M. Kundrotas. Kaip forsai valdžioje sau priešus gausino

Žodis „forsas“ ateina iš alternatyvaus jaunimo žodyno. Kai kas jį kildina iš angliško žodžio „force“,  reiškiančio galią, jėgą, prievartą. Forsais metalistai, pankai ir kiti plaukikai prieš mados srovę vadina meinstrymo smogikus, kurie bet kokį išsiskyrimą iš minios vertina priešiškai, o geriausiu kultūrinio konflikto sprendimu laiko smurtą. Augini ilgus plaukus? Išsiskutai skiauterę? Klausaisi kitokios muzikos, nei mes? Į snukį tau, į snukį…

Dėl forso sąvokos ribų diskutuoja patys alternatyviųjų subkultūrų atstovai. Vieniems forsai – tas pats, kas urlaganai, kiti forsais vadina meinstrymo chuliganų elitą, o urlaganais – plebėjus. Forsas gali sau leisti brangesnius treningus, keičiantis madoms – ir džinsus, važinėjasi brangesniu automobiliu ir apskritai gali pasigirti sėkmingu gyvenimu.

O urlaganas – šiaip žmogus iš liaudies, sekantis mada, turintis smurtinių polinkių ir dar tiktai svajojantis prasimušti į forsus.

Dabartiniai Seimo ir Vyriausybės valdantieji į valdžią žengė su šūkiu: duok Lietuvai daugiau jėgos! Jų vedlė, garsėjanti agresyviais, žeminančiais epitetais kitaminčių atžvilgiu, beveik tobulai atitinka forsų idealą – žengianti koja kojon su pirmaujančių šalių trendais, gebanti oponentus pastatyti į vietą, veržli, prakutusi, atstovaujanti sėkmingajai visuomenės daliai. Bet iki visiškos tobulybės dar šio to trūko.

Rugpjūčio 10-osios mitingas subūrė platų opozicijos frontą prieš valdančiąją koaliciją. Tautiniai patriotai stojo šalia Kremliaus simpatikų, senojo kirpimo liberalai – šalia konservatorių, žymūs intelektualai – greta liumpenproletariato atstovų.

Opozicijos motyvai taip pat buvo įvairūs – nuo prigimtinės šeimos, tautinės valstybės, konservatyvių moralinių idealų gynybos iki laisvės, be kita ko – ir laisvės disponuoti savo kūnu, patiems nusprendžiant, ar skiepytis, ar ne.

Šis idėjinis ir moralinis margumynas daug ką sutelkė, bet daug ką ir atstūmė. Ne visiems tautininkams atrodė miela stovėti šalia komunistų ar putinistų, daugelį inteligentų baidė plebėjų draugija, o oficialus renginio tikslas net opozicijoje daug kam kėlė abejonių.

Kad ir kaip stengtasi jį abstrahuoti ir universalizuoti iki asmens autonomijos idealo, iš organizatorių ir agitatorių lūpų vis išslysdavo žodžiai apie laisvę nuo privalomų skiepų. Jei vieniems opozicionieriams tokia laisvė atrodė fundamentaliu idealu, tai kiti dalį laisvės sutiko aukoti dėl artimo meilės ar savo saugumo.

Dėl šių priežasčių daug alternatyvių politinių pažiūrų atstovų rinkosi kitus užsiėmimus vietoje dalyvavimo šiame mitinge. Bet viską pakeitė valdžios reakcija į susirinkusiųjų nuomonių raišką.

Mitingo įrašuose girdėti, kaip teisėsaugos pareigūnai kalba apie tuoj iš minios pasipilsiančius akmenis. Aiškiaregystė ar išankstinis žinojimas? O jei tai – tiesiog pasiteisinęs spėjimas, kaip paaiškinti faktą, jog riaušininkai praslydo pro pareigūnų pirštus, o sulaikytos taikiai deputatų pasiaiškinimo laukusios moterys?

Net jei šios riaušės nėra paties režimo provokacija, siekiant įteisinti griežtesnę nuomonių cenzūrą, vis tiek lieka akivaizdu, jog daugelis žmonių savo kailiu patyrė fizinio poveikio priemones visai ne už riaušes, bet už taikią savos nuomonės raišką.

Štai ir išmušė valanda, kai valdantysis režimas parodė visą savo forsiškumą. Gal tai ir turėta galvoje, kviečiant suteikti daugiau jėgos? Esi antivakseris, homofobas, nacis, gal net vatnikas? Į snukį tau. O už forsų nugarų – minia į juos besilygiuojančių urlaganų, palaikančių smurto politiką.

Dabar jau mažai abejonių, kad kitas mitingas bus tiktai gausesnis ir tikėtina – dar piktesnis. Ypač tuo atveju, jei bus bandoma jį išvis uždrausti: taip kažkada pagausėjo kovo 11-osios eitynės. Dabar pagrindinis klausimas – jau ne baimė skiepytis, o laisvė ir teisė išvengti smurto vien už savo pažiūras. Ar būtum nacis, ar vatnikas, ar leftistas.

Net pati kvailiausia ar pikčiausia nuomonė gali būti atremta tiktai žodžiais. Už šmeižtą gali būti teisinės sankcijos, o į smurtinius išpuolius gali būti atsakyta fizine jėga. Bet smurtinis atsakas į nuomonę būdingas tik diktatūroms.

Išties, kaip Efraimas Zurofas Lietuvoje prikūrė daugiau antisemitų, nei koks Algimantas Lebionka, taip dabartinis politinis režimas prikūrė tiek vatnikų, kad koks Vaidas Lekstutis gali ramiai atsipūsti.

Jo darbą daro kiti, už mokesčių mokėtojų pinigus. Kai sistema teigia, jog remti prigimtinę šeimą, tautinę valstybę ar konservatyvią moralę lygu palaikyti Kremlių, tai paprastam žmogui iš liaudies gali atrodyti, kad Kremlius – visai padori alternatyva čionykštei sistemai.

Dabar ši sistema dar parodė ir tai, kad Vilniuje alternatyvi nuomonė baudžiama labai panašiai, kaip Minske ar Maskvoje. Tik mastais dar reiktų kiek prisivyti. Gi principo lygmeniu tik ištikimiausi fanatikai begali šaukti, jog yra koks tai esminis skirtumas tarp smurto čia ir smurto anapus uždangos.

Tiems, kurie gavo per galvas, kaip ir tiems, kuriems dar gresia per jas gauti, režimo pavadinimas – mažai tesvarbus. Ir kova su smurtiniu režimu – jau pakankama priežastis susiburti į vieningas gretas itin skirtingų pažiūrų atstovams.

Forsų valdžia ir juos aptarnaujanti urlaganų govėda ilgametėmis patyčiomis, žeminimu, ignoravimu, o dabar – ir atviru smurtu lyg norėdama dienomis ir valandomis gausina sau priešų gretas. Belieka melstis, kad valdžios priešų gretose būtų išvengta masinio tapsmo ir valstybės priešais.

Autorius yra politologas