Visa Lietuva sutiko Kūčias ir Kalėdas prie vaišių stalo, o linksmybes dar pratęsia ir Naujieji metai. Tiesa, šventiniai pietūs ir vakarienės gali atnešti ne tik džiaugsmą, bet ir rimtą pavojų sveikatai. Savo mitybą ypatingai sekti turi pirmojo ir antrojo laipsnio diabetu sergantys žmonės, tačiau persivalgymas pavojingas ir sveikiesiems.
Gydytoja endokrinologė Rūta Krikščiūnienė, endokrinologijos centro „Hormodernus“ vadovė, patarė, kaip įveikti „valgymo kultą“, o prie valgių stalo surasti bendrystę su įvairių mitybos ribojimų turinčiais artimaisiais. Jai antrina ir tyrėja Saima Kuzminskaitė, atskleidusi, kaip bendrumo jausmas ne tik per šventes, bet per visus metus prisideda prie geresnės diabetu sergančių žmonių savijautos ir gydymo sėkmės.
Nereikėtų švenčių sieti su maistu
„Tiek sergantiems diabetu, tiek sveikiems žmonėms galioja tokios pačios sveikos gyvensenos rekomendacijos. Visuomet rekomenduojama rinktis pilnavertį, maistingą valgį ir vengti greitų angliavandenių turinčių patiekalų ar produktų.
Per šventes dažnai susiduriame su „valgymo kultu“, visgi smagu pasidžiaugti, kad šiuo metu vis daugiau žmonių sąmoningėja, skiria dėmesį mitybai ir pasirenkamiems maisto produktams, o žiemos šventes sieja ne su maistu, bet su pabuvimu kartu ir bendryste“, – teigia gydytoja R. Krikščiūnienė.
Gydytoja endokrinologė pasidžiaugė, kad sergantieji diabetu jaučiasi vis mažiau atskirti nuo visuomenės. Pavyzdžiui, ne tik švenčių metu, bet ir nuolatos rekomenduojama keisti mitybos įpročius ne vienam žmogui atskirai, bet visai šeimai kartu.
„Turbūt pati svarbiausia taisyklė švenčių metu – kad praktiškai visi produktai, kuriuos dedame ant stalo, galėtų būti valgomi visų susirinkusių šeimos narių, tiesiog reikia labai apgalvoti kiekį. Visuomet rekomenduojamas patiekalo ragavimas, o ne gausaus kiekio valgymas. Pasimėgauti mažu gabalėliu pyrago per šventes tikrai gali kiekvienas“, – teigia R. Krikščiūnienė.
Buvimas kartu stiprina emocinę ir fizinę sveikatą
Bendrumo, artumo jausmas, nepamirštamas visus metus, yra labai stipriai susijęs su emocine savijauta, o diabetu sergantiems pacientams tai yra labai svarbu. Palaikymą, motyvaciją jaučiantis žmogus yra labiau linkęs rūpintis savimi ir taip palaikyti fizinę sveikatą.
„Emocinė ir fizinė sveikata yra labai susijusios, jos visada greta viena kitos. Todėl endokrinologas stengiasi užmegzti glaudų ryšį su pacientu, paremtą abipusiu pasitikėjimu, o bendravimas ir bendradarbiavimas dažnai trunka ne vienerius metus.
Žmogus visuomet skatinamas atsiverti, išsakyti savo baimes, nes tik taip įmanoma pasiekti gerą ligos kontrolę ir išvengti skausmingų pasekmių“, – teigia gydytoja endokrinologė.
Visuomenės atsakomybė
Prie emocinės sveikatos prisideda ir visuomenės požiūris. Stigmatizavimas, kaltės jausmo primetimas, žalingo gyvenimo būdo paplitimas, žinių apie diabetą trūkumas – visa tai gali labai stipriai pabloginti sergančiųjų gyvenimo kokybę, nors apie tai ir nesusimąstome.
Ši atsakomybė tenka kiekvienam visuomenės nariui, nes sergančiųjų diabetu galime sutikti ir tarp šeimos narių, ir kolegų darbe, įvairiuose kolektyvuose. Gydytoja atskleidė, kaip elgtis, kad neatsargiu ar neapgalvotu žodžiu nepablogintume padėties ir kurtume palankesnę aplinką.
„Turbūt svarbiausia – neįžeisti ir nepažeminti žmogaus. Jeigu kyla neaiškumų susijusių su liga, tokių kaip vaistų suleidimas, cukraus kiekio matavimas viešumoje, dėl to pirmiausia reikia atsiklausti žmogaus.
Dažnai sergantieji diabetu nusiteikę papasakoti ir dalintis žiniomis. Kaip ir visose srityse, sergantiesiems bendraujant su artimaisiais ir kolegomis labai svarbus atvirumas, o kai nelieka neaiškumų, tuomet mažėja ir baimės jausmas.
Sergantiesiems taip pat labai svarbu skleisti žinias, apie savo ligą mokinti šeimos narius, pačius artimiausius aplinkos žmones (bendradarbius, mokslo kolegas, draugus), taip jie galės tiek suteikti pagalbą, jei prireiktų, tiek palaikyti“, – pataria gydytoja R. Krikščiūnienė.
Diabetas reikalauja permąstyti tapatybę
Visuomenės vaidmenį ir poveikį sergančiųjų diabetu fizinei ir emocinei savijautai atskleidė ir šiemet atliktas cukrinio diabeto pacientų patirčių tyrimas bei tarptautinės diabeto dienos proga suorganizuotas renginys „Hormodernus“ klinikoje.
Tyrimą atliko tyrėja Saima Kuzminskaitė, kartu su Performatyvaus dizaino asociacijos nariais dalyvavusi asociacijos iniciatyvoje „Nacionalinė diabeto stovykla_DEMO“. S. Kuzminskaitė, bendraudama su informantais – diabeto bendruomene, medikais, su jais bendradarbiavusiais dizaineriais ir menininkais – bandė suprasti, kas lemia iš šalies žvelgiant kartais rizikingą diabetikų elgesį ir pasirinkimus bei kaip meninės priemonės galėtų prisidėti prie pozityvių pokyčių.
Pateikėjų pasakojimuose diagnozė dažnu atveju – netikėta, sergantysis ir jo artimieji sunkiai suvokia esamą būklę, jos sunkumą. Vėliau dauguma neigia ir sunkiai priima būtinus pokyčius, priešinasi užklupusiems rūpesčiams.
Spartus naujų žinių įsisavinamasis ir mokymasis apie ligos kontrolę sukelia sumišimą. Tuomet kankina abejonės dėl savo sugebėjimų, nepasiruošimo jausmas ir noras neigti naują gyvenimo etapą, kol žmonės atranda naujus socialinius ryšius, ir žinoma, savo „naują“ vaidmenį visuomenėje, bendruomenėje.
S. Kuzminskaitė pastebėjo, kad sergantiesiems galiausiai pavyksta diabeto ligą priimti tiesiog kaip faktą. Pavyzdžiui, pateikėjai sako: „Taip kaip aš turiu rudus plaukus, taip pas mane yra ir diabetas. Tai man yra kaip faktas, kurį galima būtų prirašyti prie biografijos“.
Kodėl diabetikai palūžta?
Dažnai žmogus yra linkęs pasiduoti silpnybėms, kitų įtakai, priima impulsyvius sprendimus. Pasak S. Kuzminskaitės, tyrimo metu teko išgirsti, kad kontrolė bei ligos valdymui reikalinga valia nėra visiems lengvai „įkandama“ ar nuolatinė.
Yra patys paprasčiausi faktoriai, išprovokuojantys rūpinimosi sumažėjimą – nuovargis, motyvacijos stoka, palaikymo trūkumas ar net gaunamas per didelis dėmesys.
Kaip tik priešingai, itin teigiamą įtaką diabetikams daro bendruomenės, susiformuojančios kūrybinių veiklų, neformalių diskusijų, stovyklavimų metu.
Labiau rūpintis savo sveikata padeda pažintis su žmonėmis, kuriems pavyksta sėkmingai gyventi su diabetu – tai įkvepia rūpintis savimi ir nenuleisti rankų. Pasak tyrimo dalyvių, itin geras jausmas aplanko dalinantis žiniomis su kitais – tiek sergančiaisiais, tiek sveikaisiais.
