A. Matulevičius. Rinkimai nesuteikia atstovaujamajai valdžiai absoliučių galių

Praėjusių metų vasarį, kylant vis didesniam tautiečių nepasitenkinimui valdžios veiksmais, premjerė Ingrida Šimonytė agentūrai ELTA kalbėjo: „Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka“.

Neįsigilinus gali pagalvoti, kad pasakyta teisingai. Tiesa, tonas buvo iššaukiantis, bet gal čia emocijos suveikė – kas yra žmogiška. Tačiau giliau pasvarsčius ir pažvelgus į kontekstą plačiau, kyla ne viena abejonė, ar rinkimai tikrai jau suteikia tokią absoliučią galią valdžiai, kad ši ką nori, tą ir gali daryti – net neįvertindama neigiamų pasekmių valstybei ir jos piliečiams, be kurių valstybės išvis nebūtų. Pažvelkime į patį pamatinį mūsų valstybės egzistencinį teisinį dokumentą – Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Pastarosios 4 straipsnis byloja: ,, Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ O 5 straipsnis papildo, per ką tie atstovai veikia: ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“ Ir čia pat išlyga, kad ,,Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Be to, dar labai aiškiai ir vienareikšmiškai akcentuojama, kad ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“

Atrodytų, kas čia neaišku? Jeigu pasakyta, kad šeimininkas šioje valstybėje yra visi jos piliečiai, tai jie ir turi būti tuo šeimininku – suverenu. Bet tokia jau yra demokratijos prigimtis, kad piliečių valdžia neapsiriboja vien tik rinkimais. Jų kaip suvereno valdžia yra nuolatinė ir apima tarpsnį ir tarp rinkimų – piliečiai turi teisę kontroliuoti bei kritikuoti valdžios veiksmus. O valdžia privalo įsiklausyti į jų lūkesčius.Suprantama, kad nuomonių spektras yra gan margas ir visko, ko kiekvienas atskiras individas nori, įvykdyti neįmanoma. Tačiau būtina diskutuoti ir kantriai aiškinti, kas įmanoma padaryti šiandien, o kas – tik po kelerių metų. Bendravimo būdų šiais komunikacijų laikais yra begalė, tik būtina palaikyti dialogą su žmonėmis.

Kuo daugiau piliečių įsisąmonins, kad jų atstovai, išklausę įvairias nuomones, pasirinko kompromisinį, tegul ir ne visiškai visus tenkinantį, bet artimą daugumos gyventojų lūkesčiams variantą, tuo jis bus geriau sutiktas visuomenėje. Be to, valdžios atstovai privalo labai aiškiai ir kantriai aiškinti savo suverenams, kodėl to ar kito siūlymo negalima priimti arba įgyvendinti – o gal tai bus padaryta ateityje?

Parašiau šias eilutes ir pats nusistebėjau. Taigi tai visoms mūsų valdžioms – tikra abrakadabra! Nes su retomis išimtimis mūsų vadai vadukai, Seimo nariai ir ministrai, vos tik jais tapę, pasijunta visagaliais, visažiniais  ir jau ne jie tarnauja Tautai, kaip tai parašyta Konstitucijoje, o Tauta privalo paklusti jiems. Kadangi kaip toje sarkastiškoje V. Vysockio dainoje – ,,žirafa aukščiau, jai geriau matyti…“.

Štai čia ir išryškėja takoskyra tarp piliečių-šeimininkų ir jų išrinktos/pasamdytos valdžios, kuri neteisėtai užgrobia šeimininko teises ir pradeda nebekreipti dėmesio į jo reikalavimus. Iš neteisingo atstovaujamosios valdžios ir jos galių suvokimo, iš nesupratimo to fakto, kad būtent tauta, liaudis (demos) turi absoliučią valdžios kontrolės teisę, ir kyla šis neteisingas valdančiųjų elgesys. Žinoma, šios teisės negalima  suprasti kaip anarchijos, ji turi būti realizuojama pagal susitarimą, t.y. pagal Konstituciją ir įstatymus, pasitelkiant pačias įvairiausias dialogo ir bendravimo priemones, kurių šiame komunikacijos aukso amžiuje yra didžiulė gausa. Tik išmintingai naudokis.

Tačiau ką mes matome jau ne vieną dešimtmetį, praėjusį nuo mūsų valstybingumo atstatymo? Matome didžiausia žmonių ir valdžios priešpriešą! O taip yra todėl, kad buvo pradėta žmones skirstyti į gerus ir blogus, į savus ir svetimus, patriotus ir ne visai tokius, ir t.t. ir pan. Dar baisiau, kad buvo imtasi viešai klijuoti žeidžiančias ir niekinančias etiketes, iš kurių jau būtų galima sudaryti ištisą žodyną. ,,Šunauja“, ,,runkeliai“, ,,buduliai“, ,,vatnikai“, ,,kremliniai“,,,homo sovietikus“, ,,patvoriniai“, ,,kurdupeliai“ – na ir, žinoma, viską vainikavę  ,,fašistai“ ir ,,jedinstevnininkai“.

Teisybės dėlei derėtų pripažinti, kad du pastaruosius epitetus savo tautiečių atžvilgiu pavartojęs asmuo atgailauja, tad jo pavardės neminėsime. Tik pastebėsiu, kad visa tai jau prasilenkia ir su LR Konstitucija, nes net keliuose jos straipsniuose griežtai draudžiama kurstyti bet kokią nesantaiką bei žeminti žmogaus orumą. Deja, už tai beveik niekas nesusilaukia atpildo ar bent jau viešo priminimo, kad taip nedera elgtis.

Į šį reiškinį gal ir būtų galima numoti ranka, jei ne jo gilios šaknys. Visada buvo ir bus įvairių nuomonių – kaip ir nepatenkintųjų valdžia. Žmonės yra individai su savo požiūriu, patirtimi, interesais, vertybių skale ir negali vienodai vertinti vieno ar kito reiškinio – kaip ir būti idealiai pavyzdingi. Tačiau atstovaujamoji valdžia tam ir yra renkama, kad bent jau stengtųsi kiek įmanoma mažinti visuomenėje egzistuojančią priešpriešą bei susiskaldymą ir siektų konsensuso, sutarimo. Juk tai ne šiaip problema, kurią galima ir apeiti, o esminė nacionalinio saugumo sąlyga: tik vieningai ir bendrai veikdama, Tauta gali adekvačiai atsakyti į sunkiausius geopolitinius iššūkius. O jų dabartiniu laikmečiu vis daugėja – net kalbama apie didžiulio karo Europoje tikimybę. Tad vargu ar perdėsiu tvirtindamas, kad Tautos skaldymą ir supriešinimą esamomis sąlygomis reikėtų vertinti kaip akivaizdų kenkimą mūsų valstybei. O kenkėjiška veikla privalo būti užkardyta, nepriklausomai nuo to, kas ją atliktų – valdžioje esantys ar paprasti piliečiai.

Tačiau ne mažiau, nei žmonių supriešinimas, Lietuvą silpnina valdžios atstovų arogancija ir pražūtingas jų priimamų sprendimų poveikis valstybei ir jos piliečių gerovei.

Vėl kreipsimės į oficialius dokumentus. Kiekvienas aukštas politikas ar pareigūnas, pradėdamas vykdyti pareigas, prisiekia Lietuvos Respublikai. Priesaikoje be kita ko yra ir tokie žodžiai:

,,(…)prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, (…) sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“

O LR Konstitucijos 135 straipsnis aiškiai nusako, kaip turi būti vykdoma užsienio politika:
,,Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves(…)“

Kaip matome, ir vienu, ir kitu atveju imperatyviai pabrėžiama, kad turi būti užtikrinta Lietuvos piliečių gerovė. Ir niekur nenumatyta galimybė kam nors vykdyti savo paties susigalvotą vertybinę užsienio politiką, grindžiamą neaiškiais kriterijais ir darančiais didžiulę žalą valstybei ir jos žmonėms.

Negana to, jokiame oficialiame mūsų valstybės dokumente nenumatyta, kad Lietuvos valstybės valdžios institucijos privalo arba gali užsiimti demokratijos eksportu į svetimas valstybes arba bandyti kištis į kitų valstybių vidaus reikalus.

Visais laikais egzistavo valstybės su skirtingomis santvarkomis, savitu gyvenimo būdu, kuriose protingi, savo piliečius gerbiantys ir į jų nuomonę įsiklausantys politikai/vadovai stengėsi elgtis taip, kad būtų geriau jų valstybei. Net šaltojo karo metais JAV ir Europos valstybės bendravo bei prekiavo su SSSR – net vadovų vizitai vykdavo. Beje, ir dabar daugelis didžiųjų valstybių bendrauja su nedemokratiškais ir net diktatoriškais režimais. Taip elgiamasi dėl kelių priežasčių – visų pirma, dėl galimybės išvengti karinių konfliktų ir, antra, dėl savo valstybės ar bent dalies piliečių verslo, t.y. naudos interesų. Ta pati Europa savo energetinį balansą grindžia vos ne puse gamtinių dujų iš Rusijos.

O kiek tautų siekia nepriklausomybės, bet didžiosios šalys šių siekių iš išskaičiavimo nepalaiko! Tai pasakytina apie kurdus, katalonus, palestiniečius, Šiaurės Airiją, škotus, kitus. O su kiek autoritarinių režimų bendrauja ir sėkmingai prekiauja JAV? Vien viduramžiškomis tradicijomis  garsėjanti Saudo Arabija ką reiškia!

Deja, šiandieninėje Lietuvoje kai kurie valdžios apakinti Seimo nariai ir ministrai nusprendė elgtis su Lietuvos valstybe taip, lyg ši būtų jų nuosavybė. Ir jų nepamokė nei čia pateikti pasaulio istorijos pavyzdžiai, nei didžiųjų valstybių elgesys. Gaila, tas elgesys dažnai būna gan amoralus, nes tų valstybių turtuolių interesai iškeliami aukščiau už bet kokius kitus, bet kai ko pasimokyti vis tiek galima. Tik noro nėra.

Labiausiai apmaudu, kad mano minimi Seimo nariai ir ministrai ne tik numoja ranka į Konstituciją ir duotą priesaiką, bet ir griauna tai, kas per didžiausius vargus iki jų sukurta. Vaikėziškai užsispyrę, nesiruošdami pripažinti savo klaidų ir jas nedelsiant taisyti, jie arogantiškai meta iššūkį absoliučiai daugumai jiems nepritariančių tautiečių ir vis vapa apie savo galvelėse susikurtas, tik jiems vieniems suprantamas vertybes ir pasiryžimą keisti pasaulio tvarką. Taip ir norisi, perfrazuojant garsią tarybinę poemą, paklausti: „Iš kur berniukui tiek drąsos, tiek valios geležinės?..“ Iš tikrųjų – iš kur?

Niekaip negalima paaiškinti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio elgesio, laužant Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartį, kurioje mes vienareikšmiškai pripažįstame Vieningos Kinijos (su Taivanio sala) valstybę. Apie šį tarptautinės teisės dokumento sulaužymą viešai pasisakė teisininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas ir kiti iškilūs Lietuvos žmonės. Kam išvis naudinga susipykti su antra (o neužilgo – būsima pirma) pagal savo ekonominį potencialą pasaulio valstybe? Ponaičiams nepatinka, kad ten valdžioje – komunistų partija. O koks mūsų reikalas? Juk jie gi nesiekia Lietuvoje iš valdžios išvaryti konservatorių.

Įdomu, ar kaltinantieji Kiniją bent žino, kad tenykštė valdžia puoselėja iškilaus kinų mąstytojo, kurio mokymas turi bendražmogiškąją reikšmę – Konfucijaus idėjas? Jis pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką nauja, o perduoda senovės išminčių mokymą. Konfucijus iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi 德 Dé – dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme.

Konfucijui tradiciškai priskiriama daug garsių aforizmų. Vienas pagrindinių, užfiksuotas „Apmąstymuose ir pašnekesiuose“, yra šis: „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau.” Manau, tai tikrai prasminga išmintis, kurią vertėtų prisiminti ir politikams.

Labai daug iečių sulaužyta dėl kalio trąšų iš gamyklos ,,Belaruskalij“ tranzito per Lietuvą. JAV institucijos šiai įmonei sankcijas įvedė, bet jie aiškiai raštu atsakė, kad tai neliečia Lietuvos. Mūsų vyriausybė užsispyrusi vis tiek uždraudė, tuo pasmerkdama ,,Lietuvos geležinkelius“ ir Klaipėdos uostą merdėjimui ir didžiuliams ekonominiams nuostoliams.

Nors ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė ir jos kolegė finansų ministrė Gintarė Skaistė kaip užkeikimą vis kartoja, kad Lietuvos ekonomika nuo to nenukentės, gyvenimo realybė kitokia. Mes jau patiriame nuostolius, o metų bėgyje jie bus milijardiniai. Ir dabar skelbiama, kad į Australiją važiuojama ieškoti naujų rinkų. Greičiau patikėčiau, kad vykstama ministro giminės takais. Nereikėjo sugriauti to, kas jau buvo sukurta. Arba tvirtinama, kad Taivanas suteiks lietuviams kreditų. Kartais nenorom pagalvoji, kad gal ministrai net nesupranta, ką jie išdarinėja ir kokios pasekmės laukia. Bet ne, labiau tikėtina, kad jiems kažkas sufleruoja iš užkulisių, o jie tik aklai vykdo. Deja, sufleriui nesvarbu, kas su ta Lietuva bus.

Autorius yra Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys