A. Matulevičius. Kas suinteresuotas kelti sumaištį valstybėje?

Gaila, bet per daugiau nei tris atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius nė viena politinė jėga nesugebėjo pakilti aukščiau savo siaurų interesų ir sutelkti Tautą bendrų valstybės reikalų sprendimui. Tam, kad tai nutiktų, reikia padaryti tarsi ne tiek ir daug.

Visų pirma – suvokti, kas yra svarbiausia tam tikru istoriniu momentu. Antra – sugebėti tai aiškiai suformuluoti ir iškomunikuoti visuomenei. Ir trečia – bent trumpam  įveikti savo silpnybes ir nors trupučiuką pakilti aukščiau kasdienybės. O apibendrinant visa tai reikštų, kad reikia tapti valstybininku. Ne tuo, kuris čia buvo virtęs šešėlinės valdžios sinonimu, o tikru savo šalies patriotu.

Pasvarsčius gali susidaryti įspūdis, jog tai visai nesunku. Deja, tik iš pirmo žvilgsnio, nes jeigu viskas būtų taip paprasta, tai tikriausiai jau būtų seniai įgyvendinta. Kas mums trukdo?

Priežasčių tikriausiai reikėtų ieškoti mūsų tautos istorijoje,nulėmusioje ir jos mentalitetą. Jei apeisime LDK laikus ir juos paliksime istorinio romantizmo šalininkams, į akis neišvengiamai kris tai, kad mūsų tauta didesnįjį savo istorijos tarpsnį gyveno ne savarankiškai, o didesniųjų tautų ujama ir nuo jų priklausoma.

Tas neišvengiamai suformavo ir ištobulino prisitaikėliškumo sindromą, nes išgyveno tik tie, kas sugebėjo prisitaikyti prie nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Ir tame nėra nieko smerktino, tokia jau žmogaus prigimtis ir žmonijos istorijos raida.

Tačiau, atidžiau įsigilinę į visumą, neišvengiamai privalėsime sutikti su tuo, kad vis tik didžiausią įtaką žmonijos pažangai turėjo gan negausi idealistų ar maištininkų grupelė. Tai yra tų, kurie nesitaikė su jiems likimo primestomis aplinkybėmis.

Tačiau pastarųjų reikšmė ir indėlis dažniausiai būdavo įvertinamas tik tada, kai jų kauleliai jau būdavo sudūlėję. O kai kurie iš jų būdavo apskritai pasmerkiami užmarščiai.

Nežiūrint nedėkingo likimo, visais istorijos tarpsniais vis tiek atsirasdavo pasišventėlių, kurie darė tai, ką jiems diktavo jų sąžinė ir pareigos supratimas. Tokie buvo mūsų knygnešiai, tokie – 1918 metų Lietuvos valstybės kūrėjai bei Sąjūdžio pirmeiviai. Tik jų dėka šiandien turime savo valstybę. Toli gražu ne tobulą, neretai pasiklystančią tarp Tautos išminčių palikimo ir siekio būti išskirtinai moderniais, bet – savo.

Valstybė – tai mūsų visų bendrystė, o būtent joje ir slypi Tautos galia. Jeigu bendrystė bus sugriauta mūsų priešų ar mūsų pačių rankomis, nebeliks ir valstybės.

Manau, dauguma tautiečių šito tikrai netrokšta. Tad iš kur gi kyla ta nuolatinė nesantaika, panieka kitam žmogui ar net neapykanta, kurią nuolat regime mūsų politiniame gyvenime, žiniasklaidoje ar net kultūrinėje sferoje? Kai kas turbūt pasakytų: žmogus – ne tik biologinio, bet ir socialinio darvinizmo produktas, todėl ir pasirengęs verčiau perkąsti gerklę konkurentui, nei pats tapti pastarojo auka.

Ne vienu atvejų mes tai ir regime. Bet, manau, yra ir kitų nesantaikos priežasčių: neretai susidaro įspūdis, kad ta nesantaika dirbtinai kurstoma. Kieno? Turbūt tų jėgų, kurios nelinki gero Lietuvai.

Paimkime kad ir tą garsųjį „čekiukų“ skandalą. Ištisus dešimt metų savivaldybių tarybų nariai turėjo galimybę piktnaudžiauti veiklai skiriamomis lėšomis, tai niekam nebuvo paslaptis ir visiems tiko – įskaitant dabartinius „skaidrintojus“ bei skandalo pūtėjus.

Bet kažkodėl būtent prieš NATO viršūnių susitikimą, kai Lietuva po ilgos pertraukos ir vėl atsidūrė pasaulio dėmesio centre, visas šis jovalas, vadinamas čekiukų skandalu, buvo su pasimėgavimu išvilktas į viešumą.

Šiuo žingsniu Lietuvos politinės sistemos autoritetui buvo suduotas toks smūgis, kokio ji seniai nepatyrė. Manau, kad tikslas buvo NATO viršūnių susitikimo išvakarėse palikti Lietuvą be valdžios, tik kažkam tai turbūt ligi galo neišdegė.

Bet, manau, mūsų didžioji kaimynė liko vis tiek patenkinta: istorinio įvykio išvakarėse Lietuva buvo parodyda kaip niekinga, korupcijos liūne paskendusi valstybėlė, kuri nebesusitvarko net su savais politikais, o moko kitus.

Deja, nuo „čekiukų“ skandalo pūtėjų neką atsilieka policija, pagrasinusi per NATO viršūnių susitikimą surengti streiką – tarsi jų problemas galėtų išspręsti atvykę svečiai (gal prezidentas E.Makronas?). Manau, ir patys sumanytojai supranta šio plano absurdiškumą, bet naudojasi galimybe sukelti papildomą šaršalą. Ir tai vyksta statutinėje organizacijoje, kuri yra nacionalinį valstybės saugumą užtikrinčių institucijų sudėtinė dalis!

(Apskritai, Lietuvoje susiklostė sunkiai suvokiama padėtis, kai stambiuose verslo objektuose profasąjungų nerasi su žiburiu, o valstybinėse institucijose jų apstu, bet tai jau kita tema.)

Į visus nustebinusiųjų gretą šiomis savaitėmis stojo ir Konstitucinis Teismas (KT), priėmęs sprendimą dėl migrantų teisių. Šnekant paprasčiau, tai buvo valstybės sienos atvėrimas visiems, kas tik nori ją kirsti. Vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė – silpnoka kabineto narė, bet jos atsakas į migrantų panaudojimą iš Rusijos ir Baltarusijos pusės kaip į hibridinio karo įrankius ir jų apgrežimas vertas visokeriopos pagarbos.

Nes jei vadovautumės KT logika (kuo jie vadovavosi, nežinau), tai mes bet kokius sienos pažeidėjus dabar privalome sutikti su gėlėmis. Tačiau čia niekaip nesueina galai, nes valstybės sienos pažeidimas buvo ir išlieka nusikaltimu, o valstybė tam ir yra, kad gintų savo sienas nuo pažeidėjų.

Tad kaip reikėtų apibūdinti tokį devynių KT teisėjų elgesį? Manęs neapleidžia įspūdis, kad jie, begindami Konstituciją, ją patys pažeidė – kaip ir galbūt sulaužė duotą priesaiką, kurioje pasakyta:,, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai“.

Bet kokia čia ištikimybė, jei teisiškai neginamos tos Respublikos sienos? Pagal KT sprendimo logiką išeitų, kad jeigu dabar per LR sieną, apsimetę migrantais, pradėtų veržtis Prigožino samdiniai, mums užvis svarbiausios būtų tų samdinių teisės.

Štai iki kokio absurdo įmanoma prieiti, kai net nesusimąstoma apie savo sprendimų pasekmes ir prioritetu pasirenkama tai, kas prioritetu seniai nebėra. Tai ir pavyzdys, kaip nesudėtinga sukelti sumaištį valstybėje – reikia tik amunicijos ir noro. Vieni, kaip tie policininkai, ją kelia turbūt todėl, kad nesuvokia savo veiksmų pasekmių, kiti – kad per daug gerai suvokia.

Kviečiu visus šiuo išskirtinai sudėtingu metu būti budrius, neprarasti nuovokos ir nepasiduoti manipuliacijoms. Labai įspūdinga, kai iš Kijevo į Vilnių su kovine Ukrainos vėliava bėga sportininkai, bet ką tarp jų veikia garsus dainininkas, dar neseniai savo paskyroje gynęs KGB karininkus, taip ir lieka neaišku.

Šį pavyzdį prisiminiau tik todėl, kad tuomet dėl dainininko žodžių kilo nemenkas triukšmas, pasipiktino jo gausūs sekėjai socialiniame tinkle, bet dabar kažkas pasirūpino, kad jis bėgtų su vėliava.

Nebeliko nesižavinčių KGB karininkais? Nemanau.

Autorius yra LRP pirminininko pvaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas