Z. Tamakauskas. Prie Vasario 16-osios slenksčio… 

Lietuvos Respublikos istorija turtinga savo reikšmingomis ir svarbiomis datomis, tačiau pati svarbiausioji ir pagrindinė yra 1918 metų Vasario 16-oji. Į ją remiasi mūsų Valstybės gyvavimo ir visos kitos datos. Vasario 16-oji – tai mūsų Valstybės atkūrimo diena, kuri turėtų būti reikšminga kiekvienam savo Tėvynę mylinčiam lietuviui ir sąmoningam mūsų šalies piliečiui.

Stovėdami prie Vasario 16-osios slenksčio, pabandykime mintimis nukeliauti į tuos laikus, kada sprendėsi mūsų tautos likimo klausimas, mūsų Valstybės ateitis.

Prieš 104-erius metus Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 m. rugsėjo mėn. vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą – pasirašyti savo – Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 m. Vasario 16-osios popietėje, siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 m. sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos – Tėvynės širdies.

Kelias į Vasario 16-ąją prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo, ėjo per kraujuotų sukilimų gūsį, Sibiro kančias, knygnešių kelius, per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo ir daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla.

Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 m. pasirodžiusi „Aušra“. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V. Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti dirbti Lietuvos labui. Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo idėjas.

Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyravo autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keičiasi. Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais. Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija.

Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje. Formuojant mūsų valstybės atkūrimo idėją, profesorius Libertas Klimka savo pateiktose mintyse per Lietuvos radiją nusakė ir didelę Jono Basanavičiaus reikšmę suburiant Lietuvių mokslo draugiją, kuri nuo 1907 m. puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus, parengė valstybės atkūrimo programą [Libertas Klimka. Komentaras per LRT radiją, 2016.02.16].

1917 m. viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo.

Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus. Ji, norėdama pasiekti savo tikslo, turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams.

Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame Taryba pirmuoju punktu skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi.

Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti: po 1831 m. sukilimo Lietuvos vardas buvo ištrintas iš politinio žemėlapio. Kraštas buvo pavadintas Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu. Pirmą kartą Lietuvos vardo neliko vadinamojoje 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijoje.

Kaip pažymi dr. Vaidotas A. Vaičaitis: „Jos tekste nei valstybingumo, nei tautos matmenyse nėra kalbama apie Lietuvą ar LDK, o rašant apie tautą išimtinai minima lenkų tauta“. [ Doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis – 1791 m. gegužės

3-iosios Konstitucija ir Lietuvos konstitucingumo tradicija. Parlamento studijos. ]

Vasario 16-osios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ies vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme Nepriklausomybės Paskelbimo Aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“. [Algimantas Liekis – Signatarai, V., 1996, 194 psl. ir kt.]

Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi.

Bene daugiausiai prie Vasario 16-osios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad Jonas Vileišis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jis dešimt metų (1921–1931) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą, Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo „iki Europos didmiesčių lygio“. Jonas Vileišis, tęsdamas dr. Vinco Kudirkos idėjas, buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas. Galime pasidžiaugti, kad dabar Kaunas tapo ir europinės kultūros centru.

Vasario 16-osios Aktas dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-osios Aktas padėjo Lietuvai iš idėjų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų, iš politinės ir dvasinės nebūties į būtį.

Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais.

Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.

1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Pirmasis į savanorius užsirašė Kazys Škirpa, kurio vadovaujamas savanorių būrys 1919 m. sausio 1 dieną pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę vėliavą. Savanoriai, rodydami didelį patriotizmą, apgynė Lietuvą, Vasario 16-osios idėjas.

1919 m. antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, gruodžio mėn. nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio 1919 m. sausio 16 d. žuvo pirmasis Lietuvos partizanas Aleksandras Vainauskas. Šių metų rugsėjo mėn. turėtume pažymėti jo 125 –ąjį gimtadienį.

Prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis, Kauno komendantūros kareivis Pranas Eimutis.

Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 m. veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.

Ši legendinė Lietuvos žvalgė vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais. Ji taip pat buvo aktyvi 1941 metų Birželio sukilimo dalyvė. Antrosios sovietinės okupacijos metais Marcelei Kubiliūtei, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos patriotų, teko pereiti sovietinių lagerių tremties kelią.

Nepasisekus lenkų sąmokslui, 1920 m. bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta Kauno link. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas

Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“.

Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą. Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-osios idėjas.

Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės.

Šioje kovoje su lenkais žuvo vienas iš jauniausių Steigiamojo Seimo narių – Lietuvos šaulių sąjungos narys ir ateitininkas Antanas Matulaitis. Tai turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas.

Džiaugėmės prieš penkerius metus VDU profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos archyvuose surastu Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalu, surašytu signataro Jurgio Šaulio ranka.

Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietinę okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla ir garsioji 1949 m. Lietuvos partizanų vadų pasirašyta Deklaracija, nusakiusi laisvos Lietuvos gyvavimo pulsą.

Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-osios šventės proga ant geriausiai matomų vietų tai vienur, tai kitur sušvytėdavo drąsių Lietuvos patriotų Petro Plumpos, Algirdo Liorento, Algirdo Petrusevičiaus, Šakių gimnazijos gimnazistų būrio ir kitų iškeltų mūsų tautinių vėliavų skleidžiama vilties Šviesa, akinusi sovietinę valdžią ir jos tarnus.

Mūsų pogrindinės jaunimo organizacijos būrelis Vasario 16-osios šventę švęsdavo susirinkęs Kauno Katedros varpinės įsirengtoje patalpoje ar netoli Petro Vileišio tilto buvusiame Algimanto Mišeikio, Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute. Platinome tautinės ir krikščioniškos krypties literatūrą, LKB Kroniką, rašydavome atsišaukimus, vienur kitur palikdavome mano tėtės pasiūtas Trispalves vėliavėles.

Mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos, rengėme pažintines ekskursijas po Lietuvą, lankėme istorinius paminklus, tvarkėme apleistus lietuvių karių kapus, skaitėme Tėvynes tema paskaitas ir kt. Pažymėtina, kad Algimantas Mišeikis tapo žinomu chorų dirigentu, aukštosios mokyklos docentu, o Kazimieras Kalibatas tapo iškiliu folklorinių ansamblių organizatoriumi ir jų vadovu.

Kai kas dabar nori neigti mūsų tautinės valstybės kūrimo kryptį, neigti ir dr. Jono Basanavičiaus veiklą. Tačiau tikime, kad jokie pakampių šešėliai neįstengs užgožti ryškios dr. J. Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios idėjos.

Kai kurie save aukštinantys ir apdovanojimus iš kitos valstybės gaunantys istorikai mūsų istoriją stengiasi įvardyti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi restauruotų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais. Galėtų tuos pavadinimus nors išsiversti į lietuvių kalbą.

Susirūpinti verčia ryški mūsų tautiečių emigracija, didėjanti nelietuviškų žodžių sklaida viešuosiuose užrašuose, kai kurių buvusių „autonomininkų“ vis ryškėjantys kėslai sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą (tam tikslui stengiamasi panaudoti net „savą“ gyventojų surašymo metodą ir kitas priemones).

Tarsi jiems pritariant, Lietuvos Seime ardomas lietuviškas raidynas, griaunama lietuviška abėcėlė, mūsų rašysena, siaurinama valstybinės kalbos vartojimo erdvė, vis labiau tolstama nuo Lietuvos sąjūdžio idėjų.

Dėl savo egoistinių tikslų išduodama lietuvių kalba, ji naudojama kaip politinis įrankis, kaip politinių sandėrių ir mainų objektas, keliąs savo tautos orumo pažeminimo jausmą, dar didesnę visuomenės priešpriešą, tautinių mažumų nelygybę. Nesmagu, kad ir pats Prezidentas, lyg pamiršęs savo priešrinkiminę nuostatą, pasirašė šį lietuvių kalbos bei rašysenos ardantį įstatymą.

Garbė Seimo nariams Audroniui Ažubaliui, Laurynui Kasčiūnui, Eugenijui Jovaišai, Valdui Rakučiui, Robertui Šarknickui, Antanui Vinkui, Astai Kubilienei ir kitiems, principingai Seime gynusiems lietuvių kalbą, jos sandarą.

Visiems reikėtų prisiminti įžymių mūsų kalbininkų Zigmo Zinkevičiaus, Vinco Urbučio, Kazimiero Garšvos, Alvydo Butkaus, Jono Vaiškūno ir kitų šia tema pareikštas mintis, perspėjamuosius žodžius. Lietuvių kalba yra mūsų tautos dvasinės kultūros išraiška, jos paminklas. Neturėtume jį savomis rankomis griauti.

Galime pasidžiaugti, kad minint paskelbtus „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ metus, Laisvės premija, prisimenant ją anksčiau gavusius Kronikos pagrindinį redaktorių J. Em. kardinolą Sigitą Tamkevičių, bebaimę seselę Nijolę Sadūnaitę ir Sergejų Kovaliovą, dabar buvo įteikta šio pogrindinio leidinio bendradarbiams – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos seselėms Elenai Šiuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir jėzuitui, Telšių vyskupui emeritui Jonui Borutai.

Tik gaila, kad į šį sąrašą nebuvo įtraukti mūsų tautos atgimimo žinomi vėliavnešiai – kardinolas Vincentas Sladkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas Robertas Grigas, kunigas Algimantas Keina, slapta redagavęs LKB Kronikos raštus humanitarinių mokslų daktaras, iškilusis kunigas, atgimus Lietuvai – Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas, rašytojas, vertėjas ir publicistas docentas Kazimieras Ambrasas.

Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti „mažos tautos“ komplekso, taip madingo mūsų dienose kai kurių veikėjų keliaklupsčiavimo ir saviplakos. Kai sueiname krūvon vienos idėjos vedami – mūsų pasidaro daug, tada galima ir didžius darbus nuveikti.

Svarbu neištižti, nepasiduoti nuolat brukamom gariūniškos dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei. Kartais Europos maskuote ir kritiško mąstymo dingstimi stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų diegiant jam liberalaus kosmopolitinio mąstymo bei tautinio nihilizmo sampratą.

Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai. Turėtume jaunimo širdyse konstruoti sąmoningos tapatybės sampratą – savo tautos dvasinių vertybių įsisavinimą.

Mokykla, turėdama valstybės pamatų stiprinimo tikslą, turėtų remtis jaunimo tautiškumo ugdymu, diegiant juose meilę savo kalbai, savo tėvynės istorijai, papročiams, gamtai, savo tautos dvasinei kultūrai. Prieškario mokykloje įdiegtos šios vertybės išugdė jaunimo širdyse patriotizmo jausmą, atsakomybę, ryžtą kovoti su mūsų krašto pavergėjais.

Šiandien daug kalbama apie pilietiškumą. Tačiau dažnai pamirštama ar nenorima suprasti, kad pilietiškumas išauga ir iš tautiškumo. Kaip pažymi etnologas profesorius Libertas Klimka, to siekti turėtume „kuriant efektyvius nacionalinio pasididžiavimo vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus etnokultūros papročius ir tradicijas, sporto laimėjimus“ [ Libertas Klimka. Komentaras per LRT radiją, 2016.02.16 ].

Minėdami Vasario 16-ąją, šventinių vėliavų plazdesy dar kartą pabandykime savo širdies ir geranoriškų akių žvilgsniu pažvelgti į Vasario 16-osios nesuteptos istorijos gelmę, matant joje trykštančią mūsų stiprybės gyvybingąją dvasią, savo Tėvynės kuriamąją galią. Prisiminkime mūsų tautos atgimimo žadintojo poeto Bernardo Brazdžionio šaukinį, ypač svarbų šių dienų verpetuose:

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
Ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnaktį nežuvę,
Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.
[ Poezijos pilnatis, V., 1989, 195 psl. ]

2022-02-11