Apsnigtas gruodis – kaip neparašyta knyga… Daug tuštumos įspūdžio bei numanomos erdvės gyvybei. Laikas, kuomet dienų niūkuma nugula žemai ir nebepaleidžia.
Ypatinga ta diena, kurioje atsiranda vietos ir saulei. Spindulių – lyg duonos per sunkmetį. Taupiai. O nuo tylos net spengia. Bet sykiu atrodo nieko ir netrūksta.
Jūsų dėmesiui – Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus Algio Butlerio šios žiemos stebėjimai ir pastebėjimai.
Tyla irgi veiksmas… Juodalksnyne pragydusi didžioji zylė – lyg stebuklas. Ne laikas jai dar. Arba didysis margasis genys keistuolis ne savo tuoktuvių laiku snapu į sausšakę pabūgnyti užsimanęs.
Lupinėdama rudenį nudžiūvusių eglių žievę šiugždena juodoji meleta. Įtarusi pavojų, lyg šmėkla nuplevena tarp sausuolių.
Paskui įsitikinusi, kad niekas jai negręsia, būtinai netrukus ten vėl sugrįš. Darbuosis, kol ant viso negyvėlių guoto žievės neliks iki pat viršūnių. Tokia proga lengvai susirasti maisto bet kur nesimėto.
Egliniams kryžiasnapiams tokie vaizdai – bloga pranašystė. Negailestingai sausėjančios ir kaitrios vasaros sekina jautresnių nei kiti medžiai eglių gyvybines jėgas ir dalis nudžiūvusių skarotųjų kamienų tampa meletų ir kitų genių valgyklomis.
Šiemet ne vien kryžiasnapiams reikalingų eglių kankorėžių su sėklomis apstu, bet ir nudžiūvėlių kai kur nemažai.
Ne viskas taip blogai. Naujai atsivėrusiame miško lange per keletą metų suvešės nauja medžių karta ir medynas taps įvairiaamžiškesnis.
O gal ilgėliau išliks plyna aikštelė su daugiau erdvės ir saulės kas irgi gerai. Bus daugiau šilumamėgių vabzdžių ir jais mintančių. Bet tai vėliau…
Dabar visur taupiai iškritęs purus sniegas gamtai gyventi netrukdo. Pušynų mėlynojai tapo briedžių ir elnių žiemos ganykloms.
Išstypusios, aukštai šakas iškėlusios ir storu žievės kamščiu apsišarvavusios pušys šiems žvėrims nebepatrauklios.
Užtat viską atperka po saulės peršviečiamomis lajomis gausiai suvešėjusios mėlynės. Antai pelkutę aprietusiame pušyne ne tiktai bent dviejų briedžių pėdos matyti. Išbraidyti mėlynojai be šviežiai nukąstų viršūnių liudija ką tie gyvūnai čia veikė.
Maitinosi briedė su pirmamečiu jaunikliu. Kitur du aptikti raguoti elniai mėlynių stiebelius skabė nė nepakeldami galvų. Tarsi niekas daugiau nerūpėtų. Sniego tiek, kad nė kojomis nukapstyti nereikia.
Taip misdami elniniai daro reikšmingą poveikį šiems augalams. Ilgaamžės mėlynės sendamos tampa vis mažiau derlingos.
Tad jas apskabantys žvėrys skatina auginti jaunus ūgliu, krūmytis ir taip neleidžia augalams visiškai sustabarėti ir nustoti duoti uogų derlių.
Mėlynių uogos – svarbus daugelio šilų sparnuočių ir kitų gyvūnų maistas, o mėlynojų ateitis sprendžiama net jiems dar esant ramybės būsenoje.
Sniegas – gera galimybė pasitikrinti žvėrių gausumą. Tiktai ne visada paprasta tai atlikti teisingai. Bandomis voroje dažniausiai vaikštantys ir kartu besimaitinantys šernai pritrypia tiek, kad akys raibsta narpliojant jų brydes.
Suki ratus kol sužinai teisybę. Gerai dar, jei grupėje vos keli žvėrys. Ko gero, tai pati nedėkingiausia suskaičiuoti pagal pėdsakus žvėrių rūšis.
Su vienišėmis lapėmis ir kiaunėmis daug lengviau. Tiesa, šios plėšrūnės gana tolimos keliautojos nesgi grobis bet kur nesimėto. Taigi nereikia apsirikti vertinant jų gausą geriau nei derėtų.
Ypač skurdžiuose smėlynuose ir pelkėse maisto paieškos reikalauja ilgesnių žygių. Vilko brydė per pievos pakraštį nutįsusi ir tiktai gerokai ja pasekęs patirsi ar tenai tiktai vienas pilkis ar visa šeima keliavo.
Žvėrys taupo jėgas ir žingsniavimas pėda į pėdą per sniegą pareikalauja mažiausiai pastangų.
Voverei – ir šimtas metrų kelionė. Jos vienos pirmųjų po snygio paliekančios savo pėdsakų ketveriukes tarp medžių. Apie miško paukščius sniegas pasako mažiau.
Bet jei rasi paukščio šuoliukų ženklus ir iškapstytą duobutę sniege, beveik tikra, jog tai kėkštas ieškojo rudenį paslėptų ąžuolo gilių ar kitokių gėrybių.
Panašiai elgiasi ir kėkštų puseserės riešutinės. Irgi atsargų žiemai kaupėjos. Tiktai pastarųjų girioje žymiai mažiau.
Net žvirblinė pelėda linkusi sunkmečiui uokse sukaupti pelių atsargas. Ši mažylė mėgėja medžioti šviesiu metu, kurio žiemą itin trūksta. Tad atsargos gelbsti nesėkmių akimirkomis.
Ilgiausių naktų metą šios eglynų dvasios netyli ir brėkštančią dieną pasitinka savitai suulbėdamos. Nori išgirsti kaip mažiausia girios pelėda palydi naktį – būk laiku ir vietoje ten kur reikia.
To melodingo pasisveikinimo nedaug kaip ir pačios pelėdos, o išgirsti jį visada gera. Juk taip sužinai, jog jinai vis dar čia. Kaip pernai, užpernai irgi buvo. Reiškia ir sekasi padoriai.
Dienos – lyg snaigės delne. Pamatei – ir jau neliko. Betgi gamtai taip gerai, jei iki šiol išgyveno. Be mūsų ir su mumis. Tūkstančius metų taip.
vstt.lt pranešimas
