Senuosius metus palydėti, o Naujus sutikti visada norisi optimistine gaida.
Tačiau 2021 metais atlikti Europos paukščių būklės vertinimai aptemdė praėjusių metų pabaigos šventines nuotaikas ir privertė susimąstyti ką turime nuveikti atėjusiais 2022 metais, kad sustabdyti jau kelis dešimtmečius besitęsiantį daugelio paukščių rūšių nykimą.
Ir kalba ne tik apie retas ir „tradiciškai“ nykstančių kategorijai priskiriamas rūšis.
Karališkosios paukščių apsaugos draugijos (RSPB), BirdLife International ir Čekų ornitologų draugijos (CSO) ornitologų atlikti naujausi moksliniai vertinimai parodė, jog:
Europos Sąjungos erdvės šalyse nuo 1980-tų metų netekome maždaug 600 milijonų perinčių paukščių (taikant du skirtingus duomenų analizės metodus, netekome nuo 560 iki 620 milijonų sparnuočių).
Šiuo atveju, netekome kas šešto Europos Sąjungoje gyvenusio paukščio!
Ženklią šių praradimų dalį sudaro įprastų ir gausiai sutinkamų paukščių rūšių atstovai.
Labiausiai sunyko naminių žvirblių (247 milijonai individų, kas sudaro 50 proc. rūšies populiacijos), geltonųjų kielių (97 milijonai), varnėnų (75 milijonai) ir dirvinių vieversių (68 milijonai individų) populiacijos.
Ši analizė apėmė 378-ių iš 445 perinčių Europos paukščių rūšių gausos ir jų pokyčių vertinimus 1980-2017 metų laikotarpiu.
Jam buvo naudoti įprastų paukščių rūšių Europinio monitoringo, naujo Europos perinčių paukščių atlaso ir ES narių ataskaitų Europos Komisijai dėl ES Paukščių direktyvos įgyvendinimo duomenys.
Iš tikrųjų, nykstančių rūšių netektis yra ženkliai didesnė – ji įvertinta net virš 900 milijonų (!) individų, priklausančių 175 paukščių rūšims!
Tačiau net 69 procentus prarastų paukščių individų sudarė 8 rūšių atstovai (naminio žvirblio, geltonosios kielės, varnėno, dirvinio vieversio, ankstyvosios pečialindos, svilikėlio, paprastojo čivylio ir karklažvirblio).
Gera žinia, jog 203 analizuotų rūšių gausa augo ir jų populiacijos bendrai padidėjo 340-čia milijonų individų.
Todėl, bendra Europos Sąjungos paukščių netektis įvertinta „tik“ apie 600 milijonų paukščių. O tai parodė kokios milžiniškos yra biologinės įvairovės netektys paskutiniais dešimtmečiais.
Šį vertinimą atlikę mokslininkai atkreipė dėmesį, jog labiausiai nukentėjo agrarinio kraštovaizdžio ir pievų paukščiai.
Jų teigimu, tai nulėmė ES vykdoma žemės ūkio politika, kurios neigiamos pasekmės visai laukinei gamtai pirmiausiai buvo pastebėtos Vakarų Europos šalyse.
Tačiau analizuoti paukščių duomenys parodė, jog vėliau paukščių nykimas paspartėjo ir kitose valstybėse po jų įstojimo į Europos Sąjungą, kas akivaizdžiai parodo sąsajas su ES Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo procesu.
Minėti mokslininkai prakalbo apie skubių Bendros žemės ūkio politikos pokyčių poreikį, siekiant sustabdyti ne tik agrarinio kraštovaizdžio paukščių bet ir visos biologinės įvairovės didžiulius nykimo mastus.
Atlikta studija taip pat parodė, jog sparčiausiai nykstančių paukščių tarpe yra nemaža dalis tolimųjų migrantų, kas parodo jų apsaugos poreikį ir jų ilgame migraciniame kelyje.
Liūdną paukščių nykimo statistiką norėtųsi užbaigti džiugesnėmis naujienomis. Jau minėjome, jog taip pat analizė parodė net 203 paukščių rūšių gausėjimą.
Nors jis ir neatsvėrė ženkliai didesnių, ypač kai kurių rūšių paradimų, visgi aštuonių rūšių (juodgalvės devynbalsės, paprastojo kikilio, juodojo strazdo, karietaitės, dagilio, liepsnelės, keršulio ir mėlynosios zylės) atveju nustatytas ženklus gausos augimas.
Jų populiacijų gausa bendrai sudėjus per 37 stebėjimų metus išaugo net 225 milijonais individų. Šių rūšių gausos augimas kol kas neturi aiškaus paaiškinimo.
Manoma, jog kai kurioms rūšims palankūs buvo stebimi klimato pokyčiai. Pavyzdžiui, atšiaurios žiemos buvo siejamos su didesne karietaičių žūtimi.
Be to, manoma, jog išplitus paukščių lesinimo žiemą papročiui galėjo taip pat daryti palankią įtaką. Juodųjų strazdų ir keršulių ženklus gausos augimas siejamas su jų prisitaikymu gyventi artimoje žmogaus kaimynystėje.
Stebimas ir vis dažnesnis paprastųjų kikilių, dagilių, liepsnelių ir mėlynųjų zylių įsikūrimas greta žmogaus.
Tiek geresnė minėtą tyrimą atlikusių mokslininkų žinia yra, jog didžiausias paukščių nykimas registruotas paskutiniais 20-to amžiaus dešimtmečiais.
Šiame amžiuje stebimos jo lėtėjimo tendencijos, kas siejama su ES politika, siekiant išsaugoti nykstančią biologinę įvairovę.
Pirmiausia minima ES Paukščių ir Buveinių direktyvų įgyvendinimo svarba. Šiuo metu vilties suteikia ir Europos Sąjungos planai, siekiantys sustabdyti biologinės įvairovės nykimą iki 2030 metų.
Tačiau didžiausi siekiai kol kas yra tik planuose ar rengiamuose teisiniuose dokumentuose, o jų įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo visų Europos Sąjungos šalių pastangų.
Tame tarpe ir Lietuvos, kurioje kol kas sunkiai kelią skinasi gamtosauginiai reikalavimai žemės ir miškų ūkio sektoriuje, visoje Europoje nykstančios paukščių rūšys vis dar yra medžiojamų gyvūnų sąrašuose, o sunykusių (daugumoje, žmogaus sunaikintų) gamtinių buveinių atkūrimas dažniausiai gula ant nevyriausybinių ar kitų gamtinių organizacijų pečių.
