Nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale) Vilniuje veikianti Onos Pajedaitės fotografijų paroda „Lietuvoje…“ tėra nedidelis pluoštas iš 65 tūkstančių negatyvų rinkinio, kurį nepailstanti kultūros darbininkė dovanojo Lietuvai.
O. Pajedaitei liepos 4 dieną suėjo devyniasdešimt. Ta proga Nacionalinis muziejus surengė jaukų priėmimą, tiksliau – vakarą, kuris lūžo nuo šypsenų, žiedų, lakių žodžių, kuriuos sunku būtų priskirti vien komplimentų kategorijai. Muziejaus direktorė Birutė Kulnytė įteikė karališką purių hortenzijų puokštę, bet man atrodo, pati jautėsi kiek nepatogiai. Ne dėl to, žinoma, kad susirinkusių dėmesio centre buvo atsidūrusi ne ji, o jubiliatė, bet greičiausiai dėl to, kad būdama nacionalinio turto saugotoja ir negalėdama paslėpti džiaugsmo dėl jį pagausinusio O. Pajedaitės rinkinio, sunkiai taikėsi su faktu, kad tenka priimti didžiulę dovaną iš žmogaus, besiverčiančio turbūt vien iš kuklios pensijos. Šiemet muziejaus eksponatams papildyti Kultūros taryba teskyrė 49 tūkst. eurų.
„Taip ir yra, – sutiko Nacionalinio muziejaus direktorė B. Kulnytė, – gavome tą rinkinį už ačiū, prisidėdami tiktai prie archyvo tvarkymo, bet tai nėra išimtinis atvejis. Iš pastarųjų galėčiau paminėt Algimantą Kunčių, kuris dalį savo archyvo atiduoda muziejui, Raimondą Urbakavičių, patikėjusį mums Atgimimo laiko archyvą; paskui jo 60-mečiui išleidome fotografijų knygą. Muziejuje yra vertingos archyvinės medžiagos, kuri neeksponuojama, ir mes sugalvojome seriją „Iš Nacionalinio muziejaus archyvų“, – taip prieš dvejus metus radosi ir leidinys „Stalino gniaužtuose“, pasakojantis O. Pajedaitės šeimos istoriją. Knygą sudarė pati Onutė, kuri jau autobiografijoje „Viskas lengvai“ pasirodė rašanti gražiai lengvai, kas dargi ne kiekvienam literatui duota.“
Nors knygos pratarmėje O. Pajedaitė rašo, kad jai likimas buvęs dosnesnis, tačiau kokius rojus jis galėjo pasiūlyti merginai, atplėštai nuo ilgiems metams ištremtų artimųjų – iš visos šeimos tik jai vienai pavyko išvengti Sibiro, broliai Antanas ir Vladas buvo gavę penkiolika metų lagerio Kazachstano rūdos kasyklose.
Dramatiška šeimos istorija sovietmečiu trukdė O. Pajedaitei baigti lituanistikos studijas universitete (buvo pašalinta iš penkto kurso ir tik gerų profesorių dėka įgijo diplomą), dirbti vadovaujantį darbą. Nors pedagogės veikla ir buvo prie širdies, tačiau: „1975 metais gaudama tik pusę pensijos (50 rublių) pradėjau savarankišką gyvenimą. Nuo Ievos Simonaitytės prasidėjo tuometinių rašytojų fotografavimas…“ Kultūros metraštininke O. Pajedaitė vadinama ne veltui: fotografuoti pradėjusi studijų metais ji fiksavo ne tik kultūros iškiliuosius (vien Justino Marcinkevičiaus cikle – per du tūkstančius kadrų), jų gimtavietes, bet fotoobjektyvu stebėjo, sekė, amžino poezijos pavasarius, literatūros vakarus, kitokius kultūros renginius… Už dovanotas fotografijas O.Pajedaitei dėkingas Lietuvių tautosakos ir literatūros institutas ir Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka…
Tarp Nacionaliniam muziejui patikėtų 65 tūkst. fotonegatyvų – daugiau kaip aštuoni tūkstančiai etnografinių ekspedicijų vaizdų; tik nedidelė jų dalis eksponuojama iki spalio veiksiančioje parodoje. 1971-1989 m. kartu su šviesiąja inteligentija fotografė dalyvavo 12 etnografinių ekspedicijų, kurios, anot muziejaus direktorės, būdavo paprastai fiksuojamos nebent atskiromis nuotraukomis. Gi O. Pajedaitės negatyvai iš ekspedicijų – susisteminti, metrikuoti (kur daryti, kada ir kokiems žmonėms tuose kadruose besant). „Tai unikalūs kadrai, kuriuose sustabdyta istorija, – teigia Kultūros ministerijos regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, – kaimo vaizdai, žmonės – liaudies kūrybos pateikėjai, amatininkai, įamžinti šiandien neatpažįstamai pasikeitę kraštovaizdžiai… Šio ciklo reikšmė didžiulė ir meniniu, ir istoriniu požiūriu – turime vaizdus ir žmones, kurių šiandien jau nėra, nuotraukos ne kartą panaudotos ir bus naudojamos iliustruojant kraštotyros leidinius“…
Betgi grįžkime prie narsios jubiliatės, kuri pati ieškojo, kam perduoti per visą gyvenimą sukauptą didžiulį kultūrinį turtą. Parodos kataloge O. Pajedaitė pasakoja: „Nuo pat gimnazijos laikų vis galvojau, kokią prasmę turi gyvenimas. Vis svarsčiau, kuo galiu prisidėti prie jo tobulėjimo. Vis rūpėjo pagerbti tuos mūsų tautos žmones, kurie sunkiausiu carizmo ir sovietizmo metu visas jėgas, sveikatą atidavė žmonių sąmonės, veiklos, pasiaukojimo ugdymui, laisvės troškimui, valstybės kūrimui. Dariau kaip mokėjau. Apie kitokį kelią nesvajojau.“ Ji prisipažįsta tikinti, kad suvešėjusio noro „kurti gerovę tik sau, o ne Tautos labui“ sąlygomis jos fotoarchyvas padės ugdyti silpstantį patriotizmą. Juo labiau, pridurtume, kad valstybės politikoje šitas punktas lyg ir nenumatytas.
Muziejaus direktorė B.Kulnytė primena, kad muziejus kaupia ir saugo išimtinai lituanistinę medžiagą, eksponatus, kurie susiję su Lietuva. Ji sako nelabai suprantanti, kokiais kriterijais vadovaujasi anoniminiai ekspertai, kurių rekomendacijomis vadovaujasi Kultūros taryba, skirstydama Kultūros rėmimo fondo lėšas. „Juk lituanistinis turtas nebeatgaminamas, – apmaudavo ji, – ir ypač tai aktualu mūsų dienomis, kai jis gali labai lengvai išeiti ir išeina iš Lietuvos“.
Šiemet Lietuvoje muziejiniams rinkiniams papildyti skirta iš viso 154 tūkst. eurų. Mažiau negu Lietuvos pasirodymui Venecijos bienalėje – 144 810 eurų (plius 50 tūkst. litų, išskirtų pasirengimui pernai)? Pasistaipymui daugiau nei unikaliam turtui? Tam, kas išnyks kaip dūmas, daugiau, nei tam, kas liks amžiams valstybės saugyklose?
Negaliu patikėti savo akimis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
