V. Stundys. Kam pasiryžo Seimo dauguma?

Sausio 11-ąją Seimas daugiau kaip 80-čia balsų po svarstymo pritarė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo projektui. Taigi liko tik vienas balsavimas, žinoma, dar bus pateikta pasiūlymų. Gal vyks šiokia tokia diskusija.

Panašu, kad Seime yra susikaupusi ar sutelkta koalicijos politinė valia tokį įstatymą priimti. Bet kelia nerimą keli dalykai, ir tai nėra tik koalicijos nario interesas.

Pirmiausia projekte yra daug prieštaringų, teisiškai nekonkrečių dalykų ir painiojamų sąvokų.

Konstitucinis Teismas nuosekliai primena įstatymu nustatyti asmenvardžių rašymą piliečio pase, t. y. pagrindiniame asmens tapatybės dokumente. Iš visų oficialių, valdžios institucijų išduodamų dokumentų pasas išsiskiria tuo, kad jis turi išskirtinį teisinį statusą, nes patvirtina asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, priklausymą šiai bendruomenei. O Konstitucinis Teismas yra kelis kartus pakartojęs, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis.

Seime svarstomame įstatymo projekte į vieną krūvą sumetami ir oficialūs dokumentai, ir asmens dokumentai, ir asmens tapatybės dokumentai. Galiausia ir įstatymo paskirtis apibrėžiama itin plačiai, taip sumenkinant paso konstitucinį statusą ir atitolstant nuo Konstitucinio Teismo suformuluoto imperatyvo. Tokia sąvokų kebeknė sukuria teisinį neapibrėžtumą, kuriuo bus lengva manipuliuoti.

Painiava stiprinama ir minint kelias tikslines grupes, kurioms šis įstatymas skiriamas.

Projekte kalbama ir apie Lietuvos piliečius, ir apie kitų valstybių piliečius, jų sutuoktinius, vaikus, net senelius ir prosenelius, ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečius.  Aišku viena: būtina aiškiai atskirti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašymą asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir užsienio valstybių piliečių asmenvardžių rašymą kituose dokumentuose.

Asmenvardžių įrašai pase turi būti grindžiami visiems piliečiams taikomomis vienodomis taisyklėmis. O norima vienu įstatymu išspręsti kelias praktines problemas, bet tokiu būdu kuriamas teisinis nekonkretumas.

Kita teisinė pinklė yra dokumento šaltinio apibrėžimas. Kai yra neatskiriamos dokumentų rūšys, supainiojama jų hierarchija ir tarpusavio sąsajos, labai unifikuotas, per bendro pobūdžio šaltinio apibrėžimas sukuria gerą teisinę landą įvairioms manipuliacijoms. Visų pirma visai neaišku, kaip bus elgiamasi su Lietuvos skirtingais okupaciniais laikotarpiais išduotais asmens dokumentų šaltiniais, ar tie laikotarpiai bus vienodai traktuojami, ar bus atskiriama carinė, pilsudskinė, nacistinė, sovietinė okupacija.

Negi okupacijų metu išduoti dokumentai taps užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytu dokumentu? Projekte atsakymų nėra. Tokiu būdu vykdomajai valdžiai ir jos institucijoms suteikiamos neribotos manipuliavimo galimybės konkretizuoti pagal savo supratimą ar kokią politinę užmačią įstatymo įgyvendinimą.

Jau pačiame įstatymo projekte išlenda ir kitas akivaizdus nenuoseklumas: čia atskirą privilegiją paties asmens prašymu norima suteikti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams turėti įrašus lotyniškos abėcėlės rašmenimis, tik be diakritinių ženklų. Beje, Konstitucinis Teismas yra paaiškinęs, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.

Be to, neįrašius, kad, tarkim, tokia nuostata taikoma tik užsienio valstybės piliečiui įgyjant Lietuvos Respublikos pilietybę, ši norma atvertų kelią sunkiai prognozuojamoms pasekmėms valstybinės kalbos funkcionavimui. Šio pakeitimo, kaip suprantame, ypač laukia Lenkų rinkimų akcijos veikėjai. Tiesą sakant, net ir tokiu atveju be reikalo skelbiama, kad Seimas įteisins autentišką asmenvardžių rašymą – čia jos nė kvapo, tik dar didesnė sumaištis.

Įstatymo projekte siekiama įtvirtinti ir kitą diskriminacinę nuostatą, susijusią su rašmenų vartojimu: vienu atveju vartojama lietuviškų rašmenų sąvoka (kaip ir 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarime dėl vardo ir pavardės rašymo pase), kitu atveju – jau lotyniškos abėcėlės rašmenys (be diakritinių ženklų). Irgi įdomu – vienur tiesiog rašmenys, kitur jau abėcėlės rašmenys.

Tik teisinis ar semantinis netikslumas?

O gal politinės landos riktas?

1999 metų spalio 21 dienos nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: „Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių […] Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui  tautybių. Jų kalbose vartojami įvairūs rašmenys. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės pase rašomi kitokiais, nei lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, organizacijų veikla“.

Taip, neišvengiamai reikia spręsti asmenvardžių rašymo klausimą, kai užsienietis įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę ar santuokos su užsieniečiu atveju. Lengviausias kelias yra įteisinti išimtį, saugesni yra kiti keliai, reikalaujantys valstybės institucijų pastangų rasti sutarimą su kitomis valstybėmis ar Europos Sąjunga. Kitų veiksnių, kurie reikalautų eiti įstatymo projekte numatytų pakeitimų keliu, nėra.

Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija įpareigoja pripažinti asmenvardžių vartojimą pagal valstybėje nustatytą teisinį reglamentavimą, o šios Konvencijos oficialiajame komentare paaiškintas šis reikalavimas paprastu pavyzdžiu: tautinei mažumai priklausančio asmens vardą ir pavardę rašyti pagal skambesį vartojant nacionalinę abėcėlę. Taip ir yra. Beje, tokia pat nuostata – rašyti pagal tarimą – įrašyta ir dvišalėje Lietuvos ir Lenkijos sutartyje. Nors šiuo atveju pagrįstai kyla kiti klausimai: kas yra tautinė mažuma? Kokie jos požymiai?

Ar visi kitų tautybių gyventojai yra tautinės mažumos? Neatsakę į šiuos klausimus, dar ilgai bergždžiai diskutuosime. Mažumos savo esme yra valstybės unikalus paveldas. Jo mes turime nedaug, menkai dėl jo ir diskutuojame.

Diskusijose dažnai remiamasi Europos Žmogaus Teisių ar Teisingumo teismų sprendimais, cituojant patogias vietas, o nutylint esmę. Ji tokia: atsisakymas vartoti papildomus rašmenis nepažeidžia ES garantuojamų teisių, asmenvardžiai nėra tapatūs prekės ženklams, jų rašymas turi būti reguliuojamas daugumos žmonių patogumui.

Seimo dauguma nori priimti abejotiną sprendimą, iš esmės atmesdamas kalbos specialistų nuogąstavimus ir pasergėjimus. Atkreiptinas dėmesys, kad 1991 metų Aukščiausiosios Tarybos nutarime dėl asmenvardžių rašymo pase aiškiai nurodoma, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra ta institucija, kuri teikia pasiūlymus dėl vardo ir pavardės rašymo. Beje, 2014 metų vasario 27 dienos nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad minėto Aukščiausiosios Tarybos nutarimo pakeitimus gali siūlyti tik Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Dabar šiame įstatyme šis nutarimas yra naikinamas, taigi ir politikų prievolė paklusti profesionalų nuomonei.

O įstatymo projekto, kurį svarstė Seimas,  suvestinėje redakcijoje pateikiamas įsimintinas Konstitucinio Teismo nutarimo teksto fragmentu grindžiamas komentaras: „Pagal Konstitucinį Teismą, įstatymų leidėjas, spręsdamas, kaip Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi asmens vardas ir pavardė, negali neatsižvelgti į gautas oficialias išvadas, įskaitant Valstybinės lietuvių kalbos komisijos oficialią išvadą. Tačiau, kadangi įstatymo leidėjo diskrecija yra platesnė ir neapsiriboja kalbinių aspektų vertinimu, cituojamas Teismo sprendimas neužkerta kelio įstatymų leidėjui pritarti arba nepritarti Komisijos oficialioje išvadoje išdėstytai pozicijai“.

Štai taip: virš mūsų, įstatymų leidėjo, – tik beribis dangus; specialistų išvada nėra svarbiausia. Bet ar nepažeidžiamos Konstitucijos, aukščiausio legitimumo dokumento, ir Konstitucinio Teismo išplėtotos valstybinės kalbos konstitucinio statuso doktrinos nuostatos? Tik priesaika, sąžinė ar suvokimas?

Tas pats Konstitucinis Teismas yra taikliai ir išmintingai formulavęs, kad valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą.

Tada, kai Europos Komisijos finansuotas tyrimas perspėja, kad 21-ai Europos kalbai gresia neišgyventi skaitmeninėje epochoje, kai UNESCO kaskart atnaujina nykstančių pasaulio kalbų atlasą, skelbiantį pavojų ar gresiantį išnykimą beveik 3 tūkstančiams kalbų, mes patys, užuot stiprinę savo kalbos valstybinę apsaugą, investavę į kalbos technologijas, rūpinęsi lituanistika apskritai, visiškai neatsakingai sudarome teisines prielaidas kėsintis į mūsų kalbos pamatinius dalykus dėl visiškai menkų politinių išskaičiavimų, jei žvelgsime į ateities iššūkius.

Kai kam atrodo, kad asmenvardžių rašymas – ne lingvistinis, o politinis klausimas. Matant ir suvokiant globalizacijos ir besikeičiantį jos nulemtą naujos kartos politikų mentaliteto kontekstą, kylančias civilizacijos pažangos keliamas grėsmes, yra visai kitaip – tai pirmiausia yra kalbos klausimas.

Atsakomybė už kalbos gyvybingumą ateityje – tai išmintingi šios dienos sprendimai, nepaisant politinės konjunktūros ir vienadienių pasitenkinimų.

Autorius yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, 2008–2016 m. kadencijų Seimo narys, lituanistas