Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pažymi savo įkūrimo 100-metį

1922 m. sausio 31 d. įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (nuo 1925 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), 1922-1929 m. veikusi Kaune. Sąjungos pagrindinis iniciatorius, steigėjas ir organizatorius bei jos vadovas (iki 1925 m.) buvo Juozas Tumas-Vaižgantas. Neginčijamas jo bei kitų to meto spaudos šviesuolių ypatingas vaidmuo, buriant valstybingumo kūrėjus – spaudos savanorius bendram darbui, tęsiant dar tautos žadintojų – aušrininkų ir varpininkų pradėtą tautinio sąmoningumo darbą.

Stebėtis, kad pradžioje ir literatai, ir žurnalistai susibūrė bendrai veiklai, nederėtų. Juk tada didesnė dalis spaudos žmonių vienu metu aktyviai reiškėsi ir publicistinėje veikloje, dirbo įvairiuose leidiniuose, redagavo ir tuo pačiu aktyviai reiškėsi grožinėje kūryboje.

Ši tradicija išsilaikiusi ir iki mūsų dienų – nors abi sąjungos atsiskyrusios, jose nesunkiai rasime daugybę ir žurnalistų, ir tuo pačiu rašytojų.

Bet prisiminkime sąjungos kūrimosi užuomazgas. Iki 1921 m. pradžios žurnalistų ir rašytojų atstovavimą atlikdavo dr. J. Ereto vadovaujamoji ELTA. Tų pat metų pradžioje kilo idėja sušaukti Kaune Pabaltijo žurnalistų konferenciją. Situacija gan kebli – juk tuo metu Lietuvoje dar nebuvo oficialios žurnalistų bendrijos.

Žinoma, ir 1920 m. bendresnio pobūdžio spaudos bendradarbių reikalams aptarti karts nuo karto susirinkdavo plunksnos darbininkai. Bet jie nebuvo nei gausūs, nei organizuoti, tik atstovavo kurios nors krypties laikraščiui ar žurnalui.

Ir toji minėta Pabaltijo žurnalistų konferencija Kaune tapo itin svarbiu akstinu telktis žurnalistams. 1921 m. gegužės 11 d.  konferencijos klausimu susirinko J. Tumas-Vaižgantas, J. Laurinaitis, A. Klimas, A. Busilas, dr. E. Draugelis, J.Kriščiūnas, J. Pajaujis, B. Sruoga, A. Žukauskas-Vienuolis, A. Voldemaras, V. Biržiška ir dr. I. Eljaševas.

Pabaltijo žurnalistų konferencija įvyko Kaune 1921 m. gegužės 30 d. – birželio 3 d., buvo svarstomi kultūros, politikos, spaudos ir bendradarbiavimo klausimai. 1922 m. vasario 26 d. latviai šventė savo pirmojo laikraščio 100 metų sukaktį. Jie kvietė kolegas žurnalistus lietuvius į Rygą.

1922 m. sausio 13 d. įvyko susirinkimas, kuriame iškilo būtinas reikalas turėti savo profesinę žurnalistų sąjungą. Pagaliau visi nutarė tokią organizaciją steigti. Prof. Vaclovas Biržiška pasiūlė ją pavadinti „Lietuvos žurnalistų Sambūriu“, bet tas pavadinimas susirinkimo dalyviams nepatiko.

Buvo dar siūlyta „Lietuvių žurnalistų draugija“, bet po ilgo ginčo dauguma balsų priimtas organizacijos pavadinimas: „Lietuvių Literatų Draugija“. Į valdybą išrinkti: J. Tumas-Vaižgantas, J. Laurinaitis, A. Klimas. Valdybai buvo pavesta ir latvius pasveikinti, ir įstatus parengti.

Sausio 31 d. ir buvo sušauktas jau minėtas pirmasis žurnalistų ir literatų bendrijos steigiamasis susirinkimas. J. Tumas-Vaižgantas pateikė naujos organizacijos įstatus, kurie apėmė labai plačius veiklos barus. Tačiau jie buvo labiau priimtini rašytojams – labai praktiški, gyvenimiški, nesigilinta į įvairias spaudos entuziastų teorines – ideologines bei filosofines sritis. 1922 m. kovo mėn. įstatai buvo įteisinti, juos įregistruojant Kauno apskrities viršininko įstaigoje.

Sąjungos tikslas buvo padėti rašytojams ir žurnalistams palaikyti tarpusavio ryšius, keistis nuomonėmis, kelti kvalifikaciją, teikti pagalbą nelaimės atveju, palaikyti ryšius su panašiomis užsienio organizacijomis. Ypatingo aktyvumo sąjunga pasiekė 1924-1925 m. Jau 1924 m. sąjungos narių priaugo iki 43, 1929 m. – iki 71. 1925 m. pirmininku buvo išrinktas dr. Juozas Purickis, bendraamžių vadintas „aukso plunksnos” žurnalistu, gabus diplomatas.

Dr. J. Purickis pirmininkavo apie 10 metų. Ilgainiui paaiškėjo, jog organizacinę veiklą labiau mėgsta žurnalistai, o ne rašytojai. Tuo tarpu sąjungos įstatuose pirmoje vietoje buvo akcentuojami būtent rašytojai ir patys įstatai buvo daugiau jiems pritaikyti. Tad ir kilo mintis žurnalistus atskirti nuo rašytojų. 

1929 m. kovo 22 d. buvo sušauktas reorganizacinis sąjungos susirinkimas. Susirinko 30 narių, pirmininkavo dr. J. Purickis. Visų pirma buvo pakeistas sąjungos pavadinimas – Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga buvo pervadinta Lietuvos žurnalistų sąjunga, priimti nauji įstatai, kuriuos pasirašė dr. J. Purickis, A. Klimas, M. Šalčius, F. Kirša ir A. Bružas. LŽS buvo įregistruota Kauno apskrities viršininko įstaigoje 1930 m. balandžio 12 d.

Dar tais pačiais 1929 m. suorganizuotos Spaudos laisvės atgavimo 25-mečio paminėjimo iškilmės ir surengtas pirmas bandomasis Spaudos balius. Ilgainiui žurnalistams buvo išrūpintos įvairios lengvatos, pavyzdžiui, atpigintas susisiekimas, gydymasis, parengtas pensijų įstatymo projektas ir t.t. Žurnalistai turėjo poilsio namus Giruliuose, pačiame pajūryje.

Buvo išleisti trys žurnalistų sąjungos metraščiai – 1934, 1937 ir 1940 m. Didelį pasisekimą turėjo žurnalistų ketvirtadieniai, o jų 1933 – 1934 m. įvyko dvidešimt penki. 1934 m. mirus dr. J. Purickiui laikinai Žurnalistų sąjungos pirmininko pareigas ėjo V. Kemežys. Vėliau kurį laiką pirmininku buvo prof. I. Tamošaitis.  

O rašytojai 1932 m. kovo 18 d. Balio Sruogos ir Juozo Grušo iniciatyva, įkūrė Lietuvių rašytojų draugiją, nes tik 1932 m. pradžioje buvusioji bendra sąjunga oficialiai išregistruota. Draugijos pirmąją valdybą sudarė Ignas Šeinius (pirmininkas), Juozas Grušas, Gražina Tulauskaitė, Petras Vaičiūnas ir Petras Karuža.

1932-1933 m. (iki mirties) draugijai vadovavo J. Tumas-Vaižgantas, vėliau metus ar po keletą pirmininkavo V. Mykolaitis-Putinas, Juozas Grušas, Liudas Gira, Vincas Krėvė, Bernardas Brazdžionis ir paskutinis prieš antrąją sovietų okupaciją – Faustas Kirša (1942-1944). 

Rašytojų draugija rengė literatūros vakarus, rašytojų trečiadienius, 1934 m. rudenį įsteigta dramaturgų sekcija, kuri rūpinosi tvarkyti autorių santykius su Valstybės teatru.

Nuo 1935 m. įtikino Valstybės vadovus skirti kasmet Lietuvos valstybinę literatūros premiją (po 5000 litų) už geriausią metų kūrinį. Premijas gavo: 1935 m. – Ieva Simonaitytė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas”, 1936 m. – Liudas Dovydėnas už knygą „Broliai Domeikos”, 1937 m. – Jonas Kuosa-Aleksandriškis už knygą „Užgesę chimeros akys”, 1938 m. – Salomėja Nėris už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu” ir 1939 m. – Bernardas Brazdžionis už knygą „Kunigaikščių miestas”.

***

Prieš 20 metų, 2002-aisiais, minėdamos Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-metį ir J. Tumo-Vaižganto gimtadienį, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė kasmetinę šios sąjungos įkūrėjo Juozo Tumo-Vaižganto premiją.

Premija skiriama lietuvių rašytojui arba žurnalistui (pamečiui) už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos (dokumentinės prozos arba literatūrinės publicistikos) dermę, vertinant praėjusių dvejų kalendorinių metų kūrybą. Premijos laureatais jau tapo šie rašytojai ir žurnalistai: Gintautas Iešmantas, Rimantas Vanagas, Gintarė Adomaitytė, Laimonas Tapinas, Viktorija Daujotytė, Jonas Mikelinskas, Filomena Taunytė, Justinas Marcinkevičius, Juozas Kundrotas, Liudvikas Jakimavičius, Perpetua Dumšienė, Gediminas Kajėnas, Vytautas Bagdonas, Donatas Petrošius, Julius Sasnauskas, Egidijus Aleksandravičius, Loreta Jastramskienė, Alfas Pakėnas, Liutauras Degėsys, Arvydas Juozaitis.   

Praėjusių metų pabaigoje, gruodžio 21 d. sukako 30 metų, kai buvo atkurta Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD). Ši organizacija skelbiasi esanti 1922 m. įsteigtos Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1930 m. reorganizuotos į Lietuvos žurnalistų sąjungą ir 1940 m. likviduotos, teisių paveldėtoja, tęsianti jos veiklą, etines bei organizacines nuostatas.

Lietuvos žurnalistų draugija kasmet skiria apdovanojimą už žurnalistinę veiklą – Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą”.  Šios premijos laureatais yra tapę  N. A. Baužytė, V. Žukas, K. Požėra, L. Peleckis-Kaktavičius, V. Alekna, R. Grinbergienė, V. Aliulis, L. Pociūnienė, V. Ibianska, A. Seikalis, J. Sasnauskas, E. Simanaitis, A. Navickas, Z. Mikalauskas, M. Kontrimaitė, K. Lukėnas, V.Karakorskis, A. Aleksandravičius, D. Vildžiūnas, L. Mažylis, S. Tamkevičius ir M. Šaknienė, G. V. Petrošienė, J. Vercinkevičius.

Beje, svarbus jubiliejus šiais metais laukia Lietuvos rašytojų sąjungos – kovo 18 d. paminėsime Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimo 90-metį, kurios veiklos, tikslų ir darbų tesėja ir yra Lietuvos rašytojų sąjunga.

Parengė Gediminas Jankus

www.kaunorasytojai.lt