Praėjusią savaitę prasidėjęs 15–asis „Nepatogus kinas“ įsibėgėja. Programoje – beveik 50 filmų, o likusios šventės savaitės – tik dvi, tad rengėjai lengvina pasirinkimą žiūrovams ir pateikia „Nepatogaus kino“ komandos patarimus.
Programos sudarytojai Gediminas Andriukaitis, Dovilė Grigaliūnaitė, Narius Kairys ir Vladas Rožėnas atskleidžia savo šiemetinius mėgstamiausius filmus.
„Pažabotas sodas“ (rež. Salomé Jashi)
Turtingam milijonieriui labai gražūs seni medžiai – jis sumokės tiek, kiek reikia, kad jie atsidurtų jo sode. „Šis filmas sėkmingai keliauja per tarptautines šventes, o Europos kino akademija jį nominavo šių metų geriausio dokumentinio filmo apdovanojimui.
Vaizdinis, įtraukiantis filmas apie sudėtingą žmogaus ir gamtos santykį. Žiūrint į šį šokiruojantį medžių rinkimo procesą, neapleidžia apmąstymai apie žmonių trumparegiškumą“, – pasakoja G. Andriukaitis.
„Drąsa“ (rež. Aliaksei Paluyan)
„Filmo veikėjai kovoja prieš diktatūrą savo šalyje – režisierius seka ir fiksuoja Baltarusijos žmones prezidento rinkimų įkarštyje. Laisvojo teatro aktoriai priima sprendimą rizikuoti savo šeima, karjera – viskuo, ir išeina į gatves.
Regis, ką naujo dar galime sužinoti apie protestus Baltarusijoje? Tačiau šis filmas pasiūlo gilų ir intymų tikrų žmonių paveikslą – ko jiems prireikė, kad išeitų į gatves, ir kas vyko po to“, – atskleidžia D. Grigaliūnaitė.
„Šviesa, visur“ (rež. Theo Anthony)
„Pats filmo pavadinimas sufleruoja, apie ką bus kalbama – apie panoptikumą, kuriame gyvename, apie policinę santvarką, apie tai, ką reiškia stebėti, ir apskritai, ar stebėjimas reiškia buvimą saugiu?
Visi šie dalykai labai puikiai suderinami šiame filme. Manau, jis bus labai įdomus tiems, kas domisi šiomis temomis“, – intriguoja N. Kairys.
„Pažabotas sodas“ anonsas:
„Arika“ (rež. Lars Edman, William Johansson Kalén)
„Klimato kaitos, kaip ir taršos, temos įprastai kinui sunkiai aprėpiamos, nes jos retai kada turi vieną kaltininką ar vieną paprastai vaizdu išreiškiamą sprendimą.
Tai istorija apie miesto teisinį karą prieš juos tiesiogine to žodžio prasme nuodijantį verslą.
Juosta pasiūlo ne tik žalių temų kine kartais taip trūkstamą trilerį primenančią įtampą, bet drauge tampa labai svarbios minties iliustracija – tikrai ne visuomet planetos problemos yra neatsargių vartotojų kaltė, ne rečiau dėl to kaltas nepažabotas verslo godumas“, – sako V. Rožėnas.
„Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (rež. Mads Brügger)
„Vienas keisčiausių ir beprotiškiausių dokumentinių filmų, kuriuos yra tekę matyti pastaraisiais metais. Režisierius yra pagarsėjęs provokatorius, tačiau šiame filme jis pranoksta pats save.
Tai – neįtikėtina dokumentinė provokacija, kuri prasideda nuo pokšto, po truputį vystosi neįtikėtina linkme ir per 10 metų istorija perauga į tarptautinę prekybą ginklais, narkotikais ir žmonėmis.
Jausmas, lyg žiūrėtum geriausių Holivudo režisierių sukurtą vaidybinį trilerį“, – įspūdžiais dalijasi G. Andriukaitis.
„Jos mamos“ (rež. Asia Dér, Sári Haragonics)
„Tai yra intymi, iš labai arti nufilmuota istorija apie dviejų moterų džiaugsmus ir vargus mėginant įsivaikinti Vengrijoje.
Jos susiduria su įvairiausiais iššūkiais – nuo biurokratijos, nes šioje šalyje tos pačios lyties porai įsivaikinti yra nelegalu, iki sunkių asmeninių išgyvenimų.
Šalyje stiprėjant homofobijai, kiekvienas šių moterų pasirinkimas yra nuolatinėje grėsmėje. Linkiu šį filmą pasižiūrėti ir tiems, kas pritaria tos pačios lyties partnerystei, ir tiems, kas nepritaria“, – kviečia D. Grigaliūnaitė.
„Nakties daugiau nebus“ (rež. Éléonore Weber)
„Šis filmas sumontuotas iš karo sraigtasparnių filmuotos medžiagos karo zonose Afganistane, Sirijoje, Irake. Filmas ypatingai nepatogus, gal net vienas nepatogiausių ir žiauriausių, kuriuos esu matęs pastaruoju metu.
Pasirodo, nors kameros kasmet gerėja, karinio sraigtasparnio pilotui vis dar nėra taip jau paprasta suprasti, ar jis mato piemenį, ar Talibano kovotoją“, – pasakoja N. Kairys.
„Šnipas Šiaurės Korėjoje“ anonsas:
„Pirmieji 54 metai: glaustas karinės okupacijos vadovas“ (rež. Avi Mograbi)
„Naujienos apie Izraelį bei Palestiną dažnai atsimuša tarsi į sieną: žmonės linkę užsimerkti prieš žiaurumą pasakydami, jog „abi pusės kaltos“ arba „tai neišvengiama, nes priešprieša kyla dėl religinių priežasčių“.
Režisierius imasi labai išsamios ir šaltiniais pagrįstos argumentacijos, kodėl tai visai ne du blogiai, bet sistemingas vienos pusės bandymas okupuoti kitą.
Filmas, kurį labai patariu tiems, kurie norėtų, bet patys jau nebeturi vilties išnarplioti, kas gi vyksta tarp Izraelio ir Palestinos“ – kviečia V. Rožėnas.
„Brangūs ateities vaikai“ (rež. Franz Böhm)
„Nedažnai šventės atidarymui pasirenkame pradedančio režisieriaus kūrinį, o šis filmas sulaužo taisyklę, nes puikiai atliepia jaunų žmonių pokyčių siekį.
Jis nukelia į Čilę, Ugandą ir Honkongą, kur jaunos protestų lyderės kovoja už demokratiją, klimato kaitą, saugesnę ir atviresnę visuomenę.
Režisierius sako, kad šiuo filmu jis norėjo sukurti vietą jauniems balsams būti išgirstiems, tad čia girdime autentiškas įkvepiančias mintis apie tai, kokia turi būti ateitis“, – sako G. Andriukaitis.
„Paskutinis vaizdas“ (rež. Judith Zdesar)
„Filme atskleidžiamos intymios ir jautrios istorijos tų žmonių, kurie apako būdami suaugę. Filmas pasakoja apie tai, ką žmogus įsimena ir įsirašo į atmintį kaip paskutinį matytą vaizdą – jis susijęs su žmogaus patirtimis ir jausmais.
Žiūrint šį jautrų filmą nejučia patys sau užduosime klausimą, koks būtų mūsų paskutinis vaizdas, kurį įsimintumėme?“ – klausia N. Kairys.
„Išgyvenimo instrukcija“ (rež. Yana Ugrekhelidze)
„Kartais veiksmingiausios dramos kine yra pačios mažiausios. Apie lytį pakeitusio vyro gyvenimą Gruzijoje pasakojanti juosta niekuomet pernelyg nenutolsta nuo Aleksandro ir jo aplinkos.
Tačiau žiūrint akivaizdu, kad gal kiek kitais būdais, bet tokią pat istoriją išgyvena daugybė žmonių visame pasaulyje.
Noriu tikėti, jog transfobija dažnai stumiama baimės to, kas nesuprantama. Ir kaip vienas kino šventės programos sudarytojų taip pat noriu tikėti, kad tokie filmai paversdami nesuprantama suprantama turi galią baimę bent iš dalies keisti empatija“ – sako V. Rožėnas.
Visą šventės renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Šventė „Nepatogus kinas“ spalio 14–31 d. vyksta kino teatruose, virtualioje kino salėje ir 190–yje Lietuvos bibliotekų.
Kaip ir kasmet, žiūrovai gali išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti virtualų šventės pasą į visus filmus arba „Swedbank“ rinkinį keliems filmams iškart, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą.
Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti šventės bilietus prieš pat seansą žiūrovai gali ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie šventės.
„Brangūs ateities vaikai“ anonsas:
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstanti tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų šventė.
Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems.
Šventėje pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, rengiamos diskusijos su filmų veikėjais, žmogaus teisių aktyvistais ir žinovais. Vienas pagrindinių šventės rėmėjų – Lietuvos kino centras.
Ooo! Kokia maloni naujiena! Alkas reklamuoja iškrypėlių pamėgtą kino festivalį!!