Nesuprantami gamtos dėsniai ir jų pajėgos ėmė darbuotis jo viduje, šildė jį vidaus šilimėle, keitė visą jojo asmenį, ligi tol pasingą, darė aktingą ir nebevienodą.
Nebuvo kam pasekti ir jam pasakyti, nes jis pats to nenumanė, kodėl jo griežtuvėlis tyliau griežia, kai minioje kurį kartą neranda Severjos Pukštaičios, ir triumfo balsu ima skambėti, kai pasirodo, pavėlavusi šį kartą, nuo kalno leidžiantis mergytė.
Tokiuo triumfu ir ūpu, jog ji, vos tik nusileidusi nuo kalno, tuoj imdavo suktis. Ją pagaudavo muzikos ūpas, išpūsdavo jai gražias šnerveles ir įliūliuodavo jauną krūtinę.
Mykoliukas nenusimanė Severjai griežiąs; Severja nenusimanė tai jaučianti ir atsiliepianti. Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje jos harmonijoje. – rašė Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“, išleistoje 1929 metais.
Lietuvos teatre būta ne vieno bandymo inscenizuoti ir pastatyti Vaižganto apysaką: režisierius traukė kūrinyje užkoduota žmogų valdanti gamtos jėga, prigimties fatalizmas, žmogaus būties dramatizmas, išskirtiniai veikėjų charakteriai, socialinė problematika.
O lygiai prieš aštuonerius metus, 2014-ųjų vasario 7-ąją, rampos šviesą išvydo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ (režisierė – Gabrielė Tuminaitė).
Tada, pristatymo dienomis, režisierė sakė: Tai kiekvieno iš mūsų istorija, mes visi – Mykoliukai ir Severiutės. Prarandam, paleidžiam laimę iš rankų ir nežinia, kas dėl to kaltas.
Mykoliuko ir Severiutės istorija – ne tik meilės vizija. Tai akimirka, kai iš skausmo ir vienatvės susikuria svajonė, kai dūžta pasaulis, nes gyvenimas per stiprus ir lieka tik kasdieninė pareiga – gyventi.
Padeda tik ta vienintelė svaja. Šis kūrinys mums priminė mūsų svajones ir jomis dalinamės su žiūrovais.
Kaip rašė pats Juozas Tumas–Vaižgantas, dėdės ir dėdienės reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti „dėdžių“, kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už „pavalgymą ir menką drabužį“.
Pagal apysaką sukurtoje režisierės G. Tuminaitės inscenizacijoje vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Karolis Kasperavičius, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas.
Spektaklyje atgyja meistriška rašytojo ranka sukurti veikėjai – nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, bet sugebantys labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Mažojo teatro spektaklyje išryškinamos stipriosios Vaižganto apysakos pusės: įtemptas siužetas, lyrikos ir šiurkštaus seksualumo mišinys, o svarbiausia – išskirtinis Severijos veikėjas. Ji atvira, temperamentinga, gaivališka.
Režisierė G. Tuminaitė yra sakiusi, kad svarbiausias spektaklio veikėjas – būtent Severiutė: Vis graudindavomės Mykoliuko istorija, o kai pradėjome dirbti, suskambėjo lyrinė ir pati graudžiausia Severiutės nata. Manau, kad šis kūrinys yra paminklas jai, būtent Severiutė yra jo centras.
Ne tik teatro, bet ir kino bei televizijos žiūrovams puikiai pažįstama aktorė Agnė Šataitė už Severiutės vaidmenį spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ 2014 metais pelnė garsiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių.
Po pristatymo literatūrologas Regimantas Tamošaitis rašė: Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais.
Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.
Pati A. Šataitė yra užsiminusi, kad Severiutė – vienas iš pačių brangiausių jos vaidmenų, o jau aštuonerius metus pilnas žiūrovų sales sutraukiantis spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ rodo, kad žmonės be galo išsiilgę lietuviškos literatūros: Mes turim daug literatūros lobių. Reikėtų dažniau jų ieškoti ir pabandyti atverti tą lietuvių literatūros klasiką. Manau, dabar yra tas laikas, kai reikėtų labiau atsigręžti į tai, ką turime, – sakė Agnė.
Kitus vaidmenis spektaklyje kuria: Mykolo – Arvydas Dapšys, Dovydienės – Indrė Patkauskaitė, Dovydžiuko – Daumantas Ciunis.
Jau aštuonerius metus J. Tumo-Vaižganto ir G. Tuminaitės „Dėdės ir dėdienės“ kviečia žiūrovus pailsinti dvasią, „atsijungti“ nuo nesibaigiančio žinių srauto, šiuolaikinio gyvenimo chaoso ir triukšmo ir pasinerti į jausmų ir būties savaimingumo stichiją: Tai lyg prisėsti ant suolelio ir taip iki ryto užsisėdėti prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant, – sako G. Tuminaitė. Žiūrovų liudijimu, iš šio spektaklio išeinama pritilus, lyg pabuvojus ypatingos šviesos pasaulyje.
Spektaklis „Dėdės ir dėdienės“ Vilniaus mažajame teatre (Gedimino pr. 22) bus rodomas vasario 4 ir 5 dienomis, bilietai parduodami per Bilietai.lt sistemą arba teatro kasoje. Spektaklio trukmė – 1 val. 30 min.
Parengta pagal Valstybinio Vilniaus mažojo teatro pranešimą
