Apie totorius ir jų atminimą ne tik Raižių žemėje

Laikraščio „Alytaus naujienos“ fotografė ir žurnalistė Zita Stankevičienė totorių gyvenimo akimirkas nuotraukose fiksuoja nuo pat studijų Vilniaus universitete metų. Jos fotografijų paroda „Raižių žemėje gyva totorių atmintis“, skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metams paminėti, šiemet eksponuota Seimo parodų galerijoje, Valdovų rūmuose, atkeliaus ir į Alytų.

– Lietuvos totorių gyvenimą nuotraukose fiksuojate nuo pat studijų metų, Vilniaus universitete apgynėte diplominį darbą tema „Alytaus rajono totoriai“. Kaip susidomėjote šia tema? Esate susijusi su šia tautine mažuma?

– Tai turbūt labiausiai lėmė Vilniaus universiteto dėstytojai-šviesuoliai. Kai tariausi dėl diplominio darbo temos su dėstytojais dr. Virgilijumi Juodakiu ir dr. Jonu Bulota, jie patarė pagalvoti, kuo mano kraštas savitas, išskirtinis. Tad diplominį darbą tema „Alytaus rajono totoriai“ pasirinkau neatsitiktinai.

Mano krašte nuo mano tėviškės skambiu Pušėnų kaimo pavadinimu, vos už trijų kilometrų – Raižiai. Vaikystės prisiminimuose – ne tik didelis mano tėvelių sodas… Tada natūralių pievų, tankių avietynų, raibuliuojančių balų dar nebuvo lietusios melioratorių rankos…

Aplinkinių kaimų vaikai – ir lietuviai, ir totoriukai – apie 1970 metus subėgdavo į buvusį Bujelskų dvarą – nepaprasto grožio Jurgelionių kaimo mokyklą. Nepamenu, kad tautybė būtų kliudžiusi draugystei.

Totoriukai – tamsesnio gymio, dauguma rudomis akimis, mergaitės – juodais blizgančiais plaukais. Gal jų mamos turėjo savų paslapčių, kaip puoselėti plaukus?..

– Kai prisimenate savo gimtąjį kaimą ir pradinę mokyklą, ar pagalvojate apie lietuvių ir totorių bendravimą, šių tautų ypatumus?

– Kai po kelių dešimtmečių pagalvoju, tai vis dėlto klasės draugės totoriukės buvo kažkuo ypatingos, – maloniai bendraudavo, buvo draugiškos, niekuo nesiskųsdavo, o tamsiose akyse galėjai pajusti kažkokią paslaptingą jėgą ir ramybę. Berniukai buvo padykę, bet mergaičių neskriaudė ir neužgauliojo.

Žymiausias mūsų klasės draugas, kažkada buvęs nepaprastai judrus, žingeidus Jurgelionių kaimo Tabalenkos aštuonmetės mokyklos mokinys Motiejus Jakubauskas, šiandien gerai žinomas Lietuvos totoriams ir ne tik.

Jis – Tautinių bendrijų tarybos narys, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotojas ir tarybos narys, parašęs ir išleidęs keturias knygas apie totorius, maketų pavidalu atkūręs sunaikintų mečečių kopijas (visiems labai verta tai pamatyti), daug prisidėjo išsaugant Lietuvos totorių paveldą, daug asmeninių lėšų skyrė geriems darbams.

Stalinizmo, sovietinio sąstingio metais bandyta sumenkinti visas etnines tauteles, ilgus amžius gyvenusias šalia mūsų, tad nedaug ką težinojome apie savo kaimynus totorius. Pamenu vieną vaikystės nuotrupą. Ėjome su mama pro totorių kapines.

Jų pakraštyje už slėpiningų krūmų temačiau keistus akmenis su juose iškaltais nesuprantamais žodžiais. Labai prašiausi užeiti pasižvalgyti. Matydama mano smalsumą mama nieko negalėjo papasakoti, tik pasakė: „Čia ne mūsų kapinės, nežinome, kaip pasimelsti už mirusius. O kapinės – šventa vieta, ir, jei nežinai, kaip jose elgtis, neik, nesmalsauk be reikalo…“

Tokios paprastos nerašytos skirtingų tautų žmonių bendravimo taisyklės galiojo ir kitose srityse. Svarbiausia buvo pagarbus kaimyniškas elgesys. Raižių tarybiniame ūkyje, kuriame yra mečetė, kai Kūčių vakarą lietuviams reikėdavo eiti į darbą, totoriai noriai juos pakeisdavo, o per totorių religines šventes už juos mielai padirbėdavo lietuviai. Geri, draugiški žmonės.

– Galite apibūdinti Lietuvos totorių charakterį, jo ypatumus?

Totoriai – labai geranoriški, santūrūs, ramūs ir draugiški žmonės, tačiau uždaro būdo, įvairias savo problemas sprendžia bendruomenėje, sunkiai įsileidžia į savo asmeninius išgyvenimus, savo buitį. Tiesą pasakius, pradėdama fotografuoti totorius Raižiuose bijojau būsianti nesuprasta (juk esu ne jų tautybės), kodėl domiuosi, fotografuoju, rašau. Pamažu prakalbinau ne vieną šeimą, sužinojau apie jų praeitį, buitį, tradicijas ir totoriai man tapo labai savi, artimi.

Tačiau tada žmonės tik užsimindavo apie savo tikėjimą, niekas neparodė nei Korano, nei senųjų maldaknygių arabiškais rašmenimis (chamailų), tik viena šeima parodė Vytauto Didžiojo portretą, nors apie jį kalbėjo visi.

„Jauskis kaip namuose, bet nepamiršk, kad esi svečiuose“, – tokią mintį yra pasakęs Ipolitas Makulavičius, Alytaus rajono garbės pilietis, Raižių musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas, darbais ir širdimi atsidavęs savo tautai bei gražios draugystės su lietuviais puoselėtojas.

Jo tėvas Danielius Makulavičius buvo ilgametis imamas Raižių mečetės, kuri, galbūt jo dėka, vienintelė Lietuvoje veikė ir sovietmečiu. Jie abu daug nusipelnė savo tautos labui. Tikrasis atgimimas, prasidėjo 1988 metais.

Ipolito Makulavičiaus iniciatyva buvo restauruota mečetė Raižiuose, šalia pastatyti apeigų namai, pradėtos tvarkyti kapinės. Nepriklausomoje Lietuvoje totoriai tapo atviresni ir noriai dalijasi išsaugotomis vertybėmis. Ipolitas Makulavičius atvykusias į Raižius ekskursijas pasakojimais uždega meile savo tautai ir Tėvynei, kurioje gyvena. Norinčiųjų jo pasiklausyti atvažiuoja iš visos Lietuvos.

– Stengėtės plačiau fiksuoti Lietuvos totorių gyvenimą? Kur ir kada?

– Prieš tris dešimtmečius, Lietuvos atgimimo  pradžioje, 1988–1990 metais, pradėjau fiksuoti savo kraštiečių gyvenimą Raižiuose, kurie yra, vos už trijų kilometrų nuo mano gimtinės. Daugelis jo gyventojų buvo mano klasės draugų tėveliai – paprasti, nuoširdūs, be galo darbštūs – ir priimdavo mane kaip savo vaiką. Pabandžiau įamžinti tai, kas laiko vėjų išpustyta ir niekam nepasakota – paprastą buitį, maldos namus, tradicijas.

– Kokiuose kaimuose teko lankytis? Per keliasdešimt darbo metų aplankėte visas šalies totorių gyvenvietes?

– Mano diplominio darbo tema buvo Alytaus rajono totoriai. Jau darbavausi rajoniniame laikraštyje, tad keliauti pas kituose rajonuose gyvenusius totorius neteko, nebuvo kada. Vėliau tapome dienraščiu ir man svarbi tema liko nuošalyje, – vos spėdavau suktis kasdieninių įvykių verpete, – fiksavau Alytaus Sąjūdžio įvykius, miesto ir rajono kasdienybę. Po kituose rajonuose esančias totorių gyvenvietes Lietuvoje pasidairyti neteko.

– O ar bent Alytaus rajono totorių gyvenvietes aplankėte visas? Ar jos daug pasikeitė nuo pirmųjų Jūsų apsilankymų studijų metais? Kaip pasikeitė totorių gyvensena jose?

– Prieš gerą dešimtmetį kartu su Alytaus kraštotyros muziejaus istoriku Vilmantu Dunderiu teko aplankyti ne vieną totorių sodybą Alytaus rajone įvairiuose kaimuose: Adamonyse, Keruose, Bazoruose, Vaikutiškėse, Trakininkuose, Žadiškėse.

Totorių sodybos niekuo nesiskiria nuo lietuvių sodybų, tik prie jų nepamatysi koplytstulpių ar kryžių su rūpintojėliais. Kaimuose belikę senukai, jaunimas negrįžta į tėvų namus. Sovietizacija skaudžiai palietė ir totorių gyvenimus. Geriausieji, išsimokslinę, turtingi ūkininkai buvo ištremti. Melioracija kaimų žmones suvarė į gyvenvietes, daug kas buvę brangaus, neteko prasmės ir buvo sunaikinta.

Didžiųjų kunigaikščių Lietuvoje apgyvendinti totoriai jau XVII amžiaus viduryje prarado savo kalbą, šimtmečių tėkmėje neišsaugojo ir tradicinių tautinių drabužių, šokių ar dainų.

Bet Lietuvos totoriai sugebėjo išsaugoti savo tautą – ją išgelbėjo religija, gyvenimas per ilgus šimtmečius savame rate su savo religija ir tradicijomis. Tai saugojo bendruomenės vidaus ryšius, jos savitumą.

Metinės religinės šventės tapo ir kultūros puoselėjimo dalimi. Krikščioniškoje Lietuvoje jie išsaugojo islamo tikėjimą, nesupynė jo su kitomis religijomis. Ne kartą teko girdėti: „Mes meldžiamės ir garbiname Aukščiausiąjį, tik kitais žodžiais ir vardais“.

Totorių ir lietuvių dvasinės vertybės panašios. Jeigu prieš tris dešimtmečius aplankyti kraštiečiai nė vienas neparodė ir net neužsiminė turį Koraną, Šventąjį Raštą, tai dabar jau pasitikėjo, drąsiai rodė brangias šeimos relikvijas, perduodamas iš kartos į kartą.

– Ar dar yra švenčių, momentų, kuriuos labai norite užfiksuoti iš Lietuvos totorių gyvenimo?

– Vertingiausios fotografijos, kurios fiksuoja prarastą laiką, tai, kas jau išnyko ar yra ties išnykimo riba – senieji gyventojai, jų išraiškingi veidai ar kasdienės tradicinės buities nuotrupos. Norėčiau daugiau to atrasti, pajausti ir įamžinti.

O šventės ir renginiai dažnai tebūna tik reportažo kadrai, yra ne taip svarbu. Lietuvos totorių charakterį, jo ypatumus puikiai atskleidžia Editos Mildažytės ir Sauliaus Pilinkaus sukurtas dokumentinis filmas „Ištikimybės žiedas“. Labai raginčiau jį pažiūrėti.

– Kaip galėtume pabaigti mūsų pokalbį?

– Lietuvos totoriai yra tarsi žalia medžio šakelė, atplėšta nuo tautinio kamieno, bet prigijusi Lietuvos žemėje ir septynis šimtmečius žaliuojanti, per juos daug kartų garbingai įrodžiusi savo ištikimybę Lietuvai. Ir šiandien galima drąsiai sakyti – ši mažutė tautelė yra didelis mūsų nacionalinis pasididžiavimas.

Esu dėkinga savo kraštiečiams, leidusiems objektyvo krašteliu prisiliesti ir pažinti šios garbingos, slėpiningos, taikios, mažos tautelės gyvenimą Lietuvoje.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.