Birželis džiugina žydinčių augalų pievų įvairove – nuo geltonuojančių vėdrynų, ryškiųjų gaisrenų, melsvųjų veronikų, paprastųjų burbulių iki lietuviškų laukinių orchidėjų, kurios turi skirtingus pavadinimus.
Lietuvoje aptinkama daugiau kaip 30 rūšių orchidinių arba gegužraibinių šeimos augalų. Jų vardai yra įvairiausi: gegūnė, klumpaitė, gegužraibė, beragis, garbenis, plateivė ir kt. Visi šie augalai priklauso gausiai orchidėjinių augalų šeimai. Dauguma jų įtraukti į Raudonąją knygą, nes yra itin reti ir saugomi.
Lietuviškos orchidėjos aptinkamos pievose, ganyklose, pelkėse ir miškuose. Gegužraibinių augalų sėklos be galo smulkios – vienoje augalo sėklų dėžutėje gali būti net iki 100 000 sėklyčių. Vis dėlto iš tokios didelės sėklų gausos išdygsta tik vienetai. Orchidėjos mėgsta ir pokštauti – vienus metus žydėjusios, kitais nepalankiais metais gali nepasirodyti ir taip „ilsėtis“ laukdamos tinkamų sąlygų vėl pražysti. Svarbiausia gegužraibinių augalų nykimo priežastis yra jų buveinių plotų mažėjimas bei žmonių ūkinė veikla.
Viena žaviausių lietuviškų orchidėjų – plačialapė klumpaitė. Nors jos radaviečių Lietuvoje yra apie penkiasdešimt, daugumoje jų auga ir pavieniai.
Aukštaitijos nacionaliniame parke jos pražydo birželio pirmoje pusėje. Parko ekologai džiaugiasi šio išskirtinio, vabzdžius apdulkintojus viliojančio augalo gausiu žydėjimu. Norint išsaugoti šias gamtines vertybes, būtina jas palikti natūraliose augavietėse.
Tad lankydamiesi gamtoje džiaukimės ir gėrėkimės lietuviškosiomis orchidėjomis joms nekenkdami, neskindami ir tokiu būdu saugodami jas.
