Kauno apskrities totorių bendruomenė dar pernai išleido knygą „Lietuvos totoriai“, kurią pristatydama šiais, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais, važinėja po Lietuvą. Šio leidinio pristatymai jau vyko Žasliuose, Kaune, Raižiuose, dar suplanuoti ir Keturiasdešimt totorių kaime, Vilkaviškyje, Ukmergėje, Politinių kalinių ir tremtinių bendrijoje Kaune.
Su Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininku Kęstučiu Zenonu Šafranavičiumi kalbėjomės apie knygą „Lietuvos totoriai“ bei Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metų, Kauno apskrities totorių gyvenimo aktualijas.
– Gal pradėkime nuo knygos „Lietuvos totoriai“. Kokia jos struktūra, išleidimo istorija?
– Tai – straipsnių rinkinys, kurį pradeda Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorės dr. Vidos Montvidaitės įvadinis straipsnis. Knygoje buvęs Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas doc. dr. Jonas Ridzvanavičius pasakoja bendrą Lietuvos totorių istoriją, savo atsiminimus apie bendruomenę 1999–2007 metais. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos vadovai Motiejus Jakubauskas rašo apie Raižius, Nemėžį, prof. dr. Adas Jakubauskas – apie Keturiasdešimt totorių kaimą. Spausdinamas ir karo istoriko, buvusio Vytauto didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojo Arvydo Pociūno straipsnis apie Lietuvos totorių karinius dalinius nuo 1795 metų iki XIX amžiaus vidurio.
Knygoje paskelbtas šviesaus atminimo doc. dr. Romualdo Makavecko straipsnis apie Kauno totorių bendruomenę, šviesaus atminimo mokytojo etnografo Sigito Šileikos straipsnis apie sunykusią Vinkšnupių bendruomenę. Aš parašiau straipsnius apie Kauno bendruomenę nuo 2007 metų, kai pradėjau jai vadovauti, ir apie Kauno totorių paveldą. Labai svarbus knygos recenzentės prof. dr. Asijos Kovtun ir kalbos redaktoriaus doc. dr. Jono Jonušo darbas. Knygoje – 220 nuotraukų ir kitos ikonografinės medžiagos – ją nesunku skaityti.
– O kokia knygos išleidimo istorija?
– Mintis išleisti pažintinio pobūdžio knygelę kilo dar 2019 metais. Tada galvojau, kad tokią išleisime 2022-iesiesiems, kai Kaunas bus Europos kultūros sostinė – tada bus aktualu kalbėti ir apie totorių paveldą Kaune, turėsime įdomių straipsnių. Parašėme projektą Tautinių mažumų departamentui, jis skyrė kuklų finansavimą.
Pernai atsirado galimybė gauti finansinės paramos ir iš Vyriausybės kanceliarijos. Taigi teko leidinį išplėsti. Ir skubėti turėjome. Knygą per 4 mėnesius sumaketavo doc. Jonas Ridzvanavičius, mokslininkas pensininkas. Sukomės labai skubėdami, dirbo bene dešimties žmonių komanda: kartu tikslinome informaciją, aprašus, skaitėme korektūrą. Ir labai greitai padarėme darbą.
– Daugumą straipsnių knygai parašė būtent totoriai.
– Noriu pastebėti, kad beveik visi knygos autoriai yra totorių kilmės. Ir beveik visi, prisidėję prie knygos išleidimo, irgi yra totorių kilmės. Knygą redagavo Jonas Jonušas, kuris studijavo ir Lietuvoje išmano senąją totorių raštiją. Ją recenzavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Asija Kovtun, kuri yra iš Krymo totorių. Šią 256 puslapių knygą parengėme spaudai ir išspausdinome išskirtinai greitai. Mūsų bendruomenės potencialas didelis – daug žmonių – tiksliųjų mokslų atstovų ir humanitarų – turi mokslinius laipsnius.
– Jaučiatės aprėpę Lietuvos totorių istoriją. Ką byloja knygos pavadinimas?
– Kur ten, ji labai plati. O dėl pavadinimo truputį ginčijomės. Jis taiklus, trumpas ir aiškus, bet ne viena knyga yra su panašiu pavadinimu. Kad ir Stanislovo Kričinskio knyga. Galima buvo rinktis užkoduotą ar ilgesnį pavadinimą, bet pasirinkome šį. Beje, šiais, Lietuvos totorių istorijos ir kultūros, metais yra ir dar bus išleistos šešios knygos totoriška tematika. Jų autoriai – prof. Tamara Bairašauskaitė, dr. Galina Miškinienė, Motiejus Jokubauskas, doc. Jūratė Čirūnaitė ir įvairių autorių vertimai į lietuvių kalbą. Ir jos visos neaprėps visos Lietuvos totorių istorijos kultūros – tiesiog tai yra milžiniškas darbas.
– Kauno apskrities totorių bendruomenės išleista knyga „Lietuvos totoriai“ prieinama plačiajai visuomenei kaip ir laikraštis tokiu pačiu pavadinimu „Lietuvos totoriai“?
– Knyga jau pasiekė didžiųjų miestų viešąsias, mokymo įstaigų bibliotekas. Deja, gal ne visas. Jau išleidome ir papildomą knygos tiražą, knygą galima įsigyti Kaune, UAB „GK galerija“ V. Putvinskio gatvėje. Laikraštis „Lietuvos totoriai“ – kas kita, jis leidžiamas nuo 1995 metų, nuo 2004 metų kai kurie numeriai buvo leidžiami trimis kalbomis – lietuvių, lenkų, rusų. Jį rasite ir mūsų bendruomenės interneto puslapyje, jis lengvai prieinamas internete. Šiais metais jau išleidome specialų numerį, skirtą renginiams, kurie vyko Kaune, Raižiuose, Vilniuje.
– Esate Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininkas. Pristatykite Kauno apskrities totorių bendruomenę.
– Kauno apskrities totorių bendruomenė įsikūrė apie 1930 metus, tik keitėsi jos pavadinimas. Tai – viena anksčiausiai susibūrusių totorių bendruomenių Lietuvoje. Šiuo metu Lietuvoje totoriškų organizacijų yra apie dvidešimt. Totoriai Kaune įsikūrę labai seniai. Galima surasti informacijos, kad XIV amžiuje Kunigaikštis Vytautas suteikė teisę totoriams kurtis šalia Kauno pilies.
– Gal žinote, kiek totorių gyvena Kauno apskrityje?
– Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, dabar save totoriais laikančių asmenų skaičius Lietuvoje nesiekia 3 tūkstančių. Mes, Kauno apskrities totorių bendruomenės atstovai, gerai žinome, kokie dažni atvejai, kai viena tautybė įrašyta žmogaus pase, o jis save laiko esąs kitos ar bent labai domisi savo totoriškomis šaknimis. Mums svarbiausia, kuo žmogus save laiko. Jei jis save laiko totoriškos kilmės, gali priklausyti bendruomenei.
Tad tas trijų tūkstančių totorių skaičius Lietuvoje nėra nelabai tikslus. Pagal mūsų bendruomenės narių sąrašus Kauno apskrityje yra 250 asmenų, save laikančių totoriškos kilmės. Manau, kad realiai tokių žmonių yra žymiai daugiau. Daug žmonių, kurių šaknys totoriškos, tik prisimena, kad jų bobutė kepė šimtalapį ar senelių namuose garbingiausioje vietoje kabojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paveikslas. Čia kalbu apie Lietuvos totorius.
Į Kauno apskrities totorių bendruomenę ateina ir tokių totorių, kurie nesenai atvyko į Lietuvą. Pasaulyje, įvairiose šalyse, yra didelių totorių bendruomenių. Pavyzdžiui, Turkijoje gyvena apie 5–6 milijonai totorių kilmės žmonių. Didžioji jų dalis – persikėlėliai iš Krymo. Rumunijoje gyvena apie 24 tūkst. totorių. Beje, jie kalba senąja totorių kalba.
– Šiemet vyksta daug minėjimų, konferencijų, įvairių kultūrinių, edukacinių renginių, projektų, skirtų Lietuvos totorių istorijai ir kultūrai. Kokius, vykusius ar dar vyksiančius Kauno apskrityje, įvardintumėte kaip svarbiausius?
– Kaune, prie I. Kanto gatvės 24-uoju numeriu pažymėto namo, rugpjūčio 19 dieną atidengta paminklinė atminimo lenta, skirta pažymėti buvusių totorių vartų bokšto ir totorių priemiesčio vietą. Šioje vietoje prie buvusio kelio į Vilnių XVII–XVIII amžiuje stovėjo miesto sienos keturkampis totorių vartų bokštas. Teritorija tarp J. Gruodžio, I. Kanto ir D. Poškos gatvių, kurioje nuo XV amžiaus gyveno totoriai, vadinta totorių priemiesčiu, lenkiškai – „tatarskij konec“ (totorių galas, pakraštys). Ten kažkur buvo ir mečetė, kuri sudegė. Ši paminklinė lenta buvo suprojektuota ir pagaminta mūsų iniciatyva, o finansavo Kauno savivaldybė. Tą pačią dieną Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „Totoriai – Lietuvos kariai“, kuri veiks iki gruodžio 31 dienos.
Šiemet sukanka 700 metų, kai didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas pakvietė totorių karius kaip sąjungininkus į pagalbą kovoje prieš kryžiuočius. Totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir ypač jos karybos istorijoje, jie sudarė stambius nacionalinius kovinius dalinius, saugojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas, dalyvavo visuose XVI–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos kovose su vidaus ir išorės priešais, XIX amžiaus sukilimuose prieš carinės Rusijos valdžią. Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs, narsūs kariai.
Parodoje eksponuojami dokumentai, kuriuose apžvelgiamos totorių turėtos teisės ir privilegijos, ginkluotė, kuri kito nuo lankų ir kardų iki pistoletų, trumpų šautuvų, lenktų kardų ir ilgų iečių bei skirtas didesnis dėmesys jų uniformoms. Ir parodos atidarymas, kurį lydėjo mokslininkų pranešimai, ir paminklinės atminimo lentos atidengimas sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio.
Prieš dvi savaites Lietuvoje lankėsi delegacija iš Rumunijos. Mes artimiau bendravome su vienu iš delegacijos narių. Jis mums kelias minutes pasakojo Rumunijos totorių istoriją senąja totorių kalba. Labai svarbi nauja pažintis ir nepakartojami įspūdžiai. Sutarėme tęsti bendradarbiavimą ir draugystę.
– Turbūt skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip panirote į Lietuvos totorių bendruomenės veiklą?
– 2007 metais buvau paniręs į verslą, todėl tautiečiai turbūt atkreipė dėmesį, kad sugebu pasiekti neblogų rezultatų. Buvome sukūrę projektinę-inžinerinę firmą – kolektyvas nemenkas, darbo rezultatai puikūs. Turbūt tai ir imponavo. Tad man pasiūlė tapti Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininku, aš dar bandžiau atsisakyti. Sakiau, kad esu absoliutus tinginys, tad, jeigu jie sutinka dirbti vietoj manęs, vadovauti galėsiu. Priminiau ir tai, kad esu katalikas, ne islamo išpažinėjas. Mano mama buvo islamo išpažinėja, tad man ir tos tradicijos labai artimos. Tad pasikalbėjome su Kauno apskrities totorių bendruomenės aktyviausiais – kokia situacija, kaip jie įsivaizduoja būsimą veiklą, kaip aš, kaip galėtume dirbti, dalinsimės darbus.
– Taip save ir įvardinote – tinginiu? Paprastai žmonės vengia apie save taip kalbėti…
– Bandžiau išgąsdinti savo tautiečius, kad, jeigu išrinks mane, jiems teks daugiau dirbti, rodyti iniciatyvą. Bet jie neišsigando, išrinko bendruomenės komiteto pirmininku.
– Minėjote, kad esate katalikas, o Jūsų mama buvo islamo išpažinėja. Gal galite išsamiau papasakoti, kaip nutiko, kad šios dvi religijos atsirado Jūsų gyvenime, ar įmanoma jas palyginti?
– Totorių bendruomenė Lietuvoje per šimtmečius asimiliuojasi su šio krašto žmonėmis. Ir totoriai mini katalikiškas šventes, ir lietuviai – totoriškas, ypač mišriose šeimose. Mano mama – islamo išpažinėja, tėvas buvo katalikas. Man ir broliui taip buvo labai gerai – namuose buvo dvigubai daugiau švenčių ir skanumynų dvigubai daugiau. Lyginti islamo ir katalikų religiją ir tradicijas yra labai sudėtinga. Reikia labai gerai išmanyti abi religijas, tik mokslininkams, istorikams apie tai kalbėti. Ir glaustai to nepadarysi. Aš vadovaujuosi nuostata, kad Dievas yra vienas, tik skirtingi pranašai skirtingai apie jį įvairioms tautoms kalbėjo. O kaip prie Jo prieiti – kiekvieno asmeninis reikalas.
– Paminėjote, kad Jūsų šeimoje buvo dvigubai daugiau švenčių ir skanumynų. O pasninko irgi buvo dvigubai?
– Su pasninkais sudėtingiau, tikrų, griežtų pasninkų mūsų namuose nebuvo. Tėvas buvo katalikas, namuose šventėme Kalėdas, Velykas; mama – musulmonė, ji meldėsi pagal savo tradicijas, per didžiąsias šventes nuvykdavo į mečetę Raižiuose, kuri veikė ir sovietmečiu. Apskritai tuo laiku žmonės nenorėjo demonstruoti savo religinių įsitikinimų.
Kai 1999 metais Kauno mečetė buvo grąžinta gentainiams, jau buvo kitaip. Atgimimas vyko labai įvairiais aspektais. Man religija neatrodo pagrindinis dalykas žmogaus gyvenime. Manau, kad visos religijos yra teisingos ir geros. Kauno apskrities totorių bendruomenėje neliečiame religinių temų, susirenkam dėl kultūrinių dalykų. Aš, kaip katalikas, pasikrikštijau sulaukęs 40 metų.
– Galite paaiškinti, kodėl?
– Mano žmona yra lietuvė, katalikė. Kai šeimoje gimė vaikučiai, nusprendėme, kad reikia juos pakrikštyti. Tada gi ir tėtis negali būti nekrikštytas. Taigi nutariau ir aš pasikrikštyti. Beje, mano geriausias draugas tapo mano krikšto tėvu.
– Įdomu sužinoti, kuo verčiatės?
– Vadovauju UAB „GK galerija“, kurios veikla – priemonių kolekcionavimui ir daiktų kolekcijoms pardavimas.
– Jei ne paslaptis, ką kolekcionuojate?
– Labai daug ką. Be kitų dalykų domiuosi totoriška tematika.
– Gal galite detalizuoti?
– Daugiau kaip 20 metų renku medžiagą apie Lietuvos totorių istoriją, kultūrą. Tai – ikonografinė medžiaga, knygos, daiktai, tradicinių totorių amatų įrankiai ir kitkas. Labiausiai domina totorių pasiekimai karybos srityje. Vienas iš hobių – karo istorijos klubo veikla. Kaip grupė entuziastų esame įsteigę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generolo Juzefo Bieliako Lietuvos totorių karo istorijos klubą, su juo dalyvaujame mūšių inscenizacijose Lietuvoje, vykstame į tarptautinius renginius už šalies ribų.
– Turbūt galima sakyti, kad savo pomėgį padarėte ir pragyvenimo šaltiniu, todėl nesijaučiate dirbantis?
– Aš apie 30 metų dirbau energetikos srityje pagal specialybę. Tiesiog istorija buvo dar nuo vaikystės mėgstama tema. Seniai galvojau, kad, kai baigsiu savo darbus energetikos ir statybos srityje, atidarysiu savo antikvariato parduotuvę. Tai ir padariau sulaukęs 54 metų – svajonių įgyvendinimo neverta atidėlioti iki tol, kol sulauksi pensinio amžiaus. Dabar man tai yra ir hobis, ir darbas, ir poilsis.
– Kokius lūkesčius Totorių istorijos ir kultūros metais puoselėja Kauno apskrities totoriai?
– Juos tinkamai paminėti. Artimiausi lūkesčiai – gerai atlikti tai, ką pradėjome. O ruošiamės pastatyti paminklinį akmenį buvusių totorių kapinių vietoje – Karaliaus Mindaugo prospekto ir Simono Daukanto gatvės sankryžoje. Akmuo pagal suderintą projektą yra gaminamas, tikimės, kad spalio mėnesį bus jau pastatytas. Šiemet, spalio–lapkričio mėnesiais, organizuojame greitųjų šachmatų turnyrą. Tarptautinis turnyras vyks 13-ąjį kartą. Juo pagerbsime buvusį šviesaus atminimo Kauno šachmatų federacijos prezidentą Romualdą Makavecką, pirmąjį Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininką, mokslininką, technikos mokslų daktarą, vieną iš laikraščio „Lietuvos totoriai“ steigėjų.
– Kalbėjote apie artimiausius bendruomenės planus. O kokie yra tolimesni?
– Vlado Putvinskio gatvėje, 42-uoju numeriu pažymėtame name, kuriame Kauno apskrities totorių muziejų. Turime sukaupę nemažai daiktų, knygų, nuotraukų totoriška tematika. Kai kurie jų, pavyzdžiui, knygos, buities rakandai, žemėlapiai, yra reti ir mažai viešinti. Ten bus galima užsakyti ekskursijas ir paskaitas įvairiomis temomis – nuo bendros totorių istorijos, iki architektūros, karybos istorijos.
Žmonėms įdomus ir kulinarinis paveldas. Manau, bus galima organizuoti ir išvažiuojamas parodas, paskaitas. Galėsime kvalifikuotai, rimtai vystyti šią veiklą, nes žada prisijungti totorių istorijos žinovai, filologai ir kitų specialybių profesionalai. Kauno apskrities totorių muziejaus ekspozicija bus prieinama ir internetu.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
