitis aktyviai dalyvavo Lietuvos mokytojų sąjungos kūrimosi veikloje. 1905 m. jis pirmininkavo pirmajam Lietuvių mokytojų suvažiavimui, kuriame buvo svarstomas vadovėlių mokykloms klausimas, išrinktas vadovėlių konkurso komitetas, į kurį įėjo Tomas Ferdinandas Žilinskas, Felicija Bortkevičienė ir Ona Pleirytė. Tais pačiais metais V. Palukaitis kalbėjo Didžiajame Vilniaus Seime lietuviškų mokyklų kūrimo klausimais.

Aktyvus buvo ir 1907 metais Jono Basanavičiaus iniciatyva įkurtos Lietuvių mokslo draugijos narys. Bendradarbiaudamas „Varpe“, „Ūkininke“, „Vienybėje Lietuvininkų“, „Viltyje“, „Mokykloje“, V. Palukaitis straipsnius, eilėraščius pasirašinėjo Ylos, Krivulės, Žmogaus, V. Spraulio ir kitais slapyvardžiais.Varšuvoje organizavo lietuviškas pamaldas, subūrė daugiau nei 450 tikinčiųjų varšuviečių lietuvių parapiją – tai buvo tarsi nauja tautiečių bendravimo forma, nublokštų toli nuo gimtųjų namų, nuo Lietuvos.“

Istorikas Romas Gudaitis kelia klausimą, kodėl negalime suprasti savo protėvių kovos, jų didybės, kodėl nusileidžiame svetimybių invazijai, reklaminiams jų blizgučiams…Nesugebame iškelti pagarbos savo kalbai kaip visą tautą vienijančios idėjos.(2021)

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas, Knygnešio Martyno Survilos premijos laureatas (2019) įsitikinęs, kad baisiausia būtų regėti Lietuvą be savo rašto, kalbos – kaip be žiburio… Ar kas knygnešius ateityje atmins, priklausys ne tik nuo mūsų…

Žurnalistė Virginija Genienė „Valstiečių laikraštyje“ (2021 m.) aprašo knygnešio Jono Kaluškevičiaus ir jo bendražygių: J.Bradūno,J. Jasinsko,J. Kanclerio veiklą išsaugant lietuvišką raštą. Pasidžiaugia, kaip su meile Būdviečio pagrindinėje mokykloje (J. Kaluškevičiaus gimtinėje) jo anūko Benjamino Kaluškevičiaus pastangomis buvo organizuojamos kelios konferencijos tema: “Čia istorija praėjo knygnešys”.

2022 vasario pabaigoje Lietuvos bibliotekos organizavo daugybę reikšmingų parodų gimtąjam Žodžiui pagerbti. Palėpių bibliotekos bibliotekininkės savo parodoje aukštai iškėlė plakatą: LIETUVIŲ KALBA KAIP TVIRTO MARMURO PAMINKLAS!

2022 metų KNYGNEŠIO MARTYNO SURVILOS vardo permijos/apdovanojimai skiriami:

1. Būdviečio knygnešio JONO KALUŠKEVIČIAUS atminties muziejėliui, įkurtam Knygnešio genties pastangomis ir lėšomis. Šis apdovanojimas bus įteikiamas ilgametei šio muziejaus šeimos atstovei ir nuolatinei globėjai bei prižiūrėtojai Teresei Salomėjai (Kaluškevičiūtei) JOTAUTIENEI su viltimi, kad unikalus muziejėlis gali būti išsaugotas ir tapti ne tik Lazdijų savivaldybės, bet ir visos Pietų Lietuvos Knygnešių muziejaus pradžia.

2. Kietaviškių kraštotyros muziejaus edukacinė programa 2021 – irgi verta knygnešio M. Survilos premijos. Kietaviškių pagrindinė mokykla,1994 m. įsijungusi į Knygnešio Draugijos akciją, surinko daugiausiavario atstatant P. Rimšos skulptūrą LIETUVOS MOKYKLA.

Čia puoselėjamas knygnešio M. Grybausko, aušrininko kun. S. Gimžausko indėlis į to krašto švietimą, čia vyko respublikinis Valančiaus edukacinis žaidimas šimtui moksleivių iš keturių mokyklų. Kraštotyros muziejus, drauge su Kietaviškių žuvininkystės ūkiu, vėliau AB „Kietaviškių gausa“ įsteigė aušrininko S. Gimžausko vardo premiją, kuria buvo pagerbti kraštotyrininkai ir žurnalistai.

Knygnešio draugijos pirmininkė dr. Irena Kubilienė tiki, kad: „Pavyks išsaugoti knygą ir lietuvišką žodį ateinančioms kartoms, kad ir kaip sunku būtų ją „įverpti“ į mūsų vaikų atmintį.“
Džiaugiuosi ir didžiuojuosi gyvendama Šveicarijoje, svetimame krašte, kad naujiems bičiuliams galiu papasakoti apie didvyrišką Tautą, savo gyvybių auka išsaugojusią gimtosios kalbos grožį.

Autorė yra knygnešio Martyno Survilos anūkė ir KNYGNEŠIO premijos įkūrėja