Auksuolė Čepaitienė. Gyvenimo etnografija: vietos, struktūros ir laikas. Besikeičianti Lietuva XX amžiuje. Vilnius: LII, 2013, 648 p., iliustr., santr., bibliogr.
Rankraščiai nedega, geros knygos nesensta ir visaip kitaip galėčiau teisintis, kodėl taip vėlai susiruošiau priminti šią knygą. Nežinau, kodėl. Todėl, kad „nedega“. Todėl, kad gera stora graži knyga, kuri gali „palaukti“, todėl, kad neprisiruošiau, reikėjo valios pastangų į ją įnykti, todėl, kad nelengvas tai skaitymas ir daugybė kitų „todėl“.
Tai kur dabar jos ieškoti? Tikriausiai didžiosiose bibliotekose, kurioms siunčiami privalomieji egzemplioriai, ir Lietuvos istorijos instituto knygynėlyje. Kaip žinia, mokslinių leidinių platinimas nėra labai išplėtotas ir aktyvus, o gal ir nepasiteisina. Turima minty, kad, kam reikia, tas susiras…
Studentai, aišku, susiras, jiems dėstytojai pasufleruos, bet šiaip jau platesnė visuomenė gali taip ir nesužinoti apie ją. Būtų gaila.
Iš pratarmės: „Ši knyga – tai apibendrintas XX a. Lietuvos etnografinis aprašymas, pagrįstas Lietuvos etnologų ir etnografų tyrimais bei klasikinės ir šiuolaikinės antropologijos teorijomis. Jis neatskiriamas ir nuo XX a. politinių įvykių, keitusių Lietuvą: XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinio atgimimo, Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 m., visuomenės ir valstybės modernizavimo, Antrojo pasaulinio karo 1939 –1945 m. ir su juo susijusių Lietuvai dramatiškų įvykių, sovietinio laikotarpio ir nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.
Taigi XX a. etnografija čia yra besikeičiančios Lietuvos etnografija. Ją pažinti padėjo nuo 2006 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Kultūros istorijos ir antropologijos programos studentams skaitytas kursas „Lietuvos etnografijos pagrindai“ ir pasirengimas paskaitoms. Tačiau rašant knygą keitėsi jos turinys – jis priartėjo prie jos pavadinime išreikštos pagrindinės minties – gyvenimo etnografijos“ (p. 7).
Knygos išvaizda ir pavadinimas man patiko iš pirmo žvilgsnio – labai gražus ir jaukus viršelis, labai poetiškas ir smalsumą žadinantis pavadinimas: gyvenimo etnografija… Netikėtas įspūdis. Kas tai yra? Ką tai reiškia? Ką norėjo pasakyti autorė?
Knygos pavadinimas, jo prasmės aiškinamos bent keliose vietose. Pirmiausia, gyvenimu Žemaitijoje buvo vadinama valako dydžio ūkininko sodyba, tai būtų pats materialiausias supratimas. Antra reikšmė – žmogaus nugyvento gyvenimo kaip proceso etnografija. Trečia galima reikšmė – viso šimtmečio kintantis etnografinis proceso vaizdas, ketvirta – visas šimtmečio Lietuvos etnografijos ir etnologijos gyvenimo vaizdas.
Žodžiu, gyvenimas kaip objektas, gyvenimas kaip procesas, kaip procesų visuma, kaip mokslo apie tautos gyvenimą ir žmonių gyvenimus visuma ir dar gal kitaip.
Apie visa tai – knygoje. Sunkesnės vietos susijusios su pasaulinių kultūrinės antropologijos ir socialinės antropologijos autorių įžvalgų, prielaidų minėjimu, kadangi šios teorijos ir jų žymiausi autoriai daugumai potencialių knygos skaitytojų gali būti nežinomi arba tik girdėti. Apie kultūrinę antropologiją kadaise buvo išleista Edmundo Gendrolio knyga, keletas autorių bandyta pristatyti tuometėje „Liaudies kultūroje“, tačiau, pasikeitus darbuotojams ir į redakciją įsijungus Dainiui Razauskui, sistemingas darbas ta kryptimi kažkodėl nutrūko ir pakrypo labiau į mitologiją.
Kaip teigia A. Čepaitienė pratarmėje dėkodama visiems pagalbininkams: „Už klasikinę antropologinę literatūrą, kurią rasti Lietuvoje iki šiol nėra paprasta, esu dėkinga profesorei Sachiko Hatanakai iš Chubu universiteto (Japonija).“. Tokia situacija. Tiesiog neturime kontekstų, kad perskaitytume, sakykim, pavardę Redklifas (Radcliff-Brown A. R), ir mums būtų daugmaž aišku, apie ką kalbama.
Kitos paradigmos, kaip, pavyzdžiui, XIX a. ir XX a. veikusių institucijų seka, tikslai ir uždaviniai, manyčiau, lengvai įkandamos. Man asmeniškai mažiau žinomas buvo Vilniaus universiteto etnologų darbas Lenkijos okupacijos laikotarpiu ir tik iš šios knygos etnologės Marijos Znamierovskos- Pruferovos veikla man įgijo visiškai žemiškų ir aiškių bruožų, nors ne kartą skaičiau ją minint ir cituojant mūsų dabartinių etnologų kaip pagrindinę žvejybos Lietuvoje tyrinėtoją, bet vis tiek ji likdavo tuose minėjimuose kažkokia vos ne mitologine būtybe… O kai pagalvoji, viskas vyko dar taip neseniai…
Kad jau išėjo kalba apie minimus etnologus, tai pasakysiu, jog ištisa jų plejada ir atlikti darbai gausiai minimi ir net atpasakojami knygoje. Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Jonas Mardosa, Janina Morkūnienė, Žilvytis Šaknys, Rasa Paukštytė-Šaknienė, Pranė Dundulienė, Vida Savoniakaitė ir kiti.
Tai sudaro atskirą knygos struktūrinę dalį, kuri veda per vykusius procesus, jų raidą ir kaitą. Kai kurie skyreliai prilygsta tiesiog desertui: bent jau mano nuomone, pasakojimai apie valgius, apie matus, beje, nebuvau atkreipusi dėmesio, kad matai vadinti pagal žmogaus kūno dalis – sauja, žingsnis, iki kelių, iki juosmens…, apie drabužius, interjerus.
Šiek tiek pacituosiu apie matus: „Liaudiškieji ir paprasčiausi apskaitos vienetai yra žmogaus kūnas ir jo dalys (Dundulienė, 1982, 191–194). Tai žmogaus ūgis, žingsnis, pėda, pirštai, plaštaka, sprindis, rankos, galva. Lietuvoje ilgiu matuojamas, pavyzdžiui, duobės gylis – iki pečių, vanduo – ligi kelių, žolė – ligi juosmens, rugiai – sulig žmogum ir pan.
Ranka ir įvairiomis jos dalimis matuojama ypač daug dalykų. Nago juodymas – grietinės per nago juodymą; sprindis – sprindžiu matuojamas meitelio ilgis, lentos plotis, bato padas ir kt., kas lieka nuo sprindžio – tai pusė sprindžio arba vienas – du didžiojo piršto slanksteliai; plaštaka – lašiniai per plaštaką arba per tris pirštus. Uolektis, kartais dar vadinama mastu, yra paplitęs ilgio matavimo vienetas, apskaičiuojamas nuo alkūnės iki pirštų galų“. (p. 296)
Tarpukario Lietuvos modernizacijai ir industrializacijai apibūdinti daugiausia naudojamasi etnologo A. Daniliausko tyrinėjimais. Šiame skyrelyje taip pat labai daug įdomių dalykų – ir besikeičianti apranga, ir gyvenimo būdas, maistas, gyvenamoji aplinka, interjerai.
Apie sovietmečio tyrinėjimus autorė rašo: „Lietuvoje etnografiniu požiūriu sovietmetis nėra daug tyrinėtas. Dėmesingiau į jį pažvelgta XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje ir vėliau, kartu su prasidėjusiais demokratiniais procesais visuomenėje ir po nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau sovietiniu laikotarpiu, kaip ir kitur SSSR, čia buvo vykdyti socialistinio gyvenimo etnografiniai tyrimai.
Etnografai, tyrinėję XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės tradicinę lietuvių kultūrą, remdamiesi pateikėjų atmintimi ir išlikusiais daiktais, dažnai paliesdavo ir sovietmečio gyvensenos bruožus. Tačiau buvo ir atskira dalis darbų, skirtų vadinamajai „socialistinei tikrovei“. Pavyzdžiui, Lietuvių etnografijos bruožuose (Vyšniauskaitė 1964) pagrindinės temos turi skyrelius, kuriuose perteikiama ir tų temų sovietmečio etnografija. Akivaizdu, kad tai sovietmečio projektas.
Evoliucionizmo dvasia reikalauta parodyti tą politiškai ir ideologiškai svarbų kontrastą tarp „atsilikusios“ praeities ir „modernios“ socialistinės dabarties. Sovietmečiu išėjo ir leidinių, skirtų Lietuvos socialistinio kaimo tyrimams, pavyzdžiui, Šiuolaikinis Suvalkijos kaimas (Butkevičius, Kulikauskienė, Miliuvienė, Vyšniauskaitė 1981) ir Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas (Butkevičius, Kulikauskienė, Miliuvienė, Vyšniauskaitė 1985).
Be konkrečių juose pateikiamų etnografinių duomenų, jiems būdinga reiškinius ideologizuojanti to laikotarpio retorika ir stilistika. Tad suprantama, kad šiandien į juos žvelgiama prieštaringai. Tai pripažįsta ir patys tyrėjai, pabrėždami, kad tai buvo privalomi planiniai darbai. Tačiau norėtųsi pasakyti ką kita.
Norėtųsi prisiminti C. Geertzo mintį, kad kultūra yra vieša – tai akivaizdūs, visiems matomi ir visų vienodai identifikuojami dalykai ir faktai. Fiksuotas faktas, atmetus jo ideologines interpretacijas ir į jį pažvelgus lyginamajame kontekste, gali tapti iškalbingas. Šiuo požiūriu vertinga būtų ir sovietinių laikų „socialistinio kaimo“ etnografija.
Prasibrovus pro ideologinę ir politinę tankmę ir pažvelgus į ją kritiškai, galima aptikti svarbių, tam laikotarpiui būdingų faktų. Ypač reikšmingi etnografiniai darbai skelbti po 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“. (p. 554–555)
Tai imli, daug aprėpianti, milžiniško darbo, man atrodo, pareikalavusi knyga. Nors gali būti, kad jau sunkiai gaunama, nepatingėkite paskambinti Lietuvos istorijos instituto knygynui ir kažkaip ją gauti. Labai rekomenduoju norintiems aiškiai suvokti, kas čia ir kaip pas mus vyko praeitą šimtmetį.
