A. Rusteika. Reikia prisiminti visus ir viską

Artėja spalio 16-oji – Mažosios Lietuvos genocido diena, kada buvo pradėtas genocidas, kurio metu žvėriškai išžudyta ir nukankinta dauguma Karaliaučiaus krašto gyventojų. Dar prieš užimant šią teritoriją, buvo nutarta šią ją prijungti prie Rusijos ir niekam jos gyventojų gyvų nereikėjo.

Kariuomenė kariauja su kariuomene, kariai nėra specialios paskirties daliniai, žudantys civilius, jie vykdo įsakymus, todėl norint, kad prasidėtų ne šiaip atskiri spontaniški susidorojimai, o masinis civilių gyventojų naikinimas ir genocidas, reikėjo tokią užduotį kariuomenės koviniams daliniams suformuluoti.

Tiesioginio įsakymo tam karinė vadovybė, bijodama atsakomybės už karo nusikaltimus, nesiryžo duoti, todėl buvo duota užuomina, ką reikia kariams daryti.

1944 m. spalio 16 d. buvo perskaitytas 3-jo Baltarusių fronto Karinės tarybos ir politinės valdybos kreipimasis į raudonarmiečius, seržantus, karininkus ir generolus: „Mūsų fronto kariuomenė, vykdydama Vyriausiojo Kariuomenės Vado, Sovietų Sąjungos maršalo draugo Stalino įsakymą, šiandien pereina į ryžtingą priešo puolimą.

Mes einame į Rytų Prūsiją. Išmušė valanda, kai Raudonoji armija istorinę kovą už Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę perkelia į hitlerinės Vokietijos teritoriją, į fašistinio žvėries urvą.

3-ojo Baltarusių fronto kariams teko didžiulė garbė pirmiesiems įžengti į Vokietijos žemę, kad kartu su visa Raudonąja Armija pribaigti sužeistą vokiečių žvėrį ir įtvirtinti ilgaamžę rusų ginklo garbę. Atsimink kary! Tavo šventa pareiga – teisingumo vardan nubausti nusikaltėlius!“

Sukurstyti masinį genocidą buvo pavesta propagandistams, nes viskas, kas buvo rašoma tuometinėje partinėje spaudoje, skaitytojų buvo priimama kaip partijos užduotis. Žymiausias iš jų buvo rašytojas Ilja Geršovič Erenburg, kurio rašiniai buvo nuolat publikuojami fronto spaudoje, skirtoje kareiviams.

Jis rašė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų.

Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Mums nieko nėra gražesnio kaip vokiečių lavonai. Žudykite vokiečius! Juk neatsiras tokio tarp jūsų, kuriam nebūtų nekaltų vokiečių“.

Tikslas buvo pasiektas. Vos įžengę į Karaliaučiaus kraštą raudonarmiečiai ėmėsi stropiai vykdyti generalisimo Stalino ir rašytojo Erenburgo programą: žudė, prievartavo, kankino civilius gyventojus.

Užimtas kraštas paplūdo krauju, pilni pakelių grioviai lavonų ir keliai tankų sutraiškytų kūnų, masiniai prievartavimai ir kankinimai, pabėgėlių gurguolių bombardavimai ir laivų skandinimas.

Apie šias žudynes kažkodėl mažiau kalbama, negu apie Lietuvoje vykusias, nors liudininkų parodymai šiurpūs. Štai Lietuvos žygeiviai L. Stanevičius, V. Šimėnas, E. Paukštė ir R. Matulis išgirdo gana atvirą, buvusio tankisto, nuo pokario – Stalupėnų (rus. Nesterovo) gyventojo, neįgalaus N. pasakojimą: „Kai nuo Kybartų įsiveržėme, visi gyventojai ėmė bėgti. Mes tankais – juos vytis. Traiškėme kaip šliužus. Likusius gyvus pėstininkai uždarė į sandėlius“(cituojama iš „Vakarų eksprese“ skelbto V. Šilo straipsnio).

Įdomus faktas, jeigu tik tai galima vadinti įdomumu, yra tas, kad šiame tankų kariuomenės įsiveržime į Rytprūsius nuo Kybartų dalyvavo ir tankistas, tanko vairuotojas viršila Ivanas Čmilis, Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen senelis. Jis buvo senas Iljos Erenburgo draugas, propagandistas buvo jo tanko įgulos garbės narys.

Bičiuliai rašė vienas kitam dedikuotus laiškus ir eilėraščius. Viename laiške prieš Rytprusių puolimą Ilja Erenburgas rašė: „Brangūs draugai tankistai… Netoli Vitebsko yra griovys. Ten hitlerininkai mėtė gyvus vaikus. Žemė judėjo ir žemė šaukė.Tankistai girdi šitą šauksmą. Jūs turite savo saskaitą.

Šią sąskaitą išrašys tankų vikšrai. Fašistai atsakys už viską – šis pavasaris bus tikruoju Rusijos pavasariu. Geros kloties, šaunūs draugai, didvyriai – tankistai!“.

Rytų Prūsijoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių. Nuo Raudonosios armijos įsiveržimo iki karo pabaigos gyventojų sumažėjo daugiau nei keturis kartus.

Nors nemažai gyventojų pasitraukė, per 300 tūkst. civilių buvo nužudyta, tarp jų – apie 130 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, likę buvo suvaryti į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas.

Į Lietuvą ieškoti maisto ir prieglobsčio traukė tūkstančiai Rytprūsių našlaičių – Wolfskinder, „vilko vaikų“. Prijungus Karaliaučiaus kraštą prie Rusijos, likę gyvi 102 000 gyventojų buvo deportuoti į VDR.

Istorijos nenuteisi, kas įvyko – tas įvyko. Ši diena paskelbta atmintina diena, kada reikia prisiminti visus – ir aukas, ir didvyrius, nes jie to nusipelnė savo gyvenimais. Kad daugiau to niekada nebeatsitiktų.