S. Birgelis. Trys masiniai Suvalkų krašto gyventojų iškeldinimai

Pirmasis masinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas vyko 1941 m. ankstyvą pavasarį. Per du mėnesius perkelta į Sovietų Lietuvą maždaug pusė Suvalkų krašto lietuvių. Nuo tų įvykių praėjo jau 80 metų.

Antrasis masinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas buvo numatomas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Komunistinė lenkų valdžia bandė įgyvendinti vienalytės tautiniu atžvilgiu valstybės viziją.

Negausiai Suvalkų krašte gyvenanti lietuvių bendruomenė buvo verčiama išvykti, o sugrįžusiems 1941 metų „tremtiniams“ neleista apsigyventi savo ūkiuose.

Pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. sutartį, kurią pasirašė Lenkijos tautinio išvadavimo komitetas (PKWN) ir Lietuvos TSR, antras XX a. lietuvių iškeldinimas turėjo prasidėti 1944 m. gruodžio 1 d. ir baigtis 1945 m. balandžio 1 d. Nuo 1944 m. spalio 15 d. iki gruodžio 1 d. turėjo vykti išvažiuojančių registracija.

Norintys persikelti asmenys turėjo raštu arba žodžiu pareikšti norą išvykti. Iškeldinti žmonės turėjo būti paskirstyti į miestus, tarybinius ūkius, kolūkius arba gauti žemės – ne mažiau nei turėjo Lenkijoje, bet ne daugiau kaip 10–15 hektarų.

Iškeldinta šeima turėjo teisę pasiimti dvi tonas bagažo: aprangos, maisto, namų apyvokos daiktų, žemės ūkio inventoriaus, gyvulių. Nekilnojamąjį turtą vertino speciali komisija.

Išvykstantiems buvo siūloma pasirinkti apsigyvenimo vietą. Jie buvo atleidžiami nuo žemės bei draudimo mokesčių. Palikto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertė jiems turėjo būti grąžinta pagal draudimo vertinimą.

Lenkijos saugumo duomenimis, 1945 m. pradžioje Suvalkų krašte gyveno apie 1 000 lietuviškų šeimų. Lenkų valdžia norėjo kuo skubiau juos priversti išvykti į Lietuvos TSR.

Buvo surengta daug propagandinių akcijų, bet lietuviai evakuotis nenorėjo. Evakuacijos įgaliotinis Seinuose užregistravo tik vieną moterį su vaiku.

1945 m. gegužę Krasnavo valsčiaus darbuotojas užrašė, kad nė viena iš 77 lietuviškų šeimų nesutiko išvažiuoti.

Balstogės vaivados įstaiga konstatavo, kad lietuviai „yra priešiškai nusiteikę, plėšo žinių plakatus ir iškabina priešiškus lenkams užrašus“.

Lenkų evakuacijos komisijų darbas nedavė rezultatų. Jos 1945 m. birželio mėnesį nustojo veikusios.

1945 m. liepos 6 d. buvo pasirašyta Sutartis dėl rusų pilietybės pakeitimo ir lenkų bei žydų tautybės asmenų, gyvenančių TSRS, evakuacijos.

Ši sutartis sudarė galimybę Sovietų Sąjungos teritorijoje gyvenantiems lenkams atvykti į Lenkiją. Lenkų valdžia pasinaudodama šia proga bandė pakartotinai iškeldinti lietuvius, bet vėl neatsirado norinčių.

Kaip minėjau, pasibaigus kariniams veiksmams dauguma lietuvių, kuriuos 1941 m. vokiečiai iškeldino iš Suvalkų krašto, bandė sugrįžti į ankstesnes gyvenimo vietas.

Čia jų laukė pasikeitusi tikrovė. Lenkų valdžia laikė juos Lietuvos piliečiais, kuriems nepriklauso Lenkijos pilietybė nei leidimas gyventi Lenkijos teritorijoje.

1944 m. Seinų burmistras perspėjo atvykėlius savavališkai nesikurti savo buvusiuose ūkiuose, grasino, kad jie būsią iš ten išmesti.

Suvalkų apskrities viršininkas nurodė, kad su grįžtančiais lietuviais reikia elgtis kaip su svetimos šalies piliečiais, kurie nelegaliai peržengė Lenkijos valstybinę sieną.

1945 m. antroje pusėje bandyta galutinai išspręsti „lietuvių klausimą“. 1946 m. lapkričio 2 d. apskrities viršininkas pateikė valsčių įstaigoms paliepimą pristatyti „nelegalų lietuvių“ sąrašus.

Sugrįžę į savo ūkius lietuviai bandė apskųsti teismui Suvalkų apskrities įstaigos bei Valstybės iždo sprendimus. Daugumos paraiškų turinys buvo panašus.

Mano tėvai […] iš Žvikelių kaimo, Seivų valsč., Suvalkų apskr., turėjo ūkį, kurio plotas 5,32 ha su pastatais: gyvenamuoju namu, kluonu ir tvarteliais.

1941 m., karo metu, tėvai kartu su visa šeima buvo priversti emigruoti, o ūkis liko apleistas. Karo metu pastatai buvo sunaikinti.

Vienintelė ūkio paveldėtoja esu aš pati […] aprašoma sodyba pagal 1946 m. III 8 Dekretą dėl apleisto ir po vokiečių likusio nekilnojamojo turto str. I 5 ir I 6 (Dz. U. RP nr. 13, poz. 87) turėtų būti atiduota mano valdymui, ko Apskrities Žemės įstaiga Suvalkuose geranoriškai nenorėjo įvykdyti, o tik išnuomojo […].

Dėl minėtų aplinkybių […] maloniai prašau, kad Apskrities teismas nuspręstų dėl: 1. apleisto tėvų nekilnojamojo turto, esančio Žvikelių kaime, Seivų valsč., kurio plotas kartu su pastatais 5,32 ha, sugrąžinimo mano valdymui […], 2. pateikto prašymo išnagrinėjimo man nedalyvaujant.

Suvalkų apskrities teismas, nagrinėdamas lietuvių paraiškas, pripažino jų teises ir grąžino jiems nuosavybę.

Teismas patvirtino, kad išvykimas nebuvo savanoriškas, kaip tvirtino apskrities valdžia, o tai buvo vokiečių, okupavusių Suvalkų kraštą, suplanuoti, priverstiniai veiksmai.

Nemažai lietuvių pradėjo slėpti savo tautybę, tvirtino esą lenkai. Kai kurie, norėdami išvengti trėmimo, užsirašė į Lenkijos darbininkų partiją (PPR).

Tai ne vieną apsaugojo nuo iškeldinimo, nes partijos komitetas nepalikdavo savo narių be pagalbos. Seinų partijos komitetas argumentavo, kad „šiais laikais iškeldinti šiuos lenkus iš Lenkijos valstybės ribų būtų neprotinga“.

Apskrities ir vaivadijos valdžia tvirtino, jog Suvalkų krašto lietuviai yra priešiškai nusiteikę Lenkijos atžvilgiu, kad remia partizanus.

Trečiasis masinis Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimas vyko 1949 m. Viešojo saugumo ministerijos prašymu Balstogės vaivada įsakė Suvalkų apskrities viršininkui iškeldinti į Lenkijos vakarus 87 lietuvius.

1941 m. iškeldintų lietuvių pilietybės reikalai buvo išspręsti tik 1953 m. Balstogės vaivadijos dokumente nurodoma pripažinti juos Lenkijos piliečiais.