A. Vitkus, V. Valiūnas. Bibliofilinė retenybė: knyga apie žydus ir Kauno geto žydų policiją

2021 metais išleista knyga „Kauno geto policininko Šabselio Zilberkveito dienoraštis“ (Kaunas, 2021). Ir ji iš karto tapo kontraversiška ir pagal atsiradimo istorija – bibliofilinė retenybė Lietuvos knygų leidyboje.

Ši knyga dėl pandemijos apribojimu viešam pristatymui buvo pateikta Vilniaus žydų bibliotekoje (vadovas Žilvinas Beliauskas) tik 2021 m. liepos mėn. 8 dieną, Autoriai suradę ir paskelbė šią knygą per 60 skaidrių susirinkuisiems  pateikė knygos turinį. Po to vyko aštrios diskusijos tiek dėl turinio, tiek dėl autorystės.

Pirmiausia vienas iš dalyvavusių atkreipė dėmesį į blogą „ideologinį“ vertimą. Pagal jį autorius (turima knygos autorių Š. Zilberkveitą) daugelyje vietų parašė, kad akcijose, kratose ar panašiai dalyvavo „lietuviai ir vokiečiai“, tačiau matyt jo norėta, kad autorius būtų parašęs, kad dalyvavo „lietuviai ir lietuviai“. Šiuo atveju mes nieko jam negalėjom pasiūlyti.

Kai kas pastebėjo, kad knygos pradžioje trūksta poros puslapių, kurie mūsų sąmoningai praleisti, nes autorius čia aprašė tai ko pats nematė, o tik girdėjo iš kitų šiuos gandus. Viso liečia tris aprašytus atvejus, kurie jau daug metų spaudoje buvo ginčitini arba atmesti. Pirma, apie tai, kad 1941 m. pirmomis karo dienomis pogromo metu buvo pjaunamos žydams galvos.

Šis prasimanymas jau seniai paneigtas tiek žurnalistės Virginijos Skučaitės atliktais tyrimais, tiek kitų, tačiau ir dabar gidai mėgsta apie tai pasakoti matant žydų turistų veide išgąstį ir siaubą. Gidams nerūpi istorinė tiesa, jiems rūpi sudominti turistus ir iš jų surinkti pinigai. Šį atvejį dabar mėgsta kartoti ir atvykęs naujasis Izraelio ambasadorius Lietuvoje. Laikas būtų ir jam išsiaiškinti teisybę.

Antra, pajėgūs lietuviai krepšininkai sužaidė draugiškas varžybas su vokiečių karių rinktine. Lietuviams krepšininkams laimėjus, vokiečių pasiūlytas prizas neva leista sušaudyti VII forte kiekvienam po dešimt žydų. Kam tas įrodytas netiesas ir nesąmones dar platinti ir gadinti santykius tarp lietuvių ir žydų?

Trečia, dėl žudynių garažuose. Nei sovietinė prokuratūra, nei Nepriklausomos Lietuvos prokuratūra dar pilnai neišsiaiškino apie šiuos įvykius: kiek buvo garažų, kas dalyvavo iš lietuvių, kas iš vokiečių pusės, kas tie nužudytieji žydai ir t.t., todėl garažų žudynėms yra skirti net atskiri leidiniai, o čia dėti nepilną iškraipytą medžiagą mes nematėme tikslo.

Platinti melą ne mūsų užduotis, todėl keli praleisti puslapiai nekeičia Kauno geto policininkų įvykių aprašymo, jų tarpusavio santykių atvaizdavimo su žydais, su vokiečiais bei baltaraiščiais. Tikrumoje keista, kad kai kuriuos žydus mažai domina knygos turinys, žydų gyvenimas gete, nes jie tai labai gerai žino, tačiau jie labai stengiasi sukritikuoti knygą, labiausiai kreipdami dėmesio į tuos knygos praleistus puslapius, tačiau nenagrinėja, kas iš tikrųjų vyko gete, kaip žydai bendravo tarpusavyje.

Čia labai tinka policininko pareikšta mintis: „…mūsų žydai, kad jie visi būtų sveiki, eina ir skubat ik tada, kai jiems tai daryti įsako nežydai“.

Didelis klausimas iškilo dėl autorystės, nors juk nesvarbu, kas parašė, svarbu, kad knyga parašyta apie Kauno getą žydų policiją Kauno geto policininko 1941-1943 metais, kuris pats viską galėjo matyti ir prieiti prie visų dokumentų. Knygos atsiradimo istorija gana įdomi ir šią knygą padaro bibliofiline retenybe.

Prieš 80 metų (1941-1943 metais) parašyta knyga surasta tarp pogrindinės Kauno geto organizacijos dokumentų ir pateko į Revoliucijos muziejų, kur dalis knygos KGB buvo išversta į rusų kalbą, domėtasi, ką veikė Kauno geto policininkai: ne kaip jie elgėsi su žydais, bet kaip jie bendradarbiavo su naciais. Vėliau keli geto policininkai buvo ir teisiami. Knyga pragulėjo archyve nepajudinamai iki tol, kol Lietuva atgavo Lietuvos nepriklausomybę. Tada knyga pateko į Lietuvos ypatingąjį archyvą, tačiau kažkodėl Lietuvos žydai ją nematė reikalo ją išversti į lietuvių kalbą, nes jiems tai buvo matyt baisu, kad jų giminaičiai dirbo geto policijoje valdomi nacių.

2014 metais šios knygos kopija jidiš kalba pateko į Vašingtono Holokausto muziejų ir ten buvo išversta į anglų kalba, parašant 60 puslapių komentarų, kur kai kurie jų nelabai paiso istorinės tiesos ir vėl skleidžia melagingą žinią apie holokaustą.

Knyga „Įslaptinta istorija apie Kauno geto žydų policiją“ („The Clandestine History of the Kovno Jewish Ghetto Police“) tapo Bronzos laimėtoja JAV 2014 INDIEFAB Metų knygos apdovanojimuose (Book of the Year Awards) ir Istorijos Sidabro medalio laimėtoja Pasaulio Istorijos kategorijoje 2015m. Nepriklausomų Leidėjų Knygų apdovanojimuose (Independent Publisher Book Awards). Tai rodo, kad knyga gana vertinga.

Lietuviškos knygos istorija prasidėjo 2002 m. sausio 26 d. pasirodžius „laikraštyje „Kauno diena“ publikacijai. Tai perskaičiusi, Elena Strockienė (gim. 1924 m.) prisiminė Šabselį Zilberkveitą ir prie jo būvusį 15 metų berniuką pavarde Beiliu. 2002 m. vasario 7 d, ji pas notarę patvirtino liudijimą [knygos 188 psl.] apie  1941 metų susipažinimą bei susitikimus su Šabseliu Zilberkveitu ir jo augintiniu Beiliu. Ji kartu su Šabseliu Zilberkveitu užkasė knygą sandėliuke, tačiau 1946 metais po potvynio knyga virto „pliurze“.

Tai reiškė, kad jo parašyta knyga žuvo. Tai netiesa. Matyt Š. Žilberkveitas knygą paslėpė keliose vietose, tuo pačiu ir pogrindinės organizacijos slėptuvėje. Ir iš tuiesų, knyga buvo surasta tarp pogrindžio paslėptų dokumentų, tačiau ji pirmiausia pateko į KGB‘ų rankas, kur ji buvo nagrinėjama ir tyrinėjama. Tik atgavus Lietuvai nepriklausomybei ir knygai patekus į LYA, jos kopija mikrofilmo pavidalu pateko į Niujorko holokausto muziejaus archyvą, kuri ir buvo pastebėta ir 2014 metais išversta į anglų kalbą.

Knygos vertimu į lietuvių kalbą užsiėmė rūpintis Judelis Beilis, Knygos kopija jidiš kalba buvo perduota versti Chaimui Bargmanui, pažadėjus., kad jei ji po metų bus išversta, ji bus vieno vcikėjo atspausdinta. Knygos vertimas truko du metus ir tada verslininkas atsisakė ją savo pinigais spausdinti. Knyga dar 2006 m. buvo patekus į Prezidento Algirdo Brazauskso kanceliarija (yra antspaudas ant vieno iš lapo), tačiau, ji buvo paduota netvarkingai, sujauktai, parašytas ranka ant panaudotų lapų, ir rankraštis buvo grąžintas vertėjui. Vertėjas knyga kažkur tai perdavė, kad ji dingo iš jo akiračio; ji nebuvo įtraukta nei į vieną katalogą ar kur nors  inventorizuota. Praktiškai ji dingo.

2020 metais ši knyga buvo surasta vieno iš šio straipsnio autorių (Valdo Valiūno) ir kartu su prof. Aleksandru Vitkumi sutvarkyta, suredaguota ir atiduota spaudai. Savo ir rėmėjų dėka knyga buvo atspausdinta.

Pradėta postringauti, kad ši knyga nepilna, anglų kalba išversta knyga apima laikotarpį iki 1944 metų pradžios ir t.t., tačiau buvo mūsų užtikrinta, kad ji pilnai atitinka  angliškos knygos apimtį, kad knyga apima tik iki 1942 metų pabaigos-1943 m. pradžios. Antroji knygos dalis gal ir buvo rašoma, tačiau žuvus autoriui – ji greičiausiai dingo?

Dar vienas klausimas kilo – kodėl nėra jokių komentarų, tik istoriko Arūno Bubnio pratarmė. 2014 metais Arūno Bubnio yra išleista knyga „Kauno getas. 1941-1944“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2014), kur jis pateikia kelias ištraukas iš šio dar neatspausdinto leidinio.

Atsakyta buvo tiesiai: jei komentarus parašys lietuvis – žydams neįtiks, jei parašys žydai – komentarai lietuviams neįtiks. Todėl mes ir jokių komentarų nerašėme, leidžiame skaitytojams susidaryti paties savo nuomonę.

Dar vienas buvo iškeltas klausimas – bendradarbiavimas ir koloboravimas. Tai ilga ir skausminga turėtų būti rimta diskusija tiek tarp lietuvių, tiek tarp žydų. Tai nėra taip paprasta. Žydai buvo gete ir jiems visur vadovavo naciai. Lietuviai buvo taip pat okupuoti vokiečių, kurie diktavo savo sąlygas ir vertė ypač Lietuvos policiją dalyvauti vokiečių nusikaltimuose.

Vokiečių gautus įsakymus vykdė Lietuvos policija taip pat kaip sovietų okupacijos metu vykdė sovietiniai aktyvistai Lietuvoje. Reikia pripažinti, kad dalis baltaraiščių savanoriškai dalyvavo žydų žudynėse. Už tai jie ir buvo teisiami antrosios okupacijos metu sovietų karinės trijulės.

Ši knyga sukelia aštrias diskusijas įvairiais aspektais, todėl ją verta kiekvienam norinčiam suprasti holokaustą – perskaityti.

Normalizuojant lietuvių-žydų santykius, mums reikia tikrų realių istorinių faktų, todėl Šapselio Zilberkveito pateiktoje knygoje  jie yra labai autentiški ir ilgai tarnaus nagrinėjant holokaustą.

Prie knygoje aprašytų faktų būtina pridėti ir gyvųjų liudytojų pasakojimus. Vienintelė dabar išlikusi gyva iš Kauno geto kalinių Fruma Kučinskienė per Kauno geto įsteigimo 80-metį 2021 m. liepos 16 d. vienareikšmiškai pasakė, kad ji nebijo Kauno geto policininkų, nes jie ją išgelbėjo iš geto. Gercas Žakas savo pasisakyme pabrėžė, kad turime remtis istorija, žmonių liudijimais, o ne išsigalvojimais ir gandais.