Gegužės 12 dieną buvusiose Seinų kunigų seminarijos patalpose buvo atidarytas Kresų muziejus.
Pasak šio muziejaus kūrėjų, „kresai“ – tai lenkų žemės, kurios po padalijimų negrįžo į Lenkijos sudėtį.
Niekaip negalima paaiškinti, kodėl šis muziejus įsteigtas būtent čia, tokioje svarbioje Lietuvai ir lietuviams vietoje.
Ne vienas lietuvis pasijuto gavęs dar vieną antausį.
Pastate 1826–1919 m. veikusi Seinų kunigų seminarija atliko svarbų vaidmenį lietuvių tautiniam atgimimui.
Joje mokėsi daug būsimų lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų:
V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, M. Krupavičius, Pr. Būčys, A. Tatarė, M. Brundza, M. Sidaravičius, J. Totoraitis, M. Gustaitis, A. Šmulkštys ir kt.
Čia vyko lietuvių tautinis gyvenimas, veikė slapti klierikų būreliai, lietuvių klierikų draugija.
Seminarija buvo svarbus knygnešystės centras.
Kaip buvo galima tikėtis, Kresų muziejuje pritrūko vietos Seinų aukso amžiui atminti, o jo parodose nutylėta Lietuvos atgimimo didžiavyrių veikla.
Neaišku, kas bus toliau su Lietuviška mene, kuri buvo suremontuota Lietuvos lėšomis.
Joje buvo surengtos kelios parodos, vyko Poezijos pavasario skaitymai.
Menėje žadėta įrengti nuolatinę parodą, skirtą seminarijos auklėtinių ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjų atminimui, rengti seminarus, susitikimus, pamokas, rodyti filmus, skaityti poeziją.
Seinų apskrities viršininko pavaduotojo Antano Baudžio komentaras:
KLASTA jau ir LDK pavadinime slypėjo? „(Nusi)leido”? Gerai jau – vadinsime Lietuvos kunigaikštyste?.. Tai užmigdydavo mūsų budrumą. Padarinius ligi šiol srebiame.
Ko jūs stebitės, juk Oskaras Milašius, kuris 5-erius metus kaip Lietuvos diplomatas veikė Paryžiuje dėl Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai ir per tą laiką Lenkiją pažino kaip savo 5 pirštus, yra pasakęs, kad bet koks Lietuvos dėjimasis su Lenkija yra jos prapultis. Šie pradingę muziejaus faktai būtent tai tik patvirtina.
Kur Lietuva savo kelyje susiduria su Lenkija ten klasta – klasta – klasta… Kada šitai įsikalsime į galvas ir pagal tai gyvensime!
Pacituosiu ištrauką apie kunigo vyskupo Antano Baranausko asmenybę iš apsakymų rinkinio “Žvaigždėta Lietuva” (psl. 20), gyvenusią kažkada aisčių = eisčių Seinuose, se = čia, Einuose:
“Išnyko Vilnius toli, Peterburgas, Laukų Paventė, Anykščiai. Paliko Varšuvos saulėtos bonios. Sustingo Antanas Seinuose stovėti ataušusiu kunigo veidu, giesmę tik vieną parašęs. Skausmu gal, kad per mažai parašė? Pilkas granitas veide žvelgia tolyn. Jau sužaliavo šilai Lietuvoj, taria žmones bažnyčiose žodį lietuviškai”. O jo jau nėra.
”
“
> Mikabalis
Oskaras MIlašius, beje, išpranašavo, kad Varšuva už skriaudas Lietuvai bus sulyginta su žeme. II – ojo pasaulinio karo metu taip ir atsitiko – po bombordavimo šturmo Varšuva buvo paversta griuvėsiais.
Vilniaus bažnyčiose net ir pokariu ne iš karto tapo įmanoma lietuviškai melstis.
Žvėryno bažnyčioje lietuviškai besimeldę ir giesmes lietuviškai giedoti bandę būdavo aprėkiami, apstumdomi. Kunigo ar kieno kito sprendimu buvo įvesta tvarka, kad vienoje suolų eilėje rinkosi lenkai, kitoje – mes. Bet ir tai taikos neatnešė – tuteišos ponios puldavo apkumščiuoti ar rankinukais apdaužyti Dievui nesuprantama kalba besimeldusius litvinus . Savo kalba giedančius lietuvius jos perrėkdavo, iš visų jėgų rėkdamos giesmę vilenska kalba, užmiršdamos, jog Dievui gieda, o ne eilėje dėl duonos kepalo, miltų pako, ar kito deficito pešasi. Po pamaldų kitapus gatvės netoliese buvusio turgelio varžėsi, katra įspūdingiau papasakos, kaip per pamaldas litvinus pamokė. Pagyrų kone visai savaitei pakakdavo,
Visada labai blogai jausdavausi nuo pamaldų metu bažnyčioje tvyrojusios neapykantos, stumdymosi ir pravardžiavimo. Vienų tokių „pamaldų” metu apalpau (laimė, nesutrypė), ir po to mama daugiau nevedžiojo manęs į bažnyčią. Nežinau, kiek truko maldų karas. Kadangi lietuviai nepasidavė, neperėjo „dėl šventos ramybės” į lenkų kalbą, galiausiai buvo paskirta, kurioje bažnyčioje katra kalba vyks pamaldos.