Č. Iškauskas. Ką gali sveikoji visuomenė?

Žinoma, blogu pranašu būti nesunku. Tuo užsiima kone visi Lietuvos politologai ir politikai. O jeigu esi pasinėręs į pliuralistinę viešąją erdvę, kurią puikiausiai atstovauja, pavyzdžiui, Feisbukas (mūsiškai – veidaknygė), tai atrodo, kad viso pasaulio bėdos ir galimi padariniai susiveda į liberalią ir tuo pačiu neįgalią Lietuvos Vyriausybę, na dar į daugiau save demonstruojantį Prezidentą ir smulkiuose vietiniuose partiniuose vaiduose nugrimzdusį, šiuo metu nuobodžiai atostogaujantį Seimą.

O kurgi ta visuomenė, kuria taip didžiavomės anais Sąjūdžio ir 1990–1991-aisiais? Kodėl ją taip lengva papirkti populistiniais politinių marginalų kvietimais ar visokiausių ekspertų sapaliojimais apie „pasimetusią Vyriausybę“ ir jos komunikacijos stoką (K. Girnius, DELFI). Beje, sąvoka „komunikacija“ tapo tokia šventa, kad, atrodo, tik nuo jos priklauso mūsų žmonių gerovė ir santarvė.

Gi opozicijos politikai (V. Tomaševskis, R. Karbauskis) po susitikimo su Prezidentu rėžia tiesiai šviesiai, kad pabėgėlių problemos kitaip neišspręsi, jei su šakočiu ir kitomis dovanomis nevažiuosi atsiprašyti Aliaksandro Lukašenkos… Gi užsienio politikos vedliai (G. Landsbergis, A. Anušauskas, L. Kaščiūnas) tam priešinasi, tačiau be šiurkščios retorikos diktatorių adresu jie nieko daugiau nesugalvoja.

A, tiesa, lieka viltis prisišaukti ES ar JAV pagalbos, tačiau nei liepos pradžioje Lietuvoje viešėję bendrijos vadovai Ursula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ir Šarlis Mišelis (Charles Michel), nei praėjusią savaitę pasienį aplankiusi eurokomisarė Ilva Juhansen (Ylva Johansson) realiais pažadais nesišvaistė. Pastaroji atkirto: „Tiesiogiai finansuoti sienos statybos negalime, tačiau galime prisidėti kitomis priemonėmis stiprinant sienos apsaugą“.

Tikras šeimininkas tokiems pažadukams parodytų duris, tačiau mūsų politikai mandagūs, laikosi įstatymų raidės ir ES pagrindinių teisių chartijos. Bet jie nieko kito nesugalvoja, kaip tik lėtai svarstyti, kuris pabėgėlis iš Irako vertas gražinti atgal, o kurį galima pasilikti. Tuo metu pasienio gyventojai bruzda, kurstomi visokių triukšmadarių gražulių, tomaševskių ir kitų Lenkų rinkimų akcijos aktyvistų bei savivaldos lyderių.

Tad kurgi ta garsi lietuviška visuomenė, kažkada uždegusi „dainuojančią“ revoliuciją? Suprantame, kad šiais laikais ji tokia menka, kad pasaulio migracijos kontekste jos rūpesčiai atrodo lyg mažytis spuogelis didžiuliame pandemijos apimtame kūne.

Vakarų Europa susikrimtusi dėl audrų patirtų nuostolių, Amerika visą dėmesį sutelkusi į Kiniją, net kaimynės Baltijos šalys tik linksi, reikšdamos abejingą solidarumą su nelaimėliais lietuviais. Na, dar atsiunčia spygliuotos vielos ritinį…

Kitaip sakant, „kiekvienam savo“ – taip pavadinta apatija dvelkianti tokio atlikėjo Grūdo daina ir žinomo romėnų oratoriaus Cicerono posakis, kurį pasisavino naciai, iškabinę ant Buchenvaldo koncentracijos stovyklos įėjimo vartų („Jedem das Seine“).

Bet jokio cinizmo ar izoliacijos lietuviai nenusipelnė. Kai reikėjo sugriauti SSRS, pasaulis plojo mums kaip pirmeiviams. Kai reikėjo palaikyti Ukrainą prieš Rusijos agresiją, Vakarai mums pritarė, o Kijevui žadėjo visokeriopą paramą. Kai prireikė sudrausminti savo piliečius talžantį A. Lukašenką, Amerika ir ES pro sukąstus dantis įvedė režimui ribotas sankcijas. Bet nieko daugiau.

Dabar atrodo, kad mūsų aktyvi šio ir V. Putino režimų kritika Briuselį erzina. Ir ne tik Briuselį. Lietuvos žiniasklaida kupa užuojauta „batkai“, kuris po mėnesio žada Lietuvos pasieny surengti tikrą karinį armagedoną, – kaip aiškina žodynas, lemiamą gėrio ir blogio kovą.

Tik sveikoji Lietuva gali įveikti šiuos sunkumus. Ta visuomenės dalis, kuri nesiklauso marginalinių patarėjų, kuri kritiškai vertina savo rinktos valdžios veiksmus, bet kuri sugeba vienytis vis kylančių negandų akivaizdoje.

Kaip sakė vienintelis išlikęs Medininkų tragedijos liudininkas kunigas Tomas Šernas, niekas kitas, tik mes savo viduje išsaugoję tų įvykių dvasią, išsaugosime ir Nepriklausomybę.