V. Valiušaitis. Nėra amžinų draugų ar priešų, yra amžini interesai

Šiandien daug kalbama apie „nacionalinius interesus“, „vertybinę politiką”, „tarptautinį solidarumą”…

Kaip atrodė šitos „kategorijos“ Antrojo pasaulinio karo metais? Kai kas sako, kad ir dabar vyksta karas, tik ne konvencinis – hibridinis, bet vis tiek karas.

Plačiai žinomas Vinstono Čerčilio posakis: D. Britanija neturi amžinų draugų nei amžinų priešų, tik amžinus interesus.

Pravartu tai prisiminti, ypač neartikuliuotai linksniuojamų „vertybių“ eksponavimo kontekste. Nėra abstrakčių „vertybių“. Vertybės visada yra konkrečios ir jos liudijamos veiksmais, ne žodžiais, ne beatodairiška bravūra ar šunuodegiavimu.

Vytautas Gylys (1886-1959), nepaprastasis ir įgaliotasis ministras, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje (nuotraukoje), primena kai kurias istorines pamokas. Įsidėmėtina Skandinavijos valstybių patirtis grėsmių akivaizdoje: iš šiaurietiško solidarumo staiga nieko nebeliko, kai tapo aišku, kad lemiamas veiksnys pasidarė konkrečios šalies geopolitinė padėtis ir jos akistata su agresoriumi.

Ir kiekvienai Skandinavijos šaliai, galvojančiai apie savo valstybinius ir jos žmonių interesus, teko rinktis skirtingus apsigynimo būdus, nes universalūs netiko. O sutelktinių šiaurietiškų jėgų gynybai nepakako.

V. Gylio pranešimas, rašytas 1941 m. rugpjūčio 12 d. buvo adresuotas Lietuvos diplomatinei tarnybai, nesutikusiai bendradarbiauti su okupnatais ir pasilikusiai veikti užsienyje. Dokumentas saugomas E. Turausko archyve, Hooverio institute, Sanfordo universitete, JAV.

JŪSŲ INFORMACIJAI

Canterbury arkivyskupo simpatijos bolševikams padarė sloginantį įspūdį švedų ir suomių tarpe. Suomių vyskupas net skaitė reikalinga duot anglų bažnyčios galvai griežtą atsakymą, kuris turbūt nuaidėjo po visą pasaulį.

Taip pat nesuprantamas švedams ir suomiams laikraščio „Times“  straipsnis, kuriame pasakyta, kad, galutinai sutvarkant rytų Europą, vadovaujantis vaidmuo būsiąs pavestas S[ovietų] Rusijai, kuri dabar “gina savo sienas” nuo Vokietijos užpuolimo. Taika, pareiškė „Times“, negali būt pastovesnė, jei ji nebus paremta jėgos realybe. Tokia „Times’o“ tezė yra griežtai atmetama suomių ir švedų spaudos, kuri neišpasakytai stebisi iš tokių antisocialių anglų vadovaujančio organo pažiūrų.

Skandinavai daro išvadą, kad D. Britanija dabar pritaria S[ovietų] Rusijai, tai bjauriausiai pasaulyje teroro sistemai, ir komunistų invazijai į Europą. Kad maskoliai po karo atsisakytų komunizmo idėjų, niekas čia netiki ir todėl piktinasi „Times’o“ sugestija. Kurios gi valstybės po karo būtų verčiamos pasiduot rusų leadership? Matomai, Pabaltijo valstybės, Lenkija, Suomija; bet iš Suomijos tik vienas žingsnis į Švediją ir Norvegiją.

Anglijai, žinoma, būtų svarbu užšachuot Vokietiją ir tam tikslui britai aukotų mažesnių tautų gyvybę. Tokis planas laikomas čia…

Švedų nuotaikos šio karo metu keitėsi, atsižvelgiant į politinę konsteliaciją. Prieš pat karą tam tikros švedų srovės neabejojo vokiečių laimėjimu. Kiti širdyje linkėjo laimėjimo demokratizmo idėjai. Pirma politinių nusistatymų revizija buvo padaryta vokiečių-rusų paktą pasirašius ir daugelis nuoširdžių Vokietijos draugų švedų tarpe tuo paktu nusivylė, ko rezultate daugelio palankumas Reichui atslūgo.
Kai bolševikai 1939 m. puolė suomius, visos švedų tautos simpatijos (išėmus ekstremistus) buvo suomių pusėje ir posakis „Suomių reikalas yra mūsų reikalas” pasidarė švedų tautos obalsis.

Visi švedai tuomet suskubo šelpti suomius. Dėl pačios pagalbos formos iškilo įvairių nuomonių. Vyriausybė ir visuomenės didžiuma buvo tokio nusistatymo, kad ta pagalba neturi išeit iš formalaus neutralumo ribų, bet gelbėti reikia kuo plačiausia tuo, ką tik yra leistina “karą nevedančiai valstybei”. Suomių-maskolių karas nustelbė visus kitus rūpesčius ir pasaulinis karas švedams tuomet atrodė lyg koks antraeilis klausimas. Suomių-rusų taika buvo atjausta švedų tarpe, kaip smūgis visai Šiaurei, kaip didžiausia skriauda.

Nordizmo idėja, įsišaknijusi Skandinavijoj nuo pat karo pradžių, pergyveno krizę po to, kai 1939 m. XI-30 d. buvo užimta Danija ir 1940-IV-9 d. – Norvegija. Švedijos pdėtis pasidarė grasinama; bet daugiausia užuojautos šveduose sukelia dabartinė norvegų padėtis. Nuo š/metų VI-22 d. Švedija pajuto naują pavojų.

Karui tarp Vokietijos ir S[ovietų] Rusijos prasidėjus, Suomija stojo Reicho pusėn, gi Norvegų vyriausybė Londone sudarė aliansą netik su D. Britanija, bet ir su Sov. Unija. Tokiu būdu iš visų skandinavų dabar nesusirišusi aliansais su kariaujančiomis valstybėmis pasiliko tik viena Švedija, kuri seka įvykių eigą ir daro išvadą, kad kiekviena tauta stengiasi gelbėti savo laisvę taip, kaip jai atrodo tiksliau ir naudingiau.

Dabartinio laikotarpio situacijoje karo laukuose, švedų visuomenės simpatijos krypsta Sov. Rusijos priešų pusėn. Suprantama, kad šiuo atvėju daugiausia nusveria amžinas pavojus švedams iš maskolių pusės, nusistatymas prieš bolševikiškų režimų ir prieš jo vartojamus metodus. Švedams visai nesuprantama, kaip Anglija žodžiais ir talka gali remti, ar susidėti su bolševikais. Švedai, tartum, užmiršo, kad karo metu politiką ir visus veiksmus daugiau nulemia strateginė konjunktūra, nei ideologiniai sumetimai.

Įvairiai pasikeičiantiems faktoriam veikiant, švedams ne taip jau yra lengva nustatyt savo politikos liniją. Pagrindinis jų troškimas, žinoma, yra išsaugot valstybės nepriklausomybę ir demokratinę santvarką. Jiems visai nerūpi užimt ateityje vadovaujančią vietų Skandinavijos valstybių tarpe.

Nė kiek nepavydi jie ir suomiams peršamų perspektyvų pasidaryt vadovaujančia valstybe Šiaurėje. Išlaikyt savistovią liniją tarptautinėje politikoje švedai gali tik pasiremiant stipria kariuomene ir visai nedalyvaujant didžiulių valstybių kovoje. Ta prasme švedai ir veikia su nepailstama energija. Karui pasibaigus būt stipriais ir nesurištais jokiais politiniais užsiangažavimais yra jų didžiausias troškimas. Švedų idealas būt po karo lygiateisiu nariu laisvų, nepriklausomų, pačių valdomų šiaurės valstybių šeimoje.

Dėl perspektyvių suomiams užimt vadovaujančią padėti šiaurės valstybių tarpe, kiek žinoma, patys suomiai mažai jaudinasi. Į tą mintį reagavo tik kariuomenės vadas gener. Mannerheimas ir saujelė kraštutinių dešiniųjų. Nė vyriausybės, nė parlamento tarpe neatsirado asmenų, pasiryžusių už tą idealą kovoti. Suomiai kariauja ne už vadovybę, bet už savo laisvę ir už rytų barbarizmo sutriuškinimą.
* * *
Prie temos – keli to meto ELTA pranešimai.

CANTERBURY VYSKUPUI SU BOLŠEVIKAIS PAKELIUI

Helsinkis. Suomijos informacijų biuras praneša, jog, atsakydamas į Canterbury arkivyskupo pasisakymą už bolševizmą, Suomijos arkivyskupas Erkki Kaila pareiškė, kad tas Canterbury arkivyskupo pasisakymas sukėlė suomių tautoje didelį pasipiktinimą. 1940 m. vasario 1 dieną Šv. Povilo katedroje Londone Canterbury arkivyskupas atlaikęs mišias už Suomiją. Tose mišiose vyravusi tokia mintis: Suomija gina krikščioniškąją kultūrą prieš bolševikinį ateizmą ir brutalią jėgą. Paskutiniame Canterbury arkivyskupo pareiškime esą visai kita prasme pasisakoma. Anglų arkivyskupas pasakęs, kad jis linkįs pasisekimo sovietams ir jų narsiajai armijai ir kad sovietai kovoja už laisvę ir tautinę nepriklausomybę.

Arkivyskupas Erkki Kaila pareiškė, jog reikia stebėtis, kad taip pasisakė Anglijos bažnyčios aukščiausioji vadovybė. Jo nuomone, negalima buvo tikėtis tokio Canterbury arkivyskupo pasisakymo, palaikančio bolševikinį ateizmą. Esą nesuprantama, kokie ryšiai gali būti tarp Kristaus ir velnio, turint galvoje baisius bolševikų darbus Lvove, Estijoje ir kitose vietose. Tuo būdu Canterbury arkivyskupo lalkysena bolševikų atžvilgiu esanti tikrai baisi. Reikią labai apgailestauti, kad krikščioniškosios bažnyčios galva gali taip pasisakyti. Suomijos padėtis esanti ta pati, kaip ir žiemos karo metu. Abiejuose karuose priešas privertęs Suomiją kovoti. Tarp tų dviejų karų esąs tik tas skirtumas, kad dabar Suomija kovoja geresniais ginklais ir turi prieš akis puikias perspektyvas laimėti.

1941 m. rugpjūčio 6 d.

SUOMIJOS PROTESTO NOTA ANGLIJAI

Helsinkis. Žiniomis iš gerai informuotų suomių sluoksnių, liepos 30 dieną anglų lėktuvai puolė suomių Šiaurės Ledjūrio uostus Liinahamari ir Patsamo. Šiuose veiksmuose dalyvavo apie 30 bombonešių ir kovos lėktuvų. Bombos pataikė į švedų pusėje esančius įrengimus, o taip pat padarė kitų materialinių nuostolių. Keli puolantieji lėktuvai buvo numušti. Suomių politiniuose sluoksniuose ta proga pastebima, kad šiaurės Ledjūrio uostų puolimas iš anglų pusės rodo, jog Anglija dar prieš formalų diplomatinių santykių su Suomija nutraukimą pradėjusi tikrus karo veiksmus. Čia pareiškiama, kad suomių užsienių reikalų minsterija dėl šito puolimo pasiųs protesto notą. ELTA

Stockholmas. Britų admiralitetas per radiją paskelbė komunikatą, kuriame pranešama, kad anglų laivyno lėktuvai puolė suomių uostą Petsamo. Komunikate pažymima, kad tai yra pirmas kartas, kada Anglija puola Suomiją. ELTA

1941 m. rugpjūčio 2 d.

PRIEŠ CANTERBURY ARKIVYSKUPO VEIDMAINIAVIMĄ

Helsinkis, DNB. VII 27 (Elta). Helsinkio universiteto filosofijos prof. Eino Kaila paskelbė suomių laikraštyje „Uus Suomi“ atvirą laišką, kuriame reiškiamas aiškus pasipiktinimas dėl Canterbury arkivyskupo laikysenos. Arkivyskupas yra anglų bažnyčios aukščiausias atstovas.

Laiške rašoma, kad 1940 m. vasario mėn. arkivyskupas švento Povilo katedroje (Londone) laikė pamaldas už Suomiją. Tada jisai prašė, kad Anglija Suomijai padėtų ir meldėsi už mažąją tautą, kuri kovojo prieš tamsius gaivalus. Pusantrų metų po to tas pats arkivyskupas jau remia ir pripažįsta savo sąjungininku bolševizmą. Tiems, kurie klausė, kaip tai suderinti su „krikščioniškais Anglijos pagrindais”, jis atsakė, kad svarbiausia yra sumušti Vokietiją.

Cantenbury arkivyskupas taip pat gerai žino, kad Sovietų Sąjungos laimėjimas reikštų krikščioniškos kultūros žlugimą, o Anglija juk tariasi kovojanti už tą kultūrą. Belieka vienintelis šios padėties išaiškinimo galimumas, o jis būtų toks. Canterbury arkivyskupui Europos kultruos likimas nesvarbus, svarbu kad tik Anglija laimėtų karą. Tai reikia pavadinti demaskavimusi.

Anglijos naujųjų laikų politiką galima būtų pavadinti išdavikišku albionu, kuris tariasi esąs visų tauriųjų idėjų avangardinis kovotojas, panašiai kaip dabar sakosi kovojąs už mažųjų tautų laisvę ir demokratiją. Anglų bažnyčios primas pusantrų metų buvo įsitikinęs, kad Suomija kovojanti už teisę ir teisybę, o Sovietų Sąjunga už visa pikta. Ir suomiai tokiai teisei tiki.

Tik gaila, kad iš Canterbury arkivyskupo stebėjimo taško žiūrint, teisinga yra tik tai, kas tarnauja Anglijos tikslams. Dabar, kai po pusantrų metų Suomija kartoja savo kovą už laisvę prieš bolševizmą, arkivyskupo žodžiais tariant, tai vėl yra kova tarp gėrio ir blogio, tačiau šį kartą suomiai kovoją blogio pusėje, nes jie kovoja prieš bolševizmą.

Savo laišką baigdamas, profesorius Kaila pabrėžia, kad tai esąs žemas pasielgimas, kai užsidedama tauri kaukė ir sakomasi esant kovotoju už kultūrą, o tegalvojama apie savo interesus.
1941 m. liepos 30 d.