Rugsėjo 23 – spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje, duris į kino sales atvers Vilniaus dokumentinių filmų šventė (VDFF).
Vilniaus dokumentinių filmų šventė (VDFF) skelbia šių metų šūkį: „Atviros trajektorijos“. Atsiverti naujiems požiūriams kviečia ir į VDFF programą atrinkti filmai.
Naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio, lietuvių filmų pristatymai, išskirtinio kūrėjo retrospektyva ir virtualios tikrovės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d., Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.
„Šių metų šventės šūkis vienija filmus, kurių veikėjų gyvenimų keliai – arba gyvenimų trajektorijos – kažkuo netipiniai, įdomūs, išskirtiniai.
Kita vertus, šie filmai nesiūlo aiškiai suformuluotų galutinių atsakymų, o veikiau kviečia pačius žiūrovus būti atvirus ir mėgautis atradimo procesu, atsiverti kitokiems požiūriams“, – sako viena šventės programos sudarytojų Vilma Levickaitė.
Pasak V. Levickaitės, požiūrių įvairovė ryškiai atsiskleidžia pagrindinėje šventės programoje. Į ją atrinkti septyni filmai atspindi bendrąją šventės temą, bet kartu – ir labai skiriasi: išskirtiniais jų kūrėjų kontekstais, originaliomis kūrybinėmis koncepcijomis, autorine kino kalba ir nesupainiojamomis filmų veikėjų istorijomis.
„Atviros trajektorijos“ lėmė ir vaizdinį šventės identitetą. „Šventės plakatai ir kiti vaizdiniai sprendimai, siekiant autentiškumo, kurti analogine technika, t. y. pasitelkiant ne tik kompiuterius, bet ir rankų darbą.
Šventės filmų kadrai buvo kerpami, skenuojami, o paskui dėliojami koliažo būdu“, – pasakoja šių metų VDFF įvaizdį kūrusios „younique studio“ kūrybos vadovas Justinas Kiaulekis.
Nepaprastų moterų istorijos
Legendinės Japonijos moterų tinklinio rinktinės istorijai dedikuotas prancūzų režisieriaus Džiulijano Farauto (Julieno Faraut) filmas „Raganos iš Rytų“ (2021).
Įtraukianti kino juosta pasakoja didvyriška medvilnės fabriko darbuotojų gyvenimo kelionę – nuo sporto būrelio po darbo iki olimpinės šlovės.
Filmas, kuriame persipina archyviniai kadrai, dabarties vaizdai, animacija, sportas ir politika, darkart liudija: žmogaus valia ir galimybės – beribės.
Filmo „Raganos iš Rytų“ anonsas:
Moterys – pagrindinės ir filmo „Tranzistorių seserys“ (Lisa Rovner, 2020) „žaidėjos“. Čia britų režisierė žymios menininkės Lauros Anderson (Laurie Anderson) užkadriniu balsu pasakoja apie elektroninės muzikos pionieres: Delią Derbišyrę (Derbyshire), Dafnę Oramą (Daphne Oram), Bebę Baroną (Barron), Pauliną Oliverą (Oliveros) ir lietuvių kilmės Klarą Rokmorę (Clara Rockmore).
Archyviniai filmo kadrai veda ne tik per XX a. muzikos ir technikos istoriją, bet ir sudėtingos moterų emancipacijos Vakarų kultūroje kovos lauką.
Susipažinti su dar vienu moters likimu kviečia čekų dokumentikos meistrė Helena Treštikova (Třeštíkova). Savo filmo veikėjos vardu pavadintame kino portrete „Anny“ (2020) ji fiksuoja iš pažiūros paprasto žmogaus – ypatingą gyvenimą.
Jame telpa ir darbas metro stotyje, kur Anė renka pinigus už įėjimą į tualetą, ir pašlijusi dukros bei anūko sveikata, ir šviesūs muzikiniai pasirodymai ant scenos – kartu su kitomis moterimis, priklausančiomis nevyriausybinei organizacijai, vienijančiai sekso darbuotojus.
Nuo melancholiškų nuojatų iki rojų primenančių vaikystės vaizdų
Socialiai spalvingų veikėjų trajektorija tęsiasi amerikiečių brolių Bilio ir Turnerio Rosų filme „Kruvina nosis, tuščios kišenės“ (2020). Vieno uždaromo Las Vegaso baro paskutinės nakties istoriją broliai pasakoja ypač stilingai ir išskirtinai.
Šioje savitoje vienos nakties kronikoje tiršta muzikos, šokių ir iki skausmo atvirų pokalbių: apie gyvenimą, meilę, alkoholį ir tai, kas labiausiai vienija iš pažiūros tokius skirtingus baro veikėjus – apie būtį persmelkiančią vienatvę.
Filmo „Kruvina nosis, tuščios kišenės“ anonsas:
Melancholiškų egzistencinių nuojautų kupina juosta „Svyrantis žmogus“ (Marija-Violainė Brinkarda (Marie-Violaine Brincard), Olivieris Duris (Olivier Dury, 2020) vizualizuoja dramatišką prancūzų rašytojo Tierio Metso (Thierry Metzo) gyvenimą.
Atmosferinius filmo kadrus lydi užkadrinis balsas, skaitantis rašytojo dienoraštį. Tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobiografija: prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą. Gyvenimo poezija, nuopuoliai ir mirtis neatsiejami nuo šio filmo.
Tarp tamsos ir šviesos – ir perkeltine, ir tiesiogine šių žodžių prasme – balansuoja naujausias meksikiečių ir etiopų kino kūrėjos Džesikos Beširos (Jessica Beshir) darbas.
Jos įspūdingos juodai baltos estetikos juosta „Faya Dayi“ (2021) panardina į Etiopijos miesto Hararo gyventojų kasdienybę.
Susitaikyti su skurdu, valdžios represijomis ir neviltimi, atmiešta čia plačiai vartojamo arabinio dusūno svaiguliu, ar iš paskutiniųjų ieškoti išeities kažkur kitame Raudonosios jūros krante? Tai klausimas, neišvengiamas daugeliui vietinių.
Klausimas „kas toliau?“ lieka atviras ir dvylikamečio Reibojaus gyvenime, kurį filme „Paskutinės dienos prie jūros“ (2021) dokumentuoja filipiniečių režisierė Venisė Atiensa (Venice Atienza).
Skurdžioje, bet kartu idiliškoje ir ryškiaspalvėje žvejų saloje prabėgusi nerūpestinga berniuko vaikystė baigiasi. Kaip ir kiekvienam iš mūsų, savo vaikystės salą Reibojui teks palikti – netrukus jis išvyks mokytis.
Užburiantys jūros ir dangaus horizontai primena, koks didelis ir platus pasaulis laukia berniuko.
Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet šventė pristatys du lietuvių filmų pristatymus: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020).
Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios tikrovės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Metlerio (Mettler) kūrybos retrospektyvą.
VDFF filmus bus galima žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.
Šventę finansuoja Lietuvos kino centras.
