R. Čepaitienė. Gėdintojai

Ilgai laukti neteko. Koalicija, pradėjusi nuo visuomenės gėdinimo nepažangumu požiūriuose į „netradicines šeimas“ ir kaltinimų homofobija, sėkmingai tęsia savo darbus.

Propagandistai įjungė naują pavarą – dabar mes jau ir rasistai! (žr. „dzūkų politologo“ Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnį delfiuose). Tai buvo lengva numatyti. Pernai jau vyko repeticija: nerasistai klaupėsi į kelio dulkes prie JAV ambasados atgailaudami už svetimas nuodėmes, nešėsi plakatus, įvertinančius rasistų lytinių organų dydį.

Pasirodo, problema – ne pačios valdžios veiksmai su kaimynais (kur yra riba tarp demokratizacijos skatinimo Baltarusijoje ir kišimosi į jos vidaus reikalus, kai tuo tarpu savo šalyje demokratija ir piliečių laisvės nuosekliai smukdomos, o šalies gyvybiniai interesai atsainiai ignoruojami?), bet proga eilinįsyk pagrąžyti rankas dėl mūsų visuomenės menamo tamsumo ir atsilikimo…

Malonu arogantiškai šaipytis iš provincijos žmonių, dabar susirūpinusių savo saugumu, kaltinti juos nepakantumu ar „kvaila baime“ savo kieme sutikti tamsesnės spalvos atėjūnus, slopinti jų pasipiktinimą šiems skiriamu valstybės išlaikymu, apie kurį dauguma sažiningai dirbančių ir mokesčius mokančių šalies piliečių galėtų tik pasvajoti…

Pasirodo, mūsų problema – nepakankamas visuomenės atvirumas ir tolerancija Kitam, o ne kiaura valstybės siena, tuščiagalviai, bet labai gerai apie save manantys politikieriai ir prisiimti absurdiški tarptautiniai įsipareigojimai išskėstom rankom pasitikti ir išlaikyti kiekvieną, pasienyje išlindusį iš krūmų ir šūktelėjusį „asylum“! Įdomu, ar taip pat svetingai priimtume ir šviesius slaviškos išvaizdos žmones? Ar priimtume, jeigu tai būtų „žaliųjų žmogeliukų“ daliniai, prašantys „prieglobsčio“?

Skaičiau, visą šią košę užviręs URM Anūkas feisbuke pūčia krūtinę, kaip jis dabar telkia tarptautinę bendruomenę Lietuvai padėti. Pirmas darbas, turintis atgrasyti nelegalius migrantus, pasirodo, bus ES vėliavos iškėlimas pasienyje. Įsivaizduojate?

Pamatys atbėgėliai tą vėliavą ir išsigandę kaipmat išsilakstys po Gudijos miškus, nebedrįs sienos kirsti!

O ponia parlamentarė D. Šakalienė (kodėl pagal nūnai madingą manierą dar nepasivadinusi Šakale, nes tai labiau atitiktų jos prigimtį?

Tikiuosi, skaitytojų atmintis ne kaip žuvytės ir jie dar pamena, kaip ši seimūnė pasižymėjo kurdama ir prastumdama vaikų atiminėjimo iš padorių šeimų menkiausia dingstimi įstatymus?) sumąstė dar gudriau.

Sako, ta dabar tiesiama koncertina yra labai nehumaniškas daiktas – vargšai pabėgėliai, per ją lipdami, dar kelnes susiplėšys ar neduokdie susižeis… Tad jos nereikia! Geriau, vardan humanizmo ir svetingumo, parodant, kokie mes antirasistai ir ksenofilai, išvis tą sieną panaikinti – pasenęs ir atsilikęs tai dalykas! Juk šiais globalizacijos laikais sienos tik trukdo meilei, draugystei, kultūrų įvairovei, abipusiam intelektualiniam praturtinimui…

Svarbiausia, besipiktinantys lietuvių nepažangumu ir empatijos aukoms (kieno kieno aukoms?) stoka sako patys pabėgėlius mielai priglaustų, bet va, būtų baisu dėl jų saugumo, kai aplinkui TOOOKIA nepakanti ir tamsi visuomenė (žr. elito žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės straipsnį delfyje)…

Ką visi šitie dabar pasipylę mūsų įtakotukų rašiniai parodo? Visuomenei bandoma pudrinti smegenis realias problemas pakeičiant menamomis – natūralią baimę ir atsargumą paskelbiant rasizmu, netolerancija, tamsuoliškumu.

Lyg žmonės būtų akli ir kurti, nieko neskaitę ir negirdėję apie emigrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos elgesį Vakarų Europos šalyse, apie ten išaugusį nusikaltimų prieš vietinius skaičių, sukčiavimo ir piktnaudžiavimo dosniomis socialinės saugos sistemomis atvejus, islamizacijos mastus, demografinius pokyčius neeuropiečių naudai, uždarų getų miestuose kūrimą.

Kaip ir slepiamą šių nusikaltimų statistiką ir viešosios erdvės cenzūrą, draudžiančią apie visa tai atvirai kalbėti… Šalis, turinti seniausią Šiaurės Europoje musulmonų totorių bendruomenę ir daugelį amžių taikiai ir ramiai su ja sugyvenusi, natūralu, nenori viso šito čia.

Juk demokratiška, skaidri ir išties atvira valdžia pasitelktų įvairių sričių ekspertus ir visuomenę į pagalbą šiai krizei spręsti, nenumestų savivaldybėms šios problemos ant galvos, lyg būtų čia niekuo dėta. Dar laimei, kad esame migrantams nepatrauklūs dėl mūsų šalto klimato ir ypač dėl skurdo – 2015 m. migrantų krizės metu Lietuvoje priglausti pabėgėliai skubėjo retiruotis į turtingesnes ir pašalpų dosnesnes šalis…

Tad būtų malonu, jeigu valdančiųjų pasamdyti propagandistai taip primityviai nebandytų manipuliuoti viešąja nuomone. Po kaltinimais menamu rasizmu ir netolerancija nelegaliems atvykėliams nepakišinėtų jų nekompetencijos tvarkytis su krize ir negebėjimo prisiimti atsakomybę už nusikalstamai aplaidų elgesį ir netoliaregiškus sprendimus.

Bene pirmąsyk taip ryškiai matome Tikrovės ir šiuolaikinės Meilės ir Pakantos ideologijos susidūrimą. Žmonių visuomenės nėra ir niekada nebuvo savaime atviros ir tolerantiškos visiems ir viskam. Istoriškai susiklostė, kad atsargiai ir įtariai žiūrima į svetimus, jie instinktyviai suvokiami kaip potenciali ar reali grėsmė, o ne kažin koks savaiminis gėris. Tad kaltinti ir gėdinti lietuvius nemeile atėjūnams, kai istorija nesyk mus mokino iš jų nieko gero nesitikėti, yra elementariai ciniška ir, kaip matėme, veidmainiška.

Suklastota meilė, gailestingumas, pakanta anaiptol nėra tuo, kuo dedasi, kaip ir patys nelegalūs migrantai, sutinkantys prisidėti prie Lukašenkos režimo prieš Lietuvą daromo nusikaltimo, parazituoti jos sąskaita nėra jokios gailesčio ir užuojautos vertos aukos. Už mūsų influencerių dabar liejamų krokodilo ašarų dažniausiai slypi šalti pragmatiniai interesai ir godulys iš įvairių „žmogaus teisių gynimo“ fondų atitekantiems pinigams.

Jie, kaip ir valdantieji, eilinį kartą demonstruoja, kad svarbiau svetimųjų, ypač aukštesnių institucijų, nurodymai bei vertybinės nuostatos nei Lietuvos žmonių saugumo ir gerovės interesai.

Tai jie yra tikrieji oikofobai (savo namų nekentėjai), o ne mes kokie nors ksenofobai ar rasistai.

Gėdintojau, pasigėdink pats!

P. S. Abejojantiems, ar įraše minimi autoriai yra pelnytai vadinami propagandistais, turiu priminti, kad gėdinimas (shaming) yra klasikinė ir viena plačiausiai taikomų propagandos priemonių. Apie tai išsamiau rašiau savo knygoje „Nepolitkorektiška“.