Kai sužinojau, kad viena šalies odontologijos klinika teisme pateikė skundą Lietuvos valstybei dėl galimai patirtos žalos, atsiradusios pernai pavasarį įvedus karantiną atlyginimo, supratau – byla pasmerkta pralaimėjimui. Kodėl?
Jeigu sprendimas būtų palankus odontologijos paslaugas teikiančiai bendrovei, susiformuotų savotiškas teismo precedentas, dėl kurio visi teismai būtų užversti analogiškais skundais, o valstybė atsidurtų ant nemokumo slenksčio.
Praėjo metai, pagreitis liko
Atmesdamas pareiškėjo skundą teismas sprendime konstatavo, kad jo vertinimu tie Vyriausybės apribojimai, kokie galiojo pagal tuo metu buvusias sąlygas, buvo proporcingi. Kurti precedentą remiantis tokiomis principinėmis abstrakcijomis kaip „protingumas“ ar „proporcingumas“ nėra sunku, nes pakanka teismo vidinio įsitikinimo, kad Vyriausybė būtų patraukta už ausų iš nepatogios teisinės padėties.
Žinoma, odontologijos klinikai nepasisekė su byla ir dėl to, kad prieš metus nei visuomenė, nei valstybė, nei visas pasaulis negalėjo nuspėti, kokias pasekmes gali sukelti sparčiai plintantis virusas. Kaip sakė buvęs Sveikatos apsaugos ministras, valstybėje buvo suskaičiuoti visi šaldytuvai, kur būtų galima laikyti eksponentiškai augantį būsimų lavonų skaičių. O medicinines kaukes buvo griežtai raginama dėvėti ne ilgiau kaip pusvalandį.
Praėjo metai, Vyriausybė iš inercijos tuo pačiu pagreičiu kovoja su virusu, o visuomenė ir verslas pagal tuos pačius abstrakčius protingumo ir proporcingumo principus daro preliminarius faktinius vertinimus – mirštamumas nuo viruso siekia 2-3 proc. ir dalis piliečių trečiai pandemijos bangai ruošiasi su ta pačia skuduru virtusia medicinine kauke.
Teismo kuriamą precedentą iš bėdos galima patraukti į reikiamą pusę ginant Vyriausybės reputaciją, bet už borto likusi išsilavinusioji visuomenės ir skaičiuoti mokančio verslo dalis negali nepastebėti diskriminacinių ir perteklinių barjerų, taikant asmens judėjimo laisvės ir nuosavybės teisės apribojimus kovojant su virusu, kuris, galima sakyti, buvo nugalėtas, kai atsirado patvirtinimai apie sukurtas pirmąsias vakcinas.
Jeigu Vyriausybė prisiima pareigą valdyti visuomenei svarbų klausimą, tai pasiekus atitinkamą piką tą Vyriausybę sudarantys politikai niekada nepasakys: stop, mes suklydome, mes pervertinome situacijos rimtumą, mes atsiprašome. Tai ir yra liūdniausia politinės metamorfozės pusė.
Prekybos centrai – steriliausi centrai?
Griežto karantino sąjungininkai gali teigti, kad mirštamumas nuo viruso siekia tik 2-3 proc. būtent dėl judėjimo ribojimų. Toks pseudo teiginys gali būti nuginčytas paprastu empiriniu postulatu – intensyviausi COVID-19 židiniai yra prekybos centrai, kuriuose per dieną, ypač didmiesčiuose, apsilanko nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių. Prekybos centrai tapo savotiška visuomenės laisvalaikio leidimo Meka, kai žmonės norėdami prablaškyti rutiną užsuka net į tokius centro skyrius, į kuriuos įprastai net nežiūrėdavo.
Kabinetiniams sprendimų priėmėjams iš Vyriausybės siūlau padaryti išvažiuojamąjį posėdį kad ir į šalia Gariūnų verslo centro esančią maisto prekių bazę.
Gyvenimas verda, nes čia žmonės susirenka švęsti laisvę, kur prie kasų driekiasi eilės. Lygiai taip pat galima teigti, kad vasarą užsikrėtimo atvejų sumažės, nes žmonės išvažiuos atostogauti, o rudenį pandemija vėl atsinaujins, nes visi grįš į didmiesčius ir keliaus į prekybos centrus pirkti kanceliarinių prekių, buitinės technikos, virtuvės rakandų, žaislų, batų ir, žinoma, maisto prekių.
Taip pat siūlau Vyriausybei paprašyti prekybos centrų pateikti komercinę statistiką, kaip smarkiai išaugo virdulių, lygintuvų ir kitų ne maisto prekių pardavimai nuo karantino pradžios. Skaičiai turėtų priblokšti ir priversti įtikėti, kad specializuotas prekių paviljonas yra žymiai saugesnė vieta prekybai nei bendro pobūdžio salė su išdėliotomis prekėmis pirkėjo pasiūlai, kuris lyg ir atėjo nusipirkti tik maisto prekių.
Paprastai krizinės situacijos asocijuojasi su tuo, kad visuomenei turi būti paliekama laisvė nusipirkti būtiniausių maisto prekių. Nesakau, kad ir dabar reikėtų pirkinių sąrašus reguliuoti iki grikių, kepalo duonos ir pieno, tačiau kaip jaustis ne maisto prekių paviljono savininkui, kai jis mato iš prekybos centro išeinantį pilnais krepšiais apsipirkusį asmenį, kuris eina ne namo, o dar užsuka į kitus paviljonus papildomai nusipirkti egzotinių ar organinių maisto prekių.
Kaip galime reiškinį vadinti visuotinės krizės valdymu, kai mergužėlė su Čihuaha po pažastimi ir margaspalve Gucci veido kauke užsuka į maisto „butiko“ paviljoną vien tam, kad nusipirktų karališkų krevečių, porą austrių ir butelį gero vyno. Tai jau ne visuomenės karantinas, bet išimtinai tik smulkaus ir vidutinio verslo izoliavimas nuo visuomenės, jeigu jis tik neprekiauja būtiniausiomis maisto prekėmis ar austrėmis.
Toks verslas teoriškai galėtų teikti teismui prevencinį ieškinį su reikalavimu nedelsiant leisti jam vykdyti prekybą, jeigu jis pateiks įrodymų, kad yra pajėgus užtikrinti visišką klientų saugumą. Praktiškai teismui nepakaktų vadovautis vien proporcingumo ir protingumo pricipimais, bet taip pat turėtų pabusti ir vidinė teismo drąsa.
O būti ir teisingam, ir drąsiam mažoje valstybėje itin sunku, nes toks teismas ir vėl gali sukurti precedentą, kuris ir vėl taps nepalankiu Vyriausybei, kuriai patarinėja įprastomis gyvenimo sąlygomis pogrindyje sėdėję ir niekam nebuvę įdomūs teoretikai.
Nematoma judėjimo ribojimų pusė
Kadangi apie ribojimo tarp savivaldybių absurdiškumą jau yra pakankamai diskutuota, noriu atkreipti dėmesį į nematomą ribojimų pusę. Manau, kad per griežtas baudas už šio ribojimo pažeidimus gavo patys sąžiningiausi, atviriausi ir meluoti nemokantys Lietuvos piliečiai. Visi kiti surado pačius išradingiausius būdus įveikti draudimą. Tai reiškia, kad kas trečią tautietį realiai galima būtų traukti baudžiamojon atsakomybėn už dokumentų klastojimą ar melagingų duomenų pateikimą, jei tik kiekvienam vairuotojui būtų teikiamas deramas dėmesys vertinant pateikiamų dokumentų autentiškumą.
Visą pandemiją vertėtų skirstyti į etapą, kai dar nebuvo vakcinos ir į etapą, kai atsirado pakankamai veiksminga priemonė įveikti virusą. Sutiktina, kad pirmuoju etapu karantinas buvo būtinas, tačiau, kai jau galime teigti, kad mokslas ir vėl nugalėjo pasauliui mestą iššūkį, tuomet kiekvienam asmeniui turi būti paliekama autonominė laisvė pačiam apsispręsti, ar skiepo jis lauks saugiai namuose, ar vis gi rinksis prekybos centrą.
Priešingu atveju mes galime matyti politinę aksiomą, kad kuo labiau Vyriausybė nepasitiki savo piliečiais, tuo labiau ji stengiasi suvaržyti jų laisves. Todėl ir politinių jėgų skirstymą į kairę, dešinę ar centrą galime laikyti politinių teorijų fosilijomis, nes kad ir kokia valdžia būtų liberali, ji praranda savo tikrą veidą, kai pažadinamas noras viską drausti iš inercijos. Neįmanoma individo išmokyti sąmoningumo, kaip ir iš politinių tribūnų neįmanoma kiekvieno žmogaus išmokyti taisyklingai dėvėti veido kaukę.
„Bilietas į laisvę“ – tik kalbos fantomas
Prognozuoju, kad jeigu Vyriausybė pradės labai rimtai svarstyti galimybę įvesti „Skiepų pasą“, tai ir šioje srityje dažnas pilietis parodys savo ties baudžiamuoju įstatymu laviruojančius sugebėjimus. Tautietis už savo judėjimo ar nuosavybės laisvę kovos iš visų galių, todėl „Skiepų pasai“ greitai galėtų tapti klastojimo objektu. Ir tą galima bus padaryti lygiai taip pat nesunkiai, kaip iki šiol nesunkiai galima buvo gauti nedarbingumo pažymėjimą. Tas pats procesas, tik kita linkme.
Pastoviai viešoje erdvėje kartojama mantra „bilietas į laisvę“ tapo gebėjimą mąstyti blokuojančiu kalbos fantomu. Ką tai reiškia? Tik tiek, kad anksčiau visi draudimai nuosekliai buvo pristatomi ir diskutuojami Seimo salėse, už kuriuos balsuodavo tautos išrinktieji, dabar atėjo metas, kai Vyriausybei nereikia kreiptis į Seimą net ir dėl leidimo pratęsti karantiną prieš tai įvertinus taikytų karantino sąlygų veiksmingumą.
Atėjo laikas perkrauti pandemijos valdysenos administravimą, nes kiekvieną protingai mąstantį individą kalbos fantomas „bilietas į laisvę“ gali atbaidyti, o ne paskatinti susitelkimui.
Pagaliau kažkas kritiškai ir objektyviai į visą tą išpūstą karantiną pažiūrėjo…