Legendiniam partizanui Juozui Lukšai-Daumantui – 100 metų

Šiandien sukanka 100 metų, kai 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prienų raj., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje gimė vienas žymiausių Lietuvos partizanų Juozas Lukša. Ta proga šie metai pavadinti Juozo Lukšos-Daumanto metais.

1953 m. į JAV pabėgęs sovietų pulkininkas G. Burlitskis Kongreso komisijoje apie Juozą Lukšą sakė: „jis buvo žinomiausias Lietuvos partizanų sąjūdyje ir pridarė mums daugiausia rūpesčių. Lietuvos gyventojai jį laikė tautiniu herojumi, jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių“.

Į antisovietinę pogrindinę veiklą devyniolikmetis Juozas Lukša įsitraukė dar pirmos sovietų okupacijos metu, 1940 m. įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą.

Buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys, už šią veiklą 1941 m. birželio 6 d. suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime – dar iki SSRS–Vokietijos karo pradžios.

Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo jau antinacinėje veikloje, priklausė pogrindinei organizacijai Lietuvių frontas.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas.

1946 m. pradžioje oficialiai paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku: su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“.

1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, nuo 1946 m. rugsėjo mėn. Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Svariai prisidėjo prie itin svarbios MGB (KGB) operacijos sužlugdymo – išsiaiškino, kad sovietai partizaninį judėjimą bandė sunaikinti per agentą Juozą Markulį-Erelį. 

1947 m. sausio 12 d. paskirtas Tauro apygardos Birutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.

1947 m. gegužę kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.

1947 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas Tauro apygardos Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.

1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė  pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie okupuotos Lietuvos rezistencijos padėtį, mezgė ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, 1948 m. liepos 7-9 d. dalyvavo lietuvių organizacijų atstovų pasitarime Baden-Badene.

1949 m. spalio 11 d.  paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.

1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose.

1950 m. liepos 23 d. Vokietijoje vedė Nijolę Bražėnaitę.

Remdamasis bendražygių surinkta medžiaga parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, knyga išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.

1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą.

1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas  LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas.

1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. J. Lukšos palaikus sovietai paslėpė, užkasimo vieta iki šiol nežinoma.

1997 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.

Laikydamasis konspiracijos Juozas Lukša nuolat keitė savo slapyvardžius: užimdamas naujas pareigas pasirinkdavo naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis slapyvardis – Vytis, būdamas Birutės rinktinės vadu vadinosi Skirmantu, VGPŠ įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, o grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygą pasirašė kaip Daumantas. Įvairiu laiku taip pat turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Stan, Miko slapyvardžius.

Juozas Lukša legenda iš esmės tapo dėl dviejų sėkmingų prasiveržimų pro geležinę uždangą, todėl pateikiame jo paties rašytų atsiminimų ištraukas, kaip sudėtingai 1947 m. gruodį su bendražygiais veržėsi per SSRS (Kaliningrado srityje) – Lenkijos sieną ir kokie mitai apie tai sklido tarp lenkų.

***

Iš atsiminimų knygos:

„Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas“. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas — paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stoj ble…“

Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.

Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą — „vpe-riod“ (pirmyn).

Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.

Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje pozicijoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliaužęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome.

Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto.

Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelti. Už kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.

(…) Mūsų nelaimė, Kariūnui bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: „Kariūnas sužeistas“. Du iš mūsų pribėgo jo apžiūrėti. Žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti.

Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti.

Su giliu skausmu širdyje turėjome su juo atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjome begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.

Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.

(…) Tik už kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai sutemę. Tik dabar išdrįsome pagalvoti apie mūsų paskutines valandas. Vos pajėgėme ištarti nusiraminimo žodžius, įkaitusiuose veiduose žybčiojo įdubusios akys, nė vienu lapo krustelėjimu nepasitikinčios. Tylą pertraukėm malda. Dėkojom Viešpačiui ir už tokią „laimę“.

Tik dabar pasikeitėm keletu žodžių, bet jokia kalba nesirišo. Pajutom šaltį. Kautynių metu, belandžiodami po snieguotus eglynus, bešliauždami po sniegą ir kaip reikiant neužšalusius raistus, sušlapome kiaurai drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo.

Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.

(…) Ilgokai pasiderėję su ketvirtuoju lenku ūkininku, susėdome į roges ir išvažiavome į rytus. Neilgai trukus pamatėme į mus artėjančias trejas roges. Pasirūpinome kaip galint geriau užmaskuoti savo uniformų ženklus ir ginklus, kad jie neblizgėtų mėnesienoje. Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet deja…

Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: „Stoj“.

Vienu akies mirksniu atsidūrėme iš rogių grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ginklų ugnies liežuviai laižė „smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per rūkstantį sniegą.

Tokis buvo pirmasis pasisveikinimas lenkų su lietuviais partizanais. Šitaip sutvarkę pirmą pastotę be jokių savų nuostolių, įsitikinome, kad lenkai neturėjo jokio supratimo apie artimas kautynes.

Su pirmomis rogėmis susikibus, iš antrųjų ubistai iššoko ir susimetė į dešinėje kelio pusėje esančius trobesius. Keletas jų drąsiai sau traukė prieš mus, būdami visai tikri, kad nugalėtojai yra jų draugai iš pirmų rogių. Prie manęs prišoko iš už medžio išlindęs lenkų poručninkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam?“, lyg jis čia būtų nežinojęs, ko atvykęs.

Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam į pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“. Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šūktelėjo: „Idz do djabta, panie poručninku“.

Poručninkas sudaužė kulnimis, kilstelėjo porą pirštų prie kepurės ir po kariško sukinio pasileido smagia risčia prie „sudirbtų“ rogių. Prasilenkdamas su paskui besitraukiančiu Šarūnu, jis vėl atmušė pagarbą ir vis nemažino Mindaugo nustatyto tempo.

Kiti lenkai, kurie buvo sulindę trobesiuose, mūsų su poručninku padarytas taikos sąlygas puikiai matė. Jie susiorientavo, kad mes esame jau visai prie jų, vietoj jų lauktų draugų. Jie į mus atidarė ugnį. Juos ir mus skyrė gal nedaugiau, kaip 25 metrai. Į jų ugnį atsakėme sava, tik daug tankesne.

Kur tik iš už trobesių žybteldavo šūvis, ten atsakėme savo serijomis. Lenkų pasirinktos pašiūrėse ir tvartuose uždangos jau nieko neapsaugojo. Kur ilgiau sutelkdavome ugnį, ten paliko iš pastatų tik rėtis, šaudėme stati, nes priklaupti nebuvo kada.

Mūsų partneriai pradėjo padrikai bėgti. Už trobų tęsėsi sniegu padengta įkalnė, kurioje pasipylė keliolika bebėgančių lenkų. Žinodami, kad bėgančiam ypač daug jėgų teikia kulkų zvimbimas apie ausis, nesigailėjome jiems „padėti“. Pylėme kuo plačiau ir, kol iš akių pranyko mirgą juodi taškai, grojom sutartinę.

(…) Dieną, kaip ir buvo laukta, apylinkėje siautė stiprūs kopų ir UB daliniai, ieškodami Lietuvos partizanų. Apsikarstę sunkiaisiais kulkosvaidžiais roges, jie nardė iš vieno ūkio į kitą, darydami kratas. Vidudienį užsuko ir į mūsų sodybą. Mes jau buvome gerokai įmigę, šeimininkas vos nenumirė iš baimės – suprantama.

Nespėjo net mums pranešti, bet jo baimė buvo mūsų laimė. Lenkai išlandžiojo po kluoną, po tvartą, apieškojo rūsius, visus pirkios kambarius, išskyrus tą mažytį, nuošalyje esantą kambarėlį, kuriame mes miegojome.

Atrodė, kad mus išgelbėjo popierių užklijuotos kambarėlio durys, kurios sunkiai išsiskyrė sienoje. Po tokios kratos mūsų priešai, pasiėmę pastotę, išvažiavo. Atbėgo žegnodamiesi šeimininkai ir, mus bučiuodami, pradėjo pasakoti apie tik ką įvykusį „stebuklą“.

Kūčių dieną vėl atsirado apylinkėj būriai milicininkų, pas šeimininką užsuko iš medžioklės grįžtą Suvalkų UBistai. Visi smarkiai keikėsi, kur mes galėję taip be pėdsakų pradingti.

(…) Stotyje grūdosi keliasdešimt žmonių. Šalia mūsų susibūriavę keli lenkai dalinosi paskutinių dienų įvykiais, susietais su mumis. Vienas pasakojo, kad per sieną perėję apie dvylika Lietuvos partizanų, ant sienos primušę krūvas rusų, Smolnikuose sudirbę į šipulius Rutkos, Vyžonių kopus, milicijos įgulas ir iš Suvalkų prisiųstas UB pajėgas.

Kautynėse žuvęs pats Suvalkų komendantas, o Rutkos milicijos viršininkas patekęs į nelaisvę. Cypiškių milicija labai besidžiaugianti, kad jiems netekę su litvinais akis į akį susidurti.

Ne vienam būtų netekę Kalėdas švęsti. Kas, kad kopai turėjo kiekvienose rogėse po sunkųjį kulkosvaidį: kiekvienas litvinas vilko daug geresnius. Su žmonėmis litvinai esą labai mandagūs, net už pastotes sumoką doleriais, kalbėjo apie mus lenkas, krapštydamas pakaušį.“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras