Lietuvos kultūros taryba spalio 6 dieną paskelbė sprendimą dėl strateginį finansavimą 2022–2024 metais gausiančių organizacijų ir renginių. Sprendimas tapo palankus 16-ai į tarptautinių renginių finansavimą pretendavusių paraiškų, tačiau tarp atrinktųjų nepateko Tarptautinė folkloro šventė „Skamba skamba kankliai“.
Tai reiškia, jog šis renginys neturės teisės 3 metus teikti paraiškų dėl jo finansavimo Lietuvos kultūros tarybos administruojamai programai „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“, kurios tikslas yra užtikrinti tvarų Lietuvoje rengiamų tarptautinių meno renginių finansavimą.
Žinia apie šitokį Lietuvos kultūros tarybos sprendimą nustebino ir nuvylė ne tik paraiškos teikėjus – šventę rengiantį Vilniaus etninės kultūros centrą, tačiau ir visą folkloro bendruomenę, kuriai ši, beveik 50 metų skaičiuojanti šventė, yra tapusi metų švente ir pagrindiniu renginiu, atspindinčiu Lietuvos muzikinio folkloro ir kitų etninės kultūros reiškinių gyvavimą.
„Skamba skamba kankliai“ yra vienas pirmųjų tarptautinių folkloro renginių Lietuvoje (vyksta nuo 1973 m.), kilęs iš augančio rezistencinio folkloro sąjūdžio, stiprinęs tautinę savimonę, padaręs didžiulę įtaką tradicinės kultūros išlikimui, miestų folkloro ansamblių gausėjimui, etninės kultūros tyrimų plėtrai, atvėręs visuomenei neblėstančias tautos kūrybos vertybes ir prisidėjęs prie profesionalios lietuvių kultūros savitumo.
Metiniais folkloro atlaidais vadinama šventė telkia folkloro atlikėjus ir visą tradicinę kultūrą branginančią bendruomenę. Šventės programų rengėjai – patyrę tradicinės kultūros ekspertai, etnologai, etnomuzikologai, tautosakininkai, kurie yra savo srities profesionalai.
Jų organizacinis ir kūrybinis indėlis yra svarus ir reikšmingas, kuriant šį aukšto meninio ir kultūrinio turinio reiškinį. Gausybė 4–6 dienas trunkančių renginių suburia per 1,5 tūkst. atlikėjų, tarp jų ir profesionalių tradicinės muzikos puoselėtojų, ir per 20 tūkst. žiūrovų – ne tik folkloro bendruomenės narių, bet ir plačiosios visuomenės atstovų.
Renginys yra žinomas tarptautiniu mastu, kasmet pritraukia tradicinio meno tyrinėtojus, kūrėjus bei atlikėjus iš užsienio. Ši atvira, visiems prieinama šventė atskleidžia nematerialaus kultūros paveldo aktualumą, suteikia meniškai vertingų patirčių bei galimybę būti gyvos besitęsiančios paveldėtosios kultūros dalimi.
„Skamba skamba kankliai“ ypatybės rodo, jog ši šventė atitinka minėtos strateginės programos renginiams keliamus reikalavimus. Kultūriniu turiniu, meniniu lygiu, dalyvių bei žiūrovų apimtimi, renginio tikslais ir pasiekiamais rezultatais šventė nenusileidžia kitų kultūros ir meno sričių didelės apimties tarptautiniams renginiams.
Nepaisant to, minėtos programos atrankoje dalyvavęs vienintelis etninės kultūros sričiai atstovaujantis projektas į finansuojamų renginių sąrašą nepateko.
Turbūt labiausiai Lietuvos kultūros tarybos sprendimas kelia nuostabą dėl to, jog sudvejota šventės kultūrine ir menine verte, nors nuo 2018 m. jis yra įtrauktas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, kurį, vadovaujantis 2004 m. Lietuvos ratifikuotos UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu formuoja Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Šventei skirta vieta šiame sąvade – svarbus įvertinimas, bylojantis, jog renginys pripažintas kaip istoriniu, kultūriniu požiūriu vertingas ir Lietuvos visuomenei svarbus reiškinys.
Reaguodama į Lietuvos kultūros tarybos sprendimą šventei „Skamba skamba kankliai“ nesuteikti strateginio finansavimo, pasisakė šio renginio organizacinio komiteto narė, prof. dr. (HP) Daiva Vyčinienė: „Vertėtų atkreipti dėmesį, kad tai nėra koks nors smulkus, vietinės reikšmės „mėgėjų meno“, „tautinių mugių“ ar folklorinių pramogų renginys, bet epochinis kultūros reiškinys, žengęs koja kojon su bendruoju folkloro ansamblių sąjūdžiu.
Tai ne tik kelių kartų vilniečiams itin svarbus renginys, bet savotiška kultūros Meka, į kurią būriais traukia etninės kultūros puoselėtojai iš visos Lietuvos.
Be to, šventė svariai prisideda prie kultūrinio turizmo plėtros, formuodamas užsienio turistams patrauklų Vilniaus, pasižyminčio savita seno ir naujo derme, veidą.
Vos per keletą dienų šventė supažindina užsienio svečius su turtinga ir įvairialype tradicine kultūra, padeda jiems suvokti lietuvių mentalitetą.
Per ilgus gyvavimo metus šventė yra išgrynininusi kokybiškas – tradicines ir naujas – autentiško folkloro raiškos ir sklaidos formas, atvėręs plačiajai visuomenei benykstančias tautos kūrybos vertybes, prikėlęs jas naujam gyvenimui. Viena tokių – sutartinės, 2010 m. įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Specialiai sutartinėms pritaikytose šventės erdvėse vilniečiai ir užsienio svečiai supažindinami su savitomis jų gyvavimo ir raiškos šiandieninėje kultūroje formomis, tarpdalykiniais ir tarpkultūriniais meno projektais“, – šventės reikšmę pabrėžia D. Vyčinienė.
Tiek paraiškos teikėjams, tiek šventės bendruomenės nariams ir etninės kultūros puoselėjimu besirūpinančių įstaigų atstovams apmaudą kelia mintis, jog į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtrauktas renginys turi konkuruoti su kitais projektais ir pakartotinai įrodinėti savo kultūrinę vertę.
Kyla klausimas, kokia yra nematerialaus kultūros paveldo vertybės statusą gavusio renginio reikšmė strateginio kultūros ir meno finansavimo kontekste.
Pasak Vilniaus etninės kultūros centro direktorės Sandros Daugirdienės, paskelbtas sprendimas labai nuvylė: „Sunku buvo tikėtis, kad 2018 m. tai pačiai programai jau buvusi atrinkta ir pastaruosius trejus metus gana stabiliai pagal ją finansuota šventė neteks galimybės ateinančius trejus metus pretenduoti į kultūrai skirtas lėšas.
2019–2021 m. „Skamba skamba kankliai“ įgyvendinimui buvo skiriama nuo 60 iki 72 tūkst. eurų kiekvienais metais – tai svarus indėlis, leidęs suformuoti pakankamą bendrą renginio biudžetą ir kokybiškai įgyvendinti veiklas, o tokio finansavimo netekimas – didelis smūgis tiek Vilniaus etninės kultūros centrui, kaip pagrindiniam organizatoriui, tiek visai folkloro bendruomenei.“
Lietuvos kultūros tarybos sprendimas nustebino ir Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvado tvarkytojo (Lietuvos nacionalinio kultūros centro) atstovus.
Nematerialaus kultūros paveldo specialistė dr. Loreta Sungailienė susidariusią padėtį įvertino taip: „Ši situacija parodo, jog trūksta rimtesnio ir atsakingesnio požiūrio į nematerialaus kultūros paveldo tradicijų išsaugojimą ir aktualizavimą.
Jis visų pirma ir turi pasireikšti realia parama, kuri būtų užtikrinama tikslinėmis finansavimo priemonėmis.
Joms nesant kyla grėsmė ir kitiems didelės apimties ir didesnių finansinių išteklių reikalaujantiems tarptautiniams renginiams, tokiems kaip tarptautinės folkloro šventės „Baltica“, „Parbėg laivelis“, tarptautinė nematerialaus kultūros paveldo šventė „Lauksnos“.
Savo požiūrį išsako ir D. Vyčinienė: „Mano galva, šventė „Skamba skamba kankliai“, kaip unikalus šiandieninėje miesto kultūroje nematerialiosios kultūros paveldo reiškinys, vertas ypatingo dėmesio ir finansinės paramos.
Pripažįstant šventė nematerialaus kultūros paveldo objektu, derėtų vadovautis UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija.
Konvencija byloja: „nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, taip skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui.“
Ypač svarbu tai, kad šventė „Skamba skamba kankliai“ yra neatskiriama Vilniaus folkloro ansamblių bendruomenės gyvenimo, jų saviraiškos ir kultūrinės tapatybės dalis.
Ši bendruomenė yra ypač suinteresuota sėkmingu festivalio gyvavimu, tradicijų, perimtų iš autentiškos kaimo aplinkos ir kūrybiškai plėtojamų jau beveik 50 metų, adaptavimu, perdavimu, tęstinumu ir apsauga.“
Nepaisant to, kad Lietuvos kultūros tarybos sprendimas dėl strateginio tarptautinių renginių finansavimo šventei „Skamba skamba kankliai“ nepalankus, šventės rengėjai nesiruošia nuleisti rankų: „Dar yra ir kiek mažesnės finansinės apimties programų, kurioms galėsime teikti paraiškas, taigi, išnaudosime visas įmanomas renginio biudžeto formavimo galimybes.
Šventė vis tiek įvyks, o kad jis ir toliau galėtų skleistis bei kokybišku turiniu kelti nematerialaus kultūros paveldo prestižą, kviečiame įmones ir individualius asmenis, besirūpinančius tradicijų tęstinumu ir norinčius prisidėti prie nacionalinių vertybių saugojimo, tapti šventės rėmėjais“, – sako optimizmo neprarandanti Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Sandra Daugirdienė.
Metamės po eurą ar du, o tie kas neskyrė finansavimo tegul eina balų degint.
Jei neturite kuo užsiimti, paskaičiuokite, kiek kartų angliškas folklore šiame parašyme paminėtas – the traditional beliefs, customs, and stories of a community, passed through the generations by word of mouth! Paskaičiuokite – nukrisite iš padų. Lietuviai be anglų kalbos, kaip be šaltibarščių su kebabais. O jei nebūtų anglų kalbos? Nieko baisaus, tada lenkų ir rusų kalbos mums padėtų. O jei nebūtų lenkų ir rusų? Tada arabų kalba išgelbėtų vargšę tautą be savos kalbos. Dar. Labai graži pati pirmoji nuotrauka. Tos nupaveiksluotos lietuvaitės iš Dzūkijos, tiesa? Gudbai! Syjusūn!
Įkyriai dar kartą: kadangi Žemyna dažnai mini delfį :), šiandien jos nematomos rankos vedamas ten apsilankiau ir cituoju: „Kaip šitam vertinime teisingai Vyriausybei sukomunikuoti, turbūt aš esu „out of options““ – iš Ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės interviu BNS. Aut of opšns. Kūl? Ar lietuvių kalba yra valstybinė tik popieriuje?
Šventė “Skamba skamba kankliai” turėtų būti vertinama ir priskiriama, kaip Vilniaus senamiesčio paveldo kultūrinė dalis ir tokiu atveju finansuojama Junesko senamiesčio paveldui išsaugoti gaunamomis lėšomis. Tad dėl šventės finansavimo gal galėtų būti daromi žingsniai ir šia kryptimi.