A. Matulevičius. Kam tarnauja valdžia?

Ir mažas, ir didelis žino, kad pasaulyje siaučia pandemija. Kada ji baigsis tik ponas Dievas žino. Valstybės institucijos kaip sugeba, taip  su ja kovoja.

Deja, pastaruoju metu ta kova jau darosi panaši į priedangą. Jei būti sąžiningiems, daugumoje atvejų visos valdžios, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, stengėsi pataikauti didesniems verslo rykliams. Suprantama, jie ir turtingesni, jų įtaka visuomenėje didesnė. Tačiau, jeigu mes skelbiame, kad XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje akla ir negailestinga rinka yra švelninama socialinio teisingumo priemonėmis, tai gal taip ir elkimės. Deja, tai tik gražūs lozungai.

Stebint didžiųjų prekybos tinklų veiklą per visą atkurtos nepriklausomybės periodą jie Lietuvoje gyvena kaip inkstas taukuose. Pirmiausia valdžios – tiek centrinė, tiek vietinės – jiems leido įsikurti pačiuose miestų centruose, ką vakarų valstybėse retai pamatysi. Tai be didžiulių transporto spūsties problemų, sukėlė net viešai niekada neaptartą bėdą. Tokiu valdžios veiksmu buvo suduotas mirtinas smūgis mažiems šeimos  verslams. Šiandien Vilniuje nė su žiburiu nerasi arti namų gyvenamame rajone mažyčių, šeimos parduotuvėlių, kur galėtum nusipirkti šviežiai pagamintų duonos ar pieno gaminių ir pan. Visus išstūmė didieji prekybos tinklai, kuriems ne tiek svarbu pirkėjo pageidavimai ar švieži bei skanesni produktai. Jiems svarbu tik kuo didesnis pelnas, bet kokia kaina.

Didieji prekybininkai taip praturtėjo, kad mūsų valdžios vyrai, net skaitė garbe su jais vienoje tribūnoje sporto varžybas stebėti. Ir net neaišku už ką kai kuriuos iš jų apdovanojo valstybės ordinais ir medaliais. Ši mada kaip virusas labai greitai, vienos valdingos vadovės, buvo panaudota prisijaukinant sau palankius žurnalistus. Kurie net jai išėjus į pensiją taip nuoširdžiai tarnauja lyg ji ir toliau darbuotųsi savo poste. Tiesa neapsieita ir be akibrokštų, kai iš neklystančiu save laikančiu plunksnos brolio teko tą garbingą apdovanojimą atimti – už  amoralų poelgį.

Tačiau manau, kad amoralumo viršūnė pasiekta dabar. Prisidengiant pandemija mūsų valdžia taip įsijautė į kovą su ja, kad net nesuprato, jog jau perlenkė lazdą. Suprantama, tokia situacija manau labai patinka didiesiems prekybos tinklams, kurių apyvartos ir pelnai auga, kaip ant mielių. Vien susipažinus su jų  plėtros planais, kiek dešimčių naujų parduotuvių vien šiais metais jie ruošiasi atidaryti, darosi aišku, jie ir nesitiki, kad situacija gali pablogėti. Jie jau  toli paliko tuos mažiukus, kurie pas juos už aukso kainą nuomuodamiesi kelis kvadratinius metrus dirbo nuo aušros iki sutemų, kad pramaitintų šeimą.

Negana to, kad prisidengiant pandemija mažieji yra žlugdomi, didiesiems dar valstybė ir paramą suteikia. Už ką? Už tai, kad valdžia jiems konkurentų sumažino. Suprantama, dabartinė valdančioji dauguma yra grynai dešiniųjų rankose, o tai reiškia – turtingųjų atstovė. Ir keista, kaip naiviai tikisi mažieji iš šios valdžios sau kokios nors realios pagalbos. Neapsigaukite ponai. Skaudžiai nudegsite, jei dar nenudegėte. Kai ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė kalba apie palengvinimą verslui, ji pirmiausia turi mintyse tuos didžiuosius. Nes jei ji norėtų nuoširdžiai padėti mažiesiems, šeimos verslams, tai jau galėjo seniai padaryti. Atvirkščiai, jie net nekompensuos dalies nuomos pinigų, ką darė buvusi valdžia, kuriuos jie net nedirbdami, privalo mokėti didiesiems. Ar dar reikia kokių nors komentarų???

Net keista, kad Seime nei viena save socialiai orientuota vadinanti partija, išskyrus neaiškias replikas valdančiųjų atžvilgiu, nieko konkretaus nepasiūlė.

Kas gali pagrįstai teigti, kad pablogės epidemiologinė situacija, jeigu bus leista dirbti, su visomis saugos priemonėmis, kaip ir didiesiems, taip pat ir mažoms parduotuvėlėms? Kas pasikeis, jeigu į kirpyklą ateisime vienu metu po pora asmenų? Juk pas odontolgus vaikštome. Ir t.t., ir pan..

Jeigu valdantieji nesirūpina mažaisiais, kurie užsidirba tik savo pragyvenimui, ir nesiekia, kad didėtų skurstančių bei bedarbių, tai tegu jais pasirūpina opozicinės Seimo frakcijos. Tai būtų ženkliai prasmingiau, nei kad beveik pusmetį plepėti, kas bus opozicijos lyderis. Paimkite ir sukurkite dokumentą įpareigojantį vyriausybę ne pažadais mažuosius maitinti, kol jiems jau jokia reanimacija nebepadės, o tegu imasi konkrečių veiksmų.

Manau visi, kuriems ne tiek svarbu Lietuvos turtuolių pelnai, turėtų prieš save matyti keletą man skausmingų skaičių: 1 milijoną priverstinai emigravusių tautiečių iš Tėvynės, 485 milijonierius ir 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Jeigu nieko nedarysime, šie skaičiai tik didės.

Ir pabaigai negaliu nutylėti. Negi šiandien svarbiausia Lietuvoje pastatyti naują kalėjimą, legalizuoti narkotikų prekybą ir prisidengiant žmogaus teisėmis spręsti bendrų Seimo tualetų problemą?