Ar esate girdėję apie trečiąjį Niutono fizikos dėsnį „Veiksmas ir atoveiksmis“? Jis sako, kad jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį veikia tokia pat jėga. Šį dėsnį galima pritaikyti ir politikoje, taip pat ir Lietuvos atžvilgiu.
Ir vėl šio karšto vidurvasario aktualija – pabėgėliai. Pavyzdžių? Prašom. Bet apie viską iš eilės.
Dar pernai rugsėjį Aliaksandras Lukašenka grasino: 30 porc. Lietuvos biudžeto formuoja mūsų krovinių srautas per Lietuvą. Todėl pastatysim juos į vietą. Ir savo žodį jis tesėjo: nors dar nepaskaičiuota, bet įvairiomis prognozėmis vien mūsų pervežėjai patirs nemažų nuostolių.
Trąšų atveju negaus apie 14 mln. eurų pajamų per metus, o naftos produktų kontekste negautume apie 4-5 mln. eurų pajamų per metus, – spaudos konferencijoje sakė bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovas M. Bartuška.
Bet mūsų ekspertai manė, kad tai tik grasinimai. Štai Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas raminančiai kalbėjo: Dabar prasmingiau kalbėti apie tai kaip apie grasinimą, tai yra, galimybę, bet ne kaip apie realius sprendimus, nes kol kas tų sprendimų nėra ir gali būti, kad jis šitaip, visų pirma, nori sukelti diskusijas Lietuvoje ir kitose šalyse, tikėdamasis, kad ta vienybė, kurią Baltijos šalys ir Lenkija rodė dėl to, kas vyksta Baltarusijoje, ji pradės eižėti ir prasidės konkurencija dėl baltarusiškų krovinių gabenimo per savo uostus.
Tokie raminimai būtų dar pusė bėdos. Jie tik užmigdo mūsų valdžią letargo miegu, ir šiuo atveju ji neieško naujų rinkų. Jeigu mes taip būtume užsnūdę per Maskvos įvestas ekonomines blokadas po Kovo 11-osios, dabar čiulptume nebent savo leteną…
Tačiau kur kas pavojingesnis tas atoveiksmis, kurio Lietuvos veiksmams – protingiems, savalaikiams ar nelabai – griebiasi ne kaimynai slavai, o mes patys. Prisimenate, kaip sugraudintas verslo tuometinis premjeras Saulius Skvernelis raudojo, jog pykdamiesi su Minsku prarandame geras pozicijas Rytuose?
Jis net pavyzdžiu kėlė Dalią Grybauskaitę, su kuria šiaip jau nesutardavo ir kuri 2009-ųjų rugsėjį glebėsčiavosi su Baltarusijos lyderiu, žadėdama jam kone amžiną tautų draugystę…
O A. Lukašenka savo naujus grasinimus Lietuvai paskelbė gegužės pabaigoje. Mes stabdėme narkotikus ir migrantus – dabar jūs patys juos valgysite ir gaudysite, – sakė šalies parlamente A. Lukašenka. Kerštingasis „batka“ savo pažadus tęsi: per skylėtą Lietuvos sieną perlipo jau daugiau kaip 2000 migrantų.
Nors pavėluotai, bet puolėme statyti užtvaras, vadinamas „koncertinais“. Keistas tas pavadinimas: žinynai aiškina, kad tai nedidelės apimties virtuozinio pobūdžio muzikos kūrinys solistui ir orkestrui. Atrodo, kad nelegaliems pabėgėliams pasienyje surengsime dar ir koncertą… Bet karo inžinerijos atmintinėje teigiama, kad tai pjaunančios vielos kliūtis, jos sukabinimo tarp dviejų kuolų vieta…
Ką padarysi: geriau vėliau negu niekad. Ir vėl atsiranda protuolių, kurie puola neigti tokios užtvaros svarbą, nes ji esą prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisių normoms. Čia ypač aktyvus konstitucijos sargas Dainius Žalimas.
Jie tvirtina, kad 41 mln. eurų kaip į balą… Naujoji socdemų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė tokią sieną apskritai vadina „kiauru skėčiu“. Europarlamentarė ir kiti politikai vietoj nuožmios kritikos galėjo pasiūlyti kitas priemones migracijai sustabdyti, tačiau santūriai pratylėjo…
Toliau dar gražiau: susirūpinta žvėrelių ir pačių perbėgėlių sveikata. Seimo narė Dovilė Šakalienė pergyvena, kad jie gali susižaloti į aštrius koncertinos spyglius, ir tada Lietuvai teks juos gydyti. Todėl, jos nuomone, Lietuvą galima vadinti „bananų respublika“… Kita vertus, parlamentarė mano, kad tvora bus reikšminga artėjančių pratybų „Zapad“ atveju. Ką gi, nei juoktis, nei verkti…
Garsiai žmogaus teisių gynėjai antrina socialdemokratas Algirdas Sysas, kuris per TV aimanavo, jog antai viena stirnaitė į vielą jau susižalojo, o juk artėja žvėrių migracija. Neduok Dieve, jei rasime kokį negyvą kiškutį, tada gyvūnų teisių apsaugos tarnybos Lietuvą paduos į tarptautinį teismą…
Atrodo, rimti politikai, sėdi studijose rimtais veidais, o kalba vaikiškus niekus. Nacionalinį saugumą jie sugretina su kiškučio sužalojimu. Toks štai pas mus „atoveiksmis“ tegul ir nesavalaikiams, daliniams, bet neišvengiamiems valdžios veiksmams. Dar pridurčiau ir reakciją į užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitus į Turkiją bei Iraką, premjerės Ingridos Šimonytės – į Graikiją.
Negalėjome tikėtis iš jų didelės naudos, tačiau akivaizdu, kad būtina veikti ir diplomatiniame fronte. Tad vieni šių veiksmų kritikai siūlo jiems iškart atsistatydinti, kiti – pulti ant kelių prieš A. Lukašenką. Žinomas rašytojas ir publicistas Vytautas Rubavičius apskritai abejoja, ar šiame geopolitiniame žaidime mums verta rinktis „europines vertybes“.
Kitaip sakant, susidaro vaizdas, kad dažnai atoveiksmis efektyvesnis už atliekamus valdžios veiksmus. Kodėl? Ir kur mes tokiu keliu nužengsime?
Suprantama, kad europinių vertybių atsisakyti nėra reikalo, bet kepti jas derėtų ant lėtesnės ugnies, o ja yra Rytų partnerystės politika, bendravimo per sieną fondai ir t.t. Tuo ir derėtų “važiuoti” į Rytus. Pvz., kokį įspūdį kaimynų demokratėjimui, Vakarų gyvenimo propagavimui galėjo daryti 250 km/val greičio “Rail Baltica” europinės vėžės geležinkelio liniją, jungianti tiesia kryptimi Vilnių- Rygą-Taliną, suprantant, kad ja naudosis ir kaimynė. Ji galėjo būti nutiesta Baltijos valstybių 100-mečio proga. To nedaryta, netgi veikta priešingai – pats Vilnius paliktas už 100 km ir daugiau nuo “Rail Baltica” maršruto per Lietuvą vietų. Arba tas supaprastintas (bevizis) bendravimas žmonių, gyvenančių 50 km atstumu nuo sienos, taip ir liko neįgyvendintas. Kur šie demokratinimosi veiksmai Rytų kryptimi, jų nevykdyta, taigi negalima tikėtis ir analogiško ženklo niutoniškų atoveiksmių – Rytų demokratiškėjimo.
Beje, iš Lietuvos pusės tuo niutoniškai veikiančiu kūnu galima laikyti esant Lietuvos valdžių populizmą – jau dešimtmetį besitęsiantis Lietuvos politikos užkibimas ant Astravo masalo, populistiškai kibta ir ant kitų – suklastotų rinkimų ar lėktuvo nutupdymo masalų. Taigi panašu, kad čia turime užkimbančios žuvytės ir meškeriotojo niutonišką sąveiką…