Aukščiausiosios Tarybos gynėjai – savanoriai

Rugpjūčio mėnesį Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo paminėta Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT), kurios pavadinimas 1998 metais pakeistas į Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP), 30 metų sukaktis.

Šiandieninis „XXI amžiaus“ pašnekovas – vienas iš to renginio dalyvių, Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos pirmasis Kauno rinktinės vadas, garbės savanoris, dimisijos majoras Vitalijus Edvardas Straleckas.

– Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos 30 metų minėjime skaitėte pranešimą „SKAT rinktinių kūrimosi laikmetis“. Kadangi buvote pirmasis Kauno miesto savanorių rinktinės vadas, pasidalykite prisiminimais apie 1990 metų savanorių tarnybos kūrimosi laikotarpį.

– Kaune pirmieji savanoriai pradėjo burtis 1990 metų rugsėjį, o tikroji Kauno rinktinės įsikūrimo data – lapkričio 23 diena.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis buvo paskelbęs pranešimą, kad pradeda registruoti 19–40 metų vyrus, kurie norėtų tarnauti krašto apsaugos sistemoje.

Tad kiekvieną dieną sulaukdavome apie šimto vyrų, o jau po trijų mėnesių rinktinę sudarė du tūkstančiai žmonių.

Krašto apsaugos departamento užsakymu buvo pasiūtos juodos aprangos ir Kauno rinktinė, kadangi buvo skaitlingiausia, gavo didžiausią dalį – 300 aprangų.

Malonu dabar prisiminti, kaip su tomis aprangomis žygiavome Kauno gatvėmis. Turiu filmuotą medžiagą, kaip džiaugsmingai mus pasitiko ir sveikino kauniečiai.

Vėliau aprangų buvo pasiūta tiek, kad užteko ne tik Kauno, bet ir visų miestų rinktinių savanoriams. Tik jiems rinktis buvo sudėtinga, netgi pavojinga.

Kauno statybininkų rengimo centro (Vinco Krėvės pr. 114) direktorius Stasys Janukaitis, prijaučiantis mūsų sumanymams, davė salę.

2016 metais ant jos sienos buvo pakabinta atminimo lenta, primenanti, kad šiose patalpose vyko savanorių pasirengimas gynybai.

Krašto apsaugos departamente instruktoriumi dirbęs Virginijus Vitalijus Vilkelis atvyko į Kauną, surengė rinkimus ir vienbalsiai buvau išrinktas rinktinės vadu.

Kadangi buvau baigęs Kauno kūno kultūros institutą ir įgijęs diplomuoto trenerio specialybę, taip pat Lietuvos bokso rinktinės narys, kiekvieną vakarą savanorius kviesdavau į treniruotes.

Jei prireiks ginti Tėvynę, turime morališkai ir fiziškai pasiruošti.

– Dabar prisiminkite įvykius, kurie beveik prieš 31 metus prasidėjo Sausio 12–13-ąją dienomis.

– 1990 metų lapkričio pabaiga, gruodžio mėnuo ir sausis – tas laikas, kai galėjome pasiruošti Sausio įvykiams.

1991 m. sausio 8 d. Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius paprašė: „Jei gali, padėk žmonėms ginti Parlamentą“.

Tą pačią dieną 50 žmonių grupę išsiunčiau į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos, o sausio 9-ąją dar su 100 savanorių išvažiavau į Vilnių.

Visi savanoriai buvo su gražiomis juodomis aprangomis, kad atrodytų, kaip tikri kariai, Lietuvos kariuomenės atstovai.

V. V. Vilkelis tuo metu buvo Kauno zonos vyriausiasis žinovas. Taip kartu ir kūrėme rinktinę, aš praktiniu darbu užsiėmiau, o jis – dokumentiniu.

Kartu pasitardavome ir tas mūsų tandemas buvo labai vykęs, smagu buvo su tokiu žmogumi dirbti.

Dabar V. V. Vilkelis dirba Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos direktoriumi.

Visi 150 savanorių, atvykę iš Kauno į Aukščiausiąją Tarybą, pasiskirstė postus, kas už ką atsakingas, buvo sukurtas gynybos štabas, kuriam vadovavo Audrius Butkevičius (štabo viršininkas buvo plk. Jonas Gečas).

Štabą sudarė aštuoni žmonės, tarp jų ir aš. Buvau atsakingas už vidaus tvarką. Tai buvo nelengvas darbas.

Aukščiausiąją Tarybą saugojo per 1000 žmonių, pasiskirstę pirmajame, antrajame aukšte, ant Parlamento stogo.

Labai džiaugėmės per langus matydami aplink Aukščiausiąją Tarybą vaikščiojančius žmones, kartais jų būdavo iki 10 tūkstančių.

Mano būrys budėjo pirmajame ir antrajame Aukščiausiosios Tarybos aukšte, taip pat dalis žmonių – ant Aukščiausiosios Tarybos stogo.

Pirmajame aukšte mano savanoriai saugojo visas įėjimo duris, prižiūrėjo, ką įleisti ir ką išleisti iš Aukščiausiosios Tarybos.

Antrajame aukšte – prie Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus tuometinių kabinetų.

Kario savanorio priesaiką priėmėme sausio 10, 11 ir 12 dienomis. Padėtis kas valandą keitėsi, tad, kad išlaikytume psichologinę pusiausvyrą, kario priesaiką vis iš naujo priimdavome. Nenorėjome kaip 1940 metais pasiduoti be šūvio, geriau jau visiems žūti.

Dėl Ministrės pirmininkės Kazimiros Prunskienės sausio 8 dieną pakeltų kainų prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ žmonės veržėsi į Aukščiausiąją Tarybą, tad teko su jais atkakliai grumtis, net panaudoti vandens srovę.

Neįsiveržė tik dėl per siaurų durų. Tačiau vienas buvo įsprukęs, tad savanoriai jį šiek tiek aplamdė. Sausio 9 dieną savanoriams vėl teko tiesiog muštis su „Jedinsvos“ žmonėmis.

– Kokie išliko prisiminimai iš tos, visą tautą sukrėtusios sausio 13-osios nakties?

– Sausio 12 diena buvo ypatinga. Parlamente buvo išjungtos šviesos, uždegtos žvakės ir visi savanoriai atliko išpažintį, jautėsi mirties kvapas.

Įtampa buvo didžiulė. Daugelis nelabai gerai jautėsi, du savanorius išvežė į ligoninę. Tuo metu buvau Aukščiausiosios Tarybos pirmajame aukšte ir girdėjau, kaip V. Landsbergis kreipėsi į žmones raminančiu balsu.

Tas kalbėjimo tembras, nebijojimas kalbėti, ką galvoja, man tada buvo įspūdingas.

– Jei prisimenate, kokia tai buvo valanda?

– Tai galėjo būti apie 11–12 valanda vakaro, kai buvo jau visai tamsu.

– Kai prasidėjo rusų desantininkų šturmas prie Televizijos bokšto, jūs buvote Aukščiausioje Taryboje. Kaip tada jautėtės?

– Visą laiką gaudavome žinią, kaip juda Raudonosios armijos daliniai. Jau žinojome, kad jie artinasi prie Televizijos bokšto ir pradeda žudyti žmones.

Savanoriai dar labiau sunerimo, apėmė mirties baimė ir buvo jau viskam pasiryžę. Beginkliai žmonės prieš techniką.

Tačiau niekas iš Aukščiausiosios Tarybos nesitraukė. Žvalgyba dirbo, kiek galėjo, viską žinojome. Girdėjome tanketėse esančių žmonių pasikalbėjimus.

Radistai buvo prisijungę pokalbiams ir girdėjome, ką rusų desantininkai kalba, kiek žmonių išžudė. Jie nebežinojo, ką toliau daryti, įsakymas nebuvo gautas, tyla, pamatė, kad čia pasielgė nelabai gerai.

Jei prie Televizijos bokšto nebūtų nužudyti žmonės, pasaulis nebūtų prabilęs ir, tikriausiai, būtų atakuojama Aukščiausioji Taryba.

Dabar dalis žmonių bando prisiimti garbę, kad jie kažką nuveikė, buvo ypatingi. Iš tikrųjų veikė gynybos štabas, buvo duodami įsakymai, ir mes, savanoriai, juos vykdėme.

– Kokios pasiekė žinios sausio 13-osios rytą?

– Buvo pasakyta, kad dėl įvairių priežasčių nebegalima būti Aukščiausioje Taryboje, reikia pasitraukti. Kalbėjau su savo būrio savanoriais, bet jie visi pradėjo juoktis ir nė vienas nepasitraukė.

Aukščiausiąją Tarybą ginti buvo atvykę ir keturi ukrainiečiai su Ukrainos vėliava. Nors netoli Aukščiausiosios Tarybos girdėjosi tankų judėjimas, bet jie tik pravažiavo. Gal dėl to, kad žmonių buvo daug, o gal dėl nakties įvykių?

– 1991 metų rugpjūtį kilo pučas Maskvoje. Kur tuo laiku buvote su Kauno savanoriais?

– Buvome jau Kaune, pasiskirstę įvairiose vietose, kad nebūtų žinoma, kurioje vietoje esame. Mūsų užduotis buvo rinkti žinias, kiek tankečių važiuoja, kokia kryptimi juda, ir mes kas pusę valandos atsiskaitydavome Vilniaus štabui.

Su V. V. Vilkeliu gavome greitosios pagalbos mašiną, vaizduodami gydytojus apsivilkome baltais chalatais ir sukdami ratais po miestą žinojome, kiek yra tankečių ir kur jos važiuoja. Niekas mūsų nestabdė, tad galėjome viską stebėti.

– Kaip jums atrodo dabartinė Lietuvos padėtis?

– Dabartinę padėtį, jeigu kalbėtume atvirai, vertinu blogai. Ir dėl politikos, ir visų kitų dalykų žmonės labai supriešinti.

Tuo sunkiu 1990–1991 metų laikotarpiu buvome vieningi, mylėjome vienas kitą, mokėjome susikalbėti, man tada atrodė, kad gyvename kaip kokioje pasakoje.

Dabar viskas atvirkščiai. Korupcija aukščiausio lygio. Valstybės tarnautojai nepajudinami. Dar kiek anksčiau atsižvelgdavo į žmonių nuomonę, dabar tik žiūrima, kaip savo naudai kažką nugvelbti. Viską lemia tiktai pinigai ir pažintys.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lidija Veličkaitė