
Sveiki, gerbiamieji! Smagu pradėti naująjį mūsų antipropagandinio edukacinių straipsnių ciklo sezoną. Nagrinėsime jau šiek tiek kitokias temas, tad naująjį ciklą praminiau: „Hibridinio karo lauke“.
Skubu pasidalinti malonia žinia: antroji monografija baigta! Jau pradėjau ir trečiąją. Ne tokia maloni žinia: finansavimo abiejų monografijų leidybai paieškos tebesitęsia. Ta proga drįsčiau teigti, kad su požiūriais, su kuriais teko susidurti, kad atseit propaganda yra tokie rimti klausimai, kad su antipropaganda reikia palūkėti, asmeniškai aš visgi nesutikčiau. Mano nuomone, kuo daugiau laiko prarandame – tuo kebliau bus vėliau. Nes priešiška propaganda yra kaip piktžolė: kuo labiau apleisi, tuo aršiau po to.
Kitkas per tą laikotarpį, kol nesimatėme: sugretinus tam tikrus įvykius, kai kurias keistas, pavadinkime, „priešiškas tendencijas“ ir aibę detalių, peršasi išvada, kad „blogai meškai Rytuose“ kažkodėl ypatingai nepatiko Jūsų aršiosios antipropagandistės pastangos parūpinti mums būtent psichologinės karybos priemonių „žinoti kaip“ (angl.: psychological warfare; know how). Tiksliau sakant, ne tik kad „nepatiko“… Regis, „mešką Rytuose“, šiokiai tokiai mano pačios nuostabai, tai velniškai įsiutino! Kurį laiką suglumusi svarsčiau: dėl ko? Ką jau aš čia tokio darau, kad pastangos „užčiaupti“ ėmė viršyti bet kokias sveiku protu grįstas ribas? Kol akis neužkliuvo už vieno straipsnio apie tai, kad, nepaisant gausių akademinių šios srities šaltinių, atskirose NATO valstybėse jau ilgokai trukusių priešiškų psichologinės karybos priemonių taikymo tyrinėjimų ir viešų ataskaitų apie tai skelbimo, faktas, kad psichologinės karybos priemonės jau pradėtos naudoti ir prieš Baltijos valstybes, buvo akcentuotas viešai ne taip jau ir seniai. Pavyzdžiui, apie tai 2018 m. liepos mėnesį paskelbė mūsų kaimynai latviai. Iš dalies tai padėjo suprasti, dėl ko „meškutė“ šitaip įniršo. Juk mes su jumis kuo ramiausiai prusinamės šitomis temomis, kad ir teoriškai, jau nuo 2017 metų rudens!
Matyt, kaip sakoma, netyčia būsiu užmynusi tam „žvėriui“ ant nuospaudos. Anksčiau ar vėliau toks momentas turėjo ateiti, ir „trolių“ kibernetinės atakos pernai aiškiai tebuvo „blogos meškos“ pastangų „užčiaupti“ pradžia. Ko nesitikėjau – kad aplink ims sukiotis „tendencijos“, praktikuojančios, atsiprašant, renovuotas klasikines sovietines psichologines technikas*; kad viešai paminėjus pastarąsias – įvairios diskreditacinės operacijos ir šmeižto kampanijos pasieks neįtikėtiną mastą, o naudojamų tiems reikalams „naudingų idiotų“ skaičius ir specifika taps, švelniai tariant, bene įžūliausia, kokią gyvenime yra tekę matyti (o esu mačius tikrai nemažai!). Išvada: jei būtent psichologinių karybos priemonių analizė ir pristatymas „meškai“ užkliuvo labiausiai, – tikėtina, kad to mums labiausiai ir reikia.
Todėl pradžiai, tiesiog apšilimui, pabandykime šiuolaikiškiau įvertinti propagandos rūšis ir panagrinėti šiek tiek retesnę psichologinės karybos priemonių atmainą, vadinamą „psichologiniu karu“. Vėliau šį sezoną norėčiau pristatyti jums šiek tiek psichologinių operacijų istorijos, jų teorijos ir praktikos naujausiais laikais. O toliau – pratęsime temas apie psichologines karybos priemones ir įvairias propagandos technikas.
Širdingai dėkoju jums visiems už ligšiolinį palaikymą ir už jūsų įžvalgas bei pasiūlymus komentaruose. Sutarta: mėginsiu pateikti daugiau praktinių pavyzdžių, pradedant šiuo straipsniu. Taip pat prašyčiau palinkėti trupučiuką daugiau stiprybės ir atkaklumo – tikrai prireiks. Ačiū!**
O dabar pabandykime tiesiai šviesiai ir kuo paprasčiau pasiaiškinti, kas yra kas.
1. Pagrindinės propagandos rūšys
Propagandos samprata. Pats žodis „propaganda“ yra kilęs iš graikų kalbos, vėliau perimto ir lotynų kalbos termino „propagare“, reiškiančio „platinti“. Pasak. G.Mažeikio, „Pirmiausia šis žodis reiškė tiesos, neabejotinos informacijos sklaidą. Propaganda formuoja informacinį pasitikėjimą, apibrėžtą mąstymo būdą, vertybių sistemą, asmeninius įsitikinimus ir individo tapatumą, siekia mobilizuoti asmenis tam tikriems veiksmams. Propaganda yra sąmoningas, metodiškas ir nuoseklus asmenų įtikinėjimas siekiant juos priversti atlikti tam tikrus veiksmus, ugdyti jų mąstymą ir tapatybę, elgesio formas ir vertybes. Propaganda yra artimai susijusi su įsakymo, įtikinėjimo, manipuliacijos, agitacijos, reklamos, viešųjų ryšių fenomenais bei reikalauja retorinių, meninių, žanrinių, didaktinių, psichologinių, taktinių ir strateginių gebėjimų, būtinų įtikinti asmenis, juos ugdyti, formuoti jų įsitikinimus ir mąstymą. “
Techniniu požiūriu propaganda gali būti naudojama tiek propagandinėms veikloms taikos metu, tiek ir kariniais tikslais, netiesiogiai ir tiesiogiai. Pavyzdžiui: paveikti „taikinio“ visuomenės nuomones, požiūrius, elgseną, vertybes; paskatinti „taikinio“ visuomenę pasiduoti iš anksto ir be kovos, t.y., „parengti dirvą“ galimam ateityje kariniam konfliktui su „taikiniu“ ir propagandistams palankiems šio konflikto rezultatams pasiekti; paveikti „taikinio“ karinių pajėgų ir tas karines pajėgas palaikančių civilių „taikinio“ gyventojų nuomones, požiūrius, elgesį propagandistams palankia linkme.
Propaganda apima bet kokias iš anksto atitinkamai suplanuotas komunikacijos formas, sukurtas paveikti: konkretaus priešininko ir ar/oponento protą ir emocijas; b) neutralių grupių protą ir emocijas; c) draugiškų organizacijų, grupių, atskirų asmenų užsienyje protą ir emocijas. Visais atvejais ji vykdoma pasiekti specifinius strateginius ir/ar taktinius tikslus. Propaganda klasifikuojama įvairiai. Remiantis propagandos mokslo klasika, paprastai yra išskiriami šie jos tipai:
1. Atvira arba baltoji propaganda (angl.: overt, white propaganda). Tai propaganda, kuri pateikiama aiškiai, oficialiai ar kaip nors kitaip iš žinomo šaltinio (pavyzdžiui, per demokratinių valstybių viešųjų ryšių kampanijas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tais atvejais, kai, pavyzdžiui, hibridinis karas vyksta tarp valstybių, iš kurių viena pusė yra agresyvi, o kita pusė – ne ir praktikuoja „baltąją propagandą“, agresyvioji pusė vis tiek visaip kaip tą oponentų propagandą pravardžiuos. Tuo tarpu savo skleidžiamą propagandą, kokia ji bebūtų, net jeigu ir visiški absurdai ir melai, vis tiek deklaruos kaip „aiškią, teigiamą, baltą ir teisingą“.
2.Pilkoji propaganda. Ji paprastai neturi jokio aiškiai nustatomo autoriaus ar aiškaus šaltinio, cituoju: „Esminis pilkosios propagandos požymis – tai, kad ji tam tikrose ribose gali diskredituoti ar netgi kompromituoti jos skleidėją, todėl pilkosios propagandos užsakovas ir kūrėjas stengiasi bent kažkiek nuslėpti ir save, ir savo tikslus. Nepaisant to, pilkoji propaganda neišeina už tų ribų, kur ji gali būti tiesiai įvardinama, kaip akivaizdžiai nusikalstama, todėl ji būna labai paplitusi.“ Pastebėtina, kad pilkosios propagandos naudojimo atveju, norint „taikinius“ įtikinti melagystėms, yra naudojami įtikinantys argumentai, apeliuojama į „taikinio“ auditorijos emocijas, manipuliuojama emocijomis ir argumentais (angl.: fallacies) ir panašiai.
3. „Paslėpta“, „nešvari“ arba „juodoji“ propaganda (angl.: covert, black propaganda). Tai tokia propaganda, kuri yra tiekiama iš neaiškių arba falsifikuotų šaltinių. Šios propagandos naudojimo atveju, ar ji būtų nukreipta prieš didelius „taikinius“ (tarkim, valstybes), ar prieš individualius „taikinius“ – propagandistai neturi jokių skrupulų: „Juodoji propaganda visada būna paremta ar nusikalstamais, ar tiesiog amoraliais, neetiškais veiksmais – pradedant tiesiog banaliu šlykščiu melu ir baigiant labai realiais nusikaltimais, kurie galėtų tuos melus paremti ar sukurti tiems melams pagrindą. Tipiškas juodosios propagandos pavyzdys: „NATO kariai išprievartavo paauglę kažkur prie Jonavos…“ Galim išsyk pastebėti, kad tokia propaganda veikia kaip melas, kuris labai stipriai emociškai paveikia jos gavėjus. Nors skleidžiamas visiškai melagingas pranešimas apie niekur nebuvusius įvykius, pats įvykis pernelyg baisus, kad kas nors galėtų patikėti, jog šitaip galima imti ir primeluoti. “
4. Strateginė propaganda (angl.: strategical propaganda). Tai tokia propaganda, kuri yra nukreipta prieš priešininko pajėgas, priešininko šalies gyventojus (t.y., propagandistų priešininko rėmėjus) arba gyventojus priešininko užimtose teritorijose ir kuri, koordinuojant ją su kitomis strategiškai suplanuotomis priemonėmis – sukurta pasiekti norimų rezultatų per ilgą laiko periodą.
5. Taktinė propaganda (angl.: tactical propaganda). Taktinė propaganda (atskiros jos atmainos kartais gali būti vadinamos „karine specialiąja propaganda“ (angl.: combat propaganda; special combat propaganda)) yra orientuota į specifines auditorijas ir yra parengta bei vykdoma atliekamoms karinėms operacijoms (angl.: combat operations) paremti. Pažymėtina, kad ši propagandos rūšis palyginti dažnai yra taikoma ir netradicinės karybos (angl.: unconventional warfare) tikslais. Pavyzdžiui: informacinių, psichologinių operacijų metu. Ji gali būti pasitelkiama tiek prieš didelius „taikinius“, tiek ir prieš individualius.
6. Konsoliduojanti, vienijanti propaganda (angl.: consolidation propaganda) yra orientuota į civilių populiacijas teritorijose, užimtose kokių nors karinių pajėgų ir yra sukurta tam, kad būtų užtikrintas bendradarbiavimas su mūšio grupėmis (angl.: commands; battle commands). Ši propaganda gali būti įgyvendinama įvairiai. Kalbant paprastais žodžiais: ir gražiuoju (visuomenei suvienyti), ir piktuoju (jeigu, pavyzdžiui, ji yra vykdoma kokią nors valstybę užėmusių okupacinių pajėgų).
7. Kontrapropaganda. Ji yra sukurta ir taikoma siekiant paneigti kokį nors specifinį priešininko ir/ar oponento vykdomos propagandos požiūrį ar specifinę jos temą (-as).
Propagandos sričiai dar yra priskiriamos vadinamos „politinės karybos priemonės“ (angl.: political warfare), kitaip dar vadinamos „krizių diplomatija“ (angl.: crisis diplomacy), „nervų karu“ (angl.: the war of nerves) arba „dramatiško bauginimo diplomatija“, „dramatiško įgąsdinimo diplomatija“ (angl.: diplomacy of dramatic intimidation). Politinės karybos priemonės dažniausiai yra pagrįstos konkrečių valstybių nacionaline politika ir sudarytos taip, kad taptų įmanoma vykdyti kokią nors propagandą ir/ar karines operacijas, remiantis tiesioginiais diplomatiniais santykiais tarp valstybių vyriausybių ar siejant veiksmus su tiesiog politinio pobūdžio veiklas vykdančių asmenų grupėmis (pavyzdžiui, jei kurioje nors šalyje įvestas diktatoriškas režimas – atitinkamai bendradarbiaujant su režimo opozicija, siekiančia demokratinio tos šalies vystymosi).
Vienas iš tradicinių propagandos apibrėžimų: propaganda – tai „organizuotas įtikinimas kuo nors“, nenaudojant fizinio smurto“. Kadangi propagandos mokslas nuolat vystosi, perimdamas daugelį kitų mokslo sričių pasiekimų, tiek siekiant gerų tikslų, tiek ir blogų (priklausomai, kas ir kam tą propagandą naudoja), minėtą jos apibrėžimą šiandien jau reikėtų šiek tiek papildyti. Antai tradiciniame apibūdinime pabrėžiama, kad propaganda vadintinas įtikinimas „nenaudojant fizinio smurto“. T.y., ten, kur yra įkyrus įtikinėjimas organizuota forma, bet akivaizdaus smurto nesama – ten ir esanti propaganda. O ten, kur kokio nors smurto elemento esama – ten atseit jau lyg ir nebe propaganda. Tačiau, pasak šiandieninio psichologijos mokslo atstovų, šalia fizinio smurto egzistuoja taip pat ir psichologinis, emocinis smurtas. O šios palyginti neseniai psichologijos mokslo akiratyje atsidūrusios smurto rūšys propagandos tikslais gali būti naudojamos. Kuo puikiausiai! Ypatingai tais atvejais, kai „taikiniai“ yra paskiri asmenys (angl.: targeted individuals). Pirmasis pritaikęs psichologines manipuliacijos priemones, jau XX amžiaus pirmojoje pusėje, ir susiejęs propagandą su psichoanalize buvo daugeliui žinomas E.Bernėjus (Edward Louis Bernays).
Taigi, ponios ir ponai…
2. „Tol, kol jūs išseksite, imsite inkšti, palūšite ir galop…“ arba – sveiki atvykę į psichologinį karą!
Logiškai tenka minėtą propagandos apibūdinimą – „organizuotas įtikinimas kuo nors“, nenaudojant fizinio smurto“ – papildyti dar pora sąvokų. Šių:
- Psichologinis smurtas.
- Emocinis smurtas.
Kas tai yra? Tikrai ne banalūs paprastučiai šeimyniniai konfliktai ar emocingesnės nei įprastai politikų rietenos televizijos eteryje. Psichologinis ir emocinis smurtas yra apibrėžiamas kaip tokio pobūdžio smurtas, į kurį įeina psichologinės ir emocinės žalos padarymas asmeniui, prieš kurį smurtaujama. T.y., tais atvejais, kai koks nors asmuo, savanoriškai ir/ar paskatintas iš šalies, veikiantis prieš kitą asmenį (-is), sukelia pastarajam atitinkamą psichologinę būseną, lemiančią psichologinį, emocinį sugniuždymą ir išsekimą, tai laikoma psichologiniu ir/ar emociniu smurtu.
Pastebėtina, kad psichologinės karybos atveju paprastai rekomenduojama sukurti „taikiniams“ ne vieną iš šių atitinkamų psichologinių emocinių būsenų, o mažiausiai kelias; pagal tam tikrą tvarką, tam tikrais periodais; laikantis tam tikrų dėsningumų (ateityje juos irgi pristatysiu); kruopščiai matuojant laipsnišką poveikį „taikiniams“; priklausomai nuo jau pasiekto rezultato – koreguojant taikomas prieš „taikinius“ priemones. Tai reiškia, kad kas bebūtų šio tipo veiksmų iniciatoriai ir vykdytojai, vienas dalykas, kurį jie būtinai turi užsitikrinti: kad nuolat gautų jiems būtinos informacijos apie „taikinius“ (ne šiaip konkrečios, kur „taikiniai“ lankėsi ar ką užvakar jie/jos valgė pietums, bet: kokia yra jų, kaip „taikinių“, psichologinė emocinė būsena).
Kad jums būtų lengviau įsivaizduoti, kaip tai vyksta praktiškai: antai tokios išskirtinės bjaurasties, kaip „psichologinis karas“ (angl.: total psychological war) atveju šios atitinkamos psichologinės emocinės būsenos yra sukeliamos „taikiniams“ ne po 1, ne po 2, ne 5, net ne po 10 – ir viskas. O ne! Jų skaičius gali siekti ir: 25, 30, 40 ar daugiau. Sukeliant ir naudojant iškart kelias, tuo pačiu metu. Nuolat. Organizuojant jas iš keleto skirtingų pusių. Etapas po etapo. Maždaug tol, kol „taikiniai“ ims išsekinėti emociškai, o galop dar ir fiziškai, ims inkšti, nusiteiks palūžti ir galop pasiduos, ar jie būtų atskiri asmenys ar koks karinis junginys. Kas tas „psichologinis karas“, apie kurį praeityje jau buvau užsiminusi – tai, trumpai tariant, šis tas daug suktesnio ir žalingesnio už įprastines psichologines operacijas; daugiau detalių šia tema – ateityje.
O kad būtų aiškiau, apie kokias būsenas eina kalba (nes paprastai mūsų supratimas apie emocijas ar psichologines būsenas apsiriboja tik pagrindinėmis iš jų), pavyzdys: norint sukelti „taikinio“ (-ių) sutrikimą, sumišimą, pasimetimą, t.y., sumažinti „taikinio“ (-ių) valią priešintis tam, kas vyksta (priklausys nuo pastarųjų psichologinio atsparumo), rekomenduojama naudoti štai tokias psichologinės karybos priemones:
1. Abejonių ir svyravimų sukėlimą: abejones kokiais konkrečiais asmenimis; informacija ir jos kanalais; kokiais nors lyderiais (angl.: hesitancy; doubts). Iš esmės gana daug psichologinių manipuliacijų tiek psichologinių operacijų, tiek ir psichologinio karo atveju pradedamos būtent nuo abejonių sukūrimo. Tai galima padaryti tiek paprastai, kad tokie „triukai“ net stebina. Užtenka, pavyzdžiui, kad ir tiek: propagandistų įrankiui (angl.: puppet; useful idiot) susitikus kokį nors jūsų kontaktą/susisiekus su kontaktu, pavyzdžiui, iš jūsų darbo ar kitos aplinkos ir kuris turi apie jus teigiamą nuomonę, užsiminti: „O aš visai kitokių nuomonių girdėjau… Žinote, vienas svarbus žmogus man sakė… O žinote, ką apie jį/ją kalba tame ir tame mieste? Jo/jos buvusi žmona/ vyras/vaikai/buvę bendradarbiai…?“ ir panašiai. Šis „triukas“ suveikia dar geriau, jeigu, pateikdamas šias abejonių sukėlimo konstrukcijas propagandistų įrankis „maldauja“ jūsų jokiu būdu neprasitarti „taikiniui“, ką jis/ji apie „taikinį“ jums atskleidė, nes, pavyzdžiui: „tai paslaptis ir tai mažai kas žino“, „girdėjau iš tokių svarbių ir autoritetingų asmenų, kad negaliu pasakyti, iš ko“, nes „taikinys“ atseit yra „baisus/pavojingas/klastingas žmogus” ir taip toliau.
Priklausomai nuo pirmosios jūsų kontakto reakcijos (atmes neigiamą informaciją apie jus ar patikliai priims ir užsidegs smalsumu sužinoti daugiau) priklausys kiti propagandistų žingsniai. Galimi žingsniai: a) „apdoroti“ šį kontaktą ir toliau; b) tęsti dezinformacijos sklaidą, ieškant kitų jūsų kontaktų ir stengiantis paveikti juos; c) jei jūsų kontaktas pateiktą neigiamą informaciją karštai paneigė, t.y., pirmuoju veiksmu sukelti abejonių nepavyko – po kiek laiko vėl „sugrįžti“ prie to paties kontakto ir pakartoti jam/jai/jiems/joms šiek tiek pakoreguotą informaciją. Tik šiek tiek įtikinamiau, labiau „sutirštinus“ dezinformacijos spalvas ir panašiai. Propagandistų tikslai šiuo atveju: a) ilgainiui palikti jus be jokių sąjungininkų, taigi pažeidžiamesnį/-ę; b) kenkti jūsų reputacijai; c) parengti dirvą kitam psichologinės manipuliacijos jūsų atžvilgiu žingsniui.
2. Maskuotę (angl.: deception). Galimi įvairūs jos variantai. Pavyzdžiui, tais gana grubiais psichologinių manipuliacijų atvejais, kai prieš „taikinius“ su tikslu juos sutrikdyti, suerzinti, sukelti kuo didesnį stresą naudojami grasinantys anoniminiai skambučiai ar žinutės (gali pasitaikyti skambučių, skirtų šmeižtui skleisti, neteisėtam privačių duomenų apie „taikinius“ rinkimui, skambučių, skirtų sudaryti „taikiniams“ nuolatinės grėsmės jų fizinei sveikatai ir/ar gyvybei įspūdį ir panašiai), skambinantieji tiesiog gali prisistatinėti kitais vardais, meluoti apie savo profesiją, apsimetinėti asmenimis, kuriuos jūs atseit „nuskriaudėte, apiplėšėte“ ar priešingai – atseit „labai gerais jūsų draugais/draugėmis, kurie ieško, bet negali jūsų surasti“ ir taip toliau. Tuo atveju, kai propagandistai būna ypatingai suinteresuoti, kad neliktų jokių apčiuopiamų įrodymų apie jų veiksmus prieš „taikinius“, greičiausiai prieš jus bus pasitelktos tokios technikos, kaip „40/60“, „Gandų ir šmeižtų skleidimo“, „Supuvusios silkės“ ir panašiai.
Šio tipo technikų esmė: dėl tam tikrų socialinės psichologijos ypatumų (žmonės mėgsta pakalbėti, mėgsta gandus, pastarųjų sklaida nieko nekainuoja ir veikia greitai) yra beveik neįmanoma nustatyti tikrąjį priešiškos propagandos šaltinį. Propagandistų tikslas šiuo atveju: suklaidinti jus ar jūsų sąjungininkus, jei jų turite, ar teisėsaugos institucijas (jeigu į jas kreipėtės) ir, būtent: užmaskuoti tikruosius „lėlių meistrus“ (angl.: puppets masters). Ir Dieve Jums padėk, jei į schemą taps įtraukta ir jūsų asmeninė aplinka: tokiu atveju net ir tie, kurie linkę jumis pasikliauti, kartais net teisėsaugos atstovai, jau nekalbant apie kitas jūsų aplinkas, bus linkę visa tai, kas vyksta, priskirti tiesiog: „a, tai tiesiog kažkokie tarpusavio asmeniškumai, ir tiek“, „jei taip kalba tokie artimi asmenys, ten tikrai kažkas ne taip“ ir panašiai. (Žr. ankstesnio sezono straipsnį apie komunikacijos ir tarpasmeninių aplinkų panaudojimą propagandos tikslams šaltinių sąraše.)
Dieve padėk jums dvigubai, jei schema bus „suorkestruota“ taip, kad propagandistų naudojamų „įrankių“ tarpe pasitaikys įvairių jūsų aplinkų atstovų iškart, pavyzdžiui: asmeninės aplinkos (esamos ar buvusios) atstovų; profesinės aplinkos atstovų, kurie yra sprendimų dėl jūsų karjeros priėmėjai; kokių nors asmenų, bent mažiausiu aspektu priskirtinų valstybės sektoriui. Dėl ko būtent šios schemos yra iš dalies išskirtinės ir vertintinos rimčiau? Nes dėl tam tikrų socialinės, bihevioristinės psichologijos ir propagandos mokslo ypatumų visais 3 minėtais atvejais propagandistų auditorija (klausytojai) bus linkę patikėti dezinformacija – triskart greičiau ir lengviau. Taip jau yra, šitaip ta mūsų psichologija veikia.
3. Staigius, netikėtus įvykius „taikinio“ (-ių) atžvilgiu. Rekomenduojama, kad tokių įvykių būtų kuo daugiau, kuo dažniau. Ir kad kiekvienas iš šių įvykių priverstų „taikinį“ (-ius) daryti kokius nors veiksmus susidariusioms situacijoms išspręsti. Šios, 3-iame, 4-ame, 5-ame punkte išvardintų psichologinės karybos priemonių fazės iš dalies sutampa su kita propagandos technika, vadinama „Bermudų trikampiu“ (angl.: Bermuda triangle). Pastarosios esmė: „Bermudų trikampis“ – tai tam tikrų specifinių žmonių psichologinių ir emocinių būsenų (nuotaikų) trikampis. Šios būsenos yra apribotos ir svyruoja tam tikruose konkrečiuose rėmuose. Suintensyvinus psichologinių ir emocinių bangų svyravimą būtent šiose, „Bermudų trikampio“, ribose, tampa įmanoma stumti tiek asmenis, tiek ir visuomenes iki ekstremalių emocijų ribos, kur racionalumas ir kritinis mąstymas smarkiai sumažėja, o gebėjimas racionaliai analizuoti beveik išnyksta.
Šios 3 ekstremalios ribos, t. y., įkalinančios psichologines emocines „taikinių“ būsenas ir sykiu jas įsiūbuojančios, tačiau tik ankštuose „Bermudų trikampio“ rėmuose, yra: a) didžiulis nusivylimas, sielvartas; b) didžiulis džiaugsmas, pakilumas; c) ekstremalios desperacijos, visiško bejėgiškumo jausmas. Šios 3 būsenos yra nuolat kartojamos vis iš naujo. Propagandistų tikslai šiuo atveju: „taikinius“ išsekinti, sumažinti jų racionalų, analitinį to, kas vyksta, vertinimą, padaryti „taikinį“ (-ius) priklausomais nuo to, kas tą techniką vykdo, t. y., padaryti iš to asmens (-ų) savo marionetę (angl.: puppet).
4. „Taikinio“ (-ių) lauktus įvykius ir situacijas, kurių „taikinys“ (-iai) tikėjosi – bet kurios neįvyksta. Propagandistų tikslas: gilinti „taikinių“ nusivylimą, vis stipriau sekinti emociškai; sykiu sukelti, skatinti ir eskaluoti desperacines nuotaikas ir bejėgiškumo būseną. Kitaip tariant, grįsti kelią į tas „taikinių“ būsenas, kurių galutinis rezultatas yra: „taikinių“ pasidavimas be kovos.
5. „Užspeistą į kampą vilką“ (angl.: crying wolf). T.y.: „taikinio“ (-ių) įstūmimą į kampą, situacijų be išeities, aštrių vidinių konfliktų „suorkestravimą“, bejėgiškumo jausmą ir visiškos desperacijos būsenos sukėlimą.
6. Klaidingą arba iš dalies „taikinį“ (-ius) klaidinančią informaciją. Rekomenduojama ją kaitalioti ypatingai greitai. Tikslas: kad „taikinys“ (-iai) būtų priverstas (-i) nuolat reaguoti į greitai kintančias situacijas ir aplinkybes ir kad kiekvienas toks „taikinio“ (-ių) veiksmas reikalautų iš jų kuo didesnių pastangų.
7. Keisti ženklus. Įprastinės karybos (angl.: conventional warfare) požiūriu tai gali būti visiškai paprastas veiksmas, kad ir kelio ženklų pakeitimas vietomis. Psichologinių karybos priemonių požiūriu tai gali būti priverstinis „taikinio“ (-ių) veiksmų krypties ar pačių veiksmų, kuriuos pastarieji privalo atlikti, kaitaliojimas. Kuo dažniau – tuo efektyvesnis rezultatas. Tais atvejais, kai „apdorojama“ profesinė, asmeninė ar socialinė aplinka, propagandistams labai paranku naudoti komunikaciją tarpasmeninėse „taikinio“ (-ių) erdvėse. T.y.: kad mainais į bendravimą ar „taikinio“ laukiamą bendravimo rezultatą visos minėtos aplinkos nuolat keltų „taikiniams“ vis didesnius reikalavimus.
8. Neteisingus, klaidinančius įsakymus ir/ar nurodymus, prieštaringus reikalavimus. Rekomenduojama juos pateikinėti tuo pačiu metu arba per kuo trumpesnį laiko tarpą.
9. Per didelį šių ženklų, prie kurių „taikinys“ (-iai) neišvengiamai privalėtų prisitaikyti, kiekį (pakartotinai žr. 7 punktą).
10. Visiškai naujas, nenuspėjamas, beprecedentines situacijas.
11. Įvairiopas dėmesio išblaškymo operacijas (angl.: operations of distraction).
Laiko periodas, priemonių taikymo intensyvumas, t.y., kaip ilgai propagandistai šiuos procesus vykdys, kaip sugrupuos skirtingas priemonių grupes, kokiais laiko tarpais išdėstys priemonių poveikį, visa tai priklauso nuo to, kokio būtent rezultato propagandistai siekia.
Pastebėtina, kad šios 11 aukščiau išvardintų priemonių atitinkamoms „taikinių“ psichologinėms ir emocinėms būsenoms sukelti – tai tik maždaug 1/10 iš psichologinės karybos priemonių arsenalo. Šio tipo priemonės dažniausiai yra apibūdinamos kaip „pagrindinės, dažniausiai rekomenduojamos“. (Kiek būtų iš viso, pasiskaičiuokite patys). Kiekviena iš minėtų priemonių apima gana nemažą konkrečių psichologinių (propagandos) technikų skaičių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir mūsų aplinkos, t.y., potencialios erdvės šioms priemonėms pritaikyti, įprastai būna mažiausiai 3: socialinė, asmeninė, profesinė. (Padauginkite anksčiau gautą apytikslį skaičių iš trijų). Dabar, jei esate pedantas ir norite dar tikslesnio įspūdžio, kaip psichologinio karo procesai gali atrodyti praktiškai, pasiskaičiuokite, apytiksliai, koks asmenų skaičius sudaro Jūsų socialinius, asmeninius, profesinius ratus. Kuo ramiau įkvėpkite, susikoncentruokite ir pasistenkite suvokti, kad tuo atveju, jei jumis užsiimtų, kaip sakoma, „rimtai“ – kiekvienas iš tų asmenų galimai sulauktų atitinkamų pastangų paversti jį/ją/jas/juos „naudingu idiotu” (angl.: useful idiot; puppet, t.y., įrankiu jūsų atitinkamoms psichologinėms ir emocinėms būsenoms sukelti, jas skatinti ir eskaluoti).
Jeigu šiuo momentu nustebę jau svarstote: „Oho… Ir kaip propagandistai visa tai padaro, tokių dalykų tikrai negali būti, jau vien todėl, kad tai atrodo beveik neįmanoma suorganizuoti, čia tai jau tikrai persūdyta informacija…“ Gerbiamieji, turiu jus nuvilti. Psichologinės karybos procesai gali būti suorganizuojami… gana lengvai.
Kaip žadėjau: I praktinis pavyzdys. Pasitelksiu vieną iš paprastesnių. Ateityje pamažu pereisime prie sunkiau išlukštenamų atvejų. Šis pavyzdys – anoniminis, tad nesietinas su konkrečiais asmenimis, tačiau pavyzdyje pateiktos žodinių konstrukcijų citatos yra visiškai autentiškos.
Tarkime, jūs – nepatogus asmuo priešiškos propagandos skleidėjams. Nesate koks nors savaime blogas, gal jūs netgi ir visai nieko žmogus. Tiesiog taip nutiko, kad tapote jiems nepatogus. Ir staiga, nei iš šio ne iš to, jūsų nuostabai, aplink ima dėtis kad ir tokie dalykai:
1. Jūsų socialinėje aplinkoje, tarkime, ima sklisti gandai, kad jūs neva esate „sukčius, vagis, finansinis aferistas (-ė), skolingas (-a) milijonus, atseit „besislapstantis nuo antstolių“, kad jūs atseit „viliojate vedusius vyrus“ (ar „ištekėjusias moteris“, priklausomai nuo jūsų lyties ir to, kiek smarkiai propagandistai siekia sužlugdyti jūsų socialinę reputaciją). Kad, pavyzdžiui, jūs atseit „įžeidėte/nuskriaudėte/apvogėte kokią nors seną močiutę/ mažus vaikus“; kad atseit esate koks nors niekšiškas „smurtautojas (-a); amoralus, godus“; kad atseit esate „paranojikas (-ė), šizofrenikas (-ė), psichinis ligonis (-ė) “ (Mano nuoširdi užuojauta tai garsiai šauniai Lietuvos politikei, kurios buvęs sutuoktinis paskleidė apie ją būtent tokias dezinformacijas ir visiems kitiems su tuo susidūrusiems!). Ar kad jūs, pavyzdžiui, neva esate koks nors „nuo teisingumo rankos besislapstantis nusikaltėlis (-ė) “, arba, tarkime – atseit „homoseksualus“. Pastaroji dezinformacija propagandistams ypač paranki tuomet, jei jūsų profesija, visuomeninė padėtis ar koks nors turimas hobis yra susijęs su aplinka, kurioje daug vyrų giminės atstovų. Tarkime, jei jūs esate kariškis, akademinės visuomenės narys, buriuotojas, krepšininkas ar panašiai. (Pastaroji dezinformacija labai neblogai veikia ir tada, kai jūsų atžvilgiu galimai planuojama kokia nors mažutė kaip tik tokio pobūdžio provokacija).
2. Melagystės paprastai „orkestruojamos“ nuo mažesnių – iki didesnių, informaciją auditorijai (jūsų aplinkai) paskirstant nedidelėmis dozėmis, žingsnelis po žingsnelio. Kalbant paprasčiau: tarsi jūsų aplinką „prijaukinant“, nes vienas iš pradinių propagandistų tikslų šiuo atveju yra pirmiausia tą aplinką „užkabinti“, sudominti ir įtraukti į procesą. (Psichologinės karybos srityje šis principas vadinamas „naudoti smalsumą, kaip motyvą“). Vardan įtikinamumo melaginga dezinformacija yra papuošiama trupučiu tiesos – ir kartu su ja jūsų aplinkai (-oms) nuolat „transliuojama“ gausybė melo. Pavyzdžiui, kai prieš „taikinius“ yra naudojama klasikinė, dar sovietų saugumo tarnybų praktikuota specialiosios propagandos technika „40/60“: auditorijai pateikiama 40 procentų tiesos ir 60 procentų propagandistams parankaus melo. Auditorija tuo atveju patikliai priima ir viena, ir kita, – beveik automatiškai.
3. Jei anksčiau ar vėliau šiomis melagingomis dezinformacijomis yra „aprūpinama“ jūsų profesinė aplinka (jei jumis „užsiėmė rimtai“– tai nutiks, anksčiau ar vėliau), kartu tikėkitės: kad nei iš šio, nei iš to, jūsų profesinėje aplinkoje galimai pasklis abejonės jūsų profesionalumu. Ar kad, pavyzdžiui, jei esate moteris (nors šiais lygių teisių laikais tas pats gresia ir vyrams!), pasklis dezinformacija, kad „ji daro karjerą tik per lovą“; „mokslo darbai buvo išleisti tik todėl, kad ji atseit miegojo su leidėju“ (arba su keliais, priklausomai nuo propagandistų fantazijos), „jis/ji/jie/jos viską, ką parašė/sukūrė, parašė net ne patys“ ir panašiai. Neneigiu, kad pasitaiko tai darančių pseudomokslininkų, net ir pačiai teko tokių netikėlių gyvenime sutikti, tačiau kai tai tėra „suorkestruota“ dezinformacija ir ji pilasi kaip iš gausybės rago, ilgą laiką… O „taikinys“ (-iai) yra niekuo dėtas – kokia po, tarkime, metų, dvejų, šešerių, o kartais ir ilgiau, bus toji „atitinkama „taikinių“ psichologinė emocinė būsena“? Drįsčiau spėti: kadangi propagandistų veiklų rezultatą lemia mūsų individualus psichologinis ir emocinis atsparumas, dauguma turbūt visgi nepalūžtume. Tačiau psichologinės emocinės būsenos suprastėtų, gyvenimo kokybė natūraliai sumažėtų, nusivylimas padidėtų… Ir taip toliau, ir panašiai.
Hipotetiškai, jei kartu jums būtų nuolat daromas psichologinis spaudimas/įspūdis, kad jūsų ar jūsų artimųjų fizinei sveikatai, gyvybei atseit „gresia“ koks nors pavojus – drįsčiau spėti, kad galbūt įgytumėte kokį nors ilgalaikio streso sindromą, vieną kitą depresiją, ištiktų saviizoliacija, o gal net ir potrauminio streso sindromas (PTSS; trumpiausias periodas jam atsirasti – 3 mėnesiai tokios grėsmės, o šiaip priklauso nuo „taikinių“ psichologinio atsparumo). Apie tokias nereikšmingas smulkmenas, kaip nemiga, nuovargis, padidėjęs susierzinimas – jau net ir nekalbu. Tarp kitko, jei tapote „taikiniu“ (-iais), rekomenduojama kaip tik šiuo psichologinės karybos priemonių taikymo momentu pabandyti nepakliūti į dar vienus propagandistų labai dažnai praktikuojamus manipuliacinius„spąstus“. Esmė: šiuo momentu, t.y., kai iš vienos pusės „taikiniai“ nuolat psichologiškai sekinami, dažniausiai jų aplinkose jau būna paskleista išankstinė dezinformacija, kad „taikiniai“ atseit tapo „psichologiškai emociškai nestabilūs“ ar panašiai. Todėl bet kokios išskirtinesnės nei geležinė ramybė jūsų reakcijos į tai, kas vyksta, propagandistų bus tučtuojau „apverčiamos“ ir interpretuojamos aplinkiniams kaip esą jūsų „nestabilumo „įrodymas“. T.y., iš vienos pusės „taikiniai“ bus nuolat sekinami ir provokuojami – o iš kitos jų lauks išankstiniai „spąstai“. Propagandos srities manipuliacijų požiūriu tai vadinama „visapusiškos pergalės“ (angl.: win-win) situacija.
4. Tuo atveju, jei jūsų psichologinis atsparumas didelis kaip reta, ir, tarkime, propagandistams jau ėmė įgristi, kad jie/jos triūsia, stengiasi, o „taikinys“ (-iai) vis dar kapstosi, iš paskutiniųjų, vis dar priešinasi ir, negana to, niekaip galutinai nepalūžta – dezinformacijų skleidimas gali būti paremiamas „svariais liudininkais“ (veiksmingiausia – jei tai asmenys iš jūsų asmeninės aplinkos, tuomet auditorija paprastai patiki lengviausiai). Kaip jums patvirtins bet kuris rimtesnis šeimos psichologas, tokios žmogaus gyvenimo traumos, kaip artimų žmonių praradimas ar skyrybos, nors ilgainiui pasimiršta – faktiškai nepraeina visiškai ir be pasekmių. Kitaip tariant, tokios žaizdos neužgyja galutinai, o jei neužgyja – užpilti ant žaizdų druskos juk yra gana efektyvu? Kitos labai parankios propagandistams situacijos – kai „taikinių“ asmeninėje aplinkoje esama kokių nors konfliktų (su kitais šeimos nariais, giminaičiais ir panašiai). Kokie mūsų santykiai bebūtų vėliau, – blogi, geri ar netgi puikūs, visgi tai gana geras pagrindas įvairiopoms manipuliacijoms sukurti. Propagandistams faktiškai tereikia sukurti tinkamas „prieigas“ (angl.: approach) prie jų pasirinktų „įrankių“ ir parinkti tinkamus stimulus bei motyvus reikalingam poveikiui (angl.: impact) padaryti: paskatinti „įrankių“ pavydą, godumą, konkurencijos jausmą ar kokius nors kitus vadinamus „žemuosius instinktus“.
5. Kai jau tikrai pradėsite jaustis kaip užspeistas į kampą vilkas (angl.: crying wolf), pajuokausiu: įsivaizduokite, kad staiga su jumis susisiekia jūsų mama/draugas/draugė/brolis/dar koks nors artmiausias giminaitis… Ir, pavyzdžiui, neramiai pasiteirauja: „Ar viskas gerai?“ Nes ji/jis/jie/jos „girdėjo iš kaimynės(-o) “, o kaimynė „iš dar kitos kaimynės (-o) “, kad „žmonės kalba“, kad, pavyzdžiui, jūs tapote kad ir – „psichoemociškai nestabilus“. Ar kad jūs atseit „turite begales skolų“. Ar kad jūsų, tarkime, „naujasis gyvenimo partneris/-ė jus apgaudinėja/yra neištikimas (-a)“, arba kad atseit yra pavojingas (a)/priešiškas (-a)/ne tas (-a), kuo dedasi/priešiškos tavo valstybei šalies „šnipas“ (-ė)/apsimetėlis (-ė) ir veidmainis (-ė) “… Ir taip toliau, ir panašiai***. Vėlgi – priklausys nuo propagandistų fantazijos ir tikslų. „Gal…”, – susirūpinusi teiraujasi mama/draugai/draugės/seserys ir broliai/ buvę gyvenimo partneriai/ kiti artimiausi giminaičiai – „Gal tau reiktų imtis priemonių/kreiptis į kokį psichologą? Gal tau reiktų atsikvošėti, nes panašu, kad aklas (-a) kvailas (-a)/ir pats to nesupranti?“ Tuo atveju, kai diskreditacinės operacijos yra grubesnio tipo, pavyzdžiui – grasinantys ar šmeižikiški skambučiai, artimiausių „taikinių“ šeimos narių reakcija gali pasiekti net ir, pavyzdžiui, tokį lygį: „Ką tu padarei tiems žmonėms, tu vis tiek turėjai jiems kažką padaryti, jei jie šitaip elgiasi, nebūna tokių dalykų tik šiaip sau, prisipažink! Ar tu žinai, kad jie skambina net mums į darbus/seniūniją/savivaldybę/mūsų draugams?! Ką prisidirbai, kas per š… tam tavo gyvenime vyksta?!“ Suglumęs „taikinys“ (-iai) natūraliai bando teisintis, pats (-i, -ios,-ys) galimai jau būdamas irgi pakankamai sunerimęs – aiškintis, nes šeima yra svarbi mums visiems.
Bet… Klasikinė bene dažniausiai pasitaikanti aplinkinių (net ir artimiausių giminaičių) reakcija tokiais atvejais: „taikiniu“ (-iais) netikima. Aišku, ne visos artimųjų reakcijos būna tokios aštrios. Kartais jumis susirūpinę asmenys kartais iš tikrųjų tampa „šventai įtikinti“, kad jie „privalo jums padėti“,„privalo jus išgelbėti“ ir panašiai. O kaip kitaip įtrauksi „taikiniams“ artimas aplinkas į propagandinių psichologinių manipuliacijų schemas? Pastarosios ne visada grįstos tik žemaisiais instinktais. O su tais „įrankiais“, kurių vertybinės sistemos yra tvirtesnės, todėl žemieji instinktai (kerštas, pavydas ir panašiai) kaip stimulas nepasiteisina, palyginti gerai suveikia kitas „triukas“: apeliavimas į žmogiškąsias vertybes. Jį galima pavadinti: „Padėkite „taikiniui“ (-iams).“ Dažniausiai ši manipuliacija pasitelkiama „apdoroti“ tiems, kam jūs iš tikrųjų rūpite. Kartais – tiems, kuriems nė velnio nerūpite, tačiau jiems/joms norisi išlaisvinti „žemuosius instinktus“ jūsų adresu. Kitaip tariant, „apdoroti“ tiems asmenims, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasiutiškai norisi patikėti, kad su jumis „iš tikrųjų kažkas ne taip“ (angl.: wishfull thinking). Šiek tiek retesnė konstrukcija: „Išgelbėkite ją/jį/juos/jas“.
Kokios efektyvios gali būti šios psichologinės manipuliacijos, orientuotos į turinčius tvirtą vertybinį stuburą „įrankius“, pirmąsyk gyvenime mačiau prieš keliolika metų. Jų rezultatai, turiu pripažinti, atrodė tikrai įdomiai. Bene todėl, kad būti narsiais gelbstinčiais karžygiais yra užkoduota jau mūsų genuose, tokiais atvejais „taikiniams“ paneigti dezinformaciją sekdavosi… gana sunkiai (!). Žodžiu, manipuliacijų metu įvykdavo kažkas panašaus, kaip skęstančiojo gelbėjimas, tik atvirkščiai: lyg „taikinys“ (-iai) stovėtų vandenyje vos iki kelių, mėgautųsi saule, gražiu oru… Staiga, nei iš šio, nei iš to, prišoktų „įrankis“ (-iai) ir čiuptų „taikinį“ už sprando klykdami: „Girdėjome, kad tave reikia gelbėti, mes tau padėsime, tik nesijaudink, tuoj, mes tave išgelbėsime!“ Tuo tarpu natūraliai apstulbęs„taikinys“ mandagiai teisintųsi – „Prašau atleisti, čia turbūt kažkoks nesusipratimas, manęs gelbėti tikrai nereikia, jus apmaudžiai suklaidino!“ Tačiau, nepaisant „taikinio“ (-ių) protestų, stropūs „gelbėtojai“ vis vien atkakliai veržtųsi artyn ir… mėgintų už plaukų vilkti jus lauk iš pliažo.
6. Natūrali „taikinių“ reakcija šioje psichologinės karybos priemonių taikymo fazėje: dauguma asmenų nebeapsikentę ima aiškintis, kasgi vyksta? Ir, vėlgi pajuokausiu: apklausus keliolika nuoširdžiai susirūpinusių jumis asmenų, aibę jų kaimynių/kaimynų, kaimynių/kaimynų bičiulių, jų bičiulių bičiulių, artimų ir artimiausių giminaičių, kolegų ir kitų… Nuo tam tikro momento „dezinformacijos sklaidos grandinė“ ima sukti akis šalin ir miksėti: „Neatsimenu, iš kur girdėjau… gal turgelyje girdėjau… pamiršau… žmonės sakė…visi kalba…“ Tikėtina, surizgęs ir jau kaip reikiant suerzintas, t.y., „apdorotas“ „taikinys“ puola šen, puola ten… Bet, gerbiamieji – anksčiau minėtų psichologinių karybos priemonių taikymo atvejais šios pastangos, prašau atleisti, yra beveik tas pats, kas gaudyti vėją laukuose.
Ar dar pamenate, kokios yra kitos psichologinės karybos priemonių prieš „taikinius“ fazės? T.y., kokie iššūkiai, tikėtina (gerai, juokauju: ne tikėtina, o greičiausiai) ištiks toliau? Būtent: klaidinanti informacija, „taikiniams“ visiškai naujos, nenuspėjamos, beprecedentinės situacijos ir panašūs gražumai.
II praktinis pavyzdys. Tarkime, propagandistų „taikinys“ yra koks nors mokslininkas, verslininkas, žymus teisininkas. Garsus, žinomas, tačiau „taikinys“ nepriklauso valstybės sektoriui. Kad ir pats žymiausias valstybėje, tačiau – nepriklauso, ir tiek. O propagandistų dezinformacijos sklaidos „įrankis“, tarkime, yra kokios nors valstybinės biudžetinės įstaigos valytoja. Šis pavyzdys taip pat anoniminis, todėl nesietinas su konkrečiais asmenimis, galite įrašyti ir bet kurią kitą poziciją ar profesiją. Tačiau pavyzdyje pateiktos žodinių konstrukcijų citatos yra autentiškos.
Prasidėjus piktavališkos dezinformacijos apie „taikinį“ (-ius) sklaidai, pastarieji natūraliai (tai pirmoji homo sapiens reakcija) pabando paneigti melagingus gandus. Pramogos ir pasipraktikavimo dėlei pabandykite įsivaizduoti, kad „taikinys“ esate – jūs.
Situacija atrodo maždaug taip: „Juk tai visiškas melas, kaip kiti žmonės gali tuo tikėti! “ – piktinatės jūs, sukrėstas iki širdies gelmių. Paneigiate pirmąsias dezinformacijas – kyla antroji banga, daug piktavališkesnių. Trečioji… ketvirtoji… Jūs bandote priešintis tam, kas vyksta, savo aplinkoms aiškindamas: „Bet tai netiesa, aš visiškai nekaltas, šitaip nebuvo, tai tik šmeižtas! “
Tuo tarpu „įrankis“ (-iai), „kontratakuodamas“ šnabžda jūsų kontaktams: „Žiūrėkit, dar ir išsisukinėja, ai, koks veidmainis/-ė, man taip apie jį/ją/jas/juos ir sakė…“ Jūsų kontaktai, smalsiai: „Kas sakė?“ Propagandistų „įrankis“ (-iai): „Labai autoritetingi asmenys mano darbe. “ Jūsų kontaktai: „Bet gal tai tikrai netiesa, gal tai kažkoks nesusipratimas, „taikinys“ (-iai) juk tvirtina priešingai?“ Propagandistų „įrankis“:„Ką tas „taikinys“, jis/ji juk tik verslininkas/mokslininkas/teisininkas/visi apie jį kalba ir mano blogai, visur juo/ja/jomis/jais atsikrato, „taikinys“ yra apgavikas, veidmainis, melagis / jei ten nieko nebūtų buvę, niekas nieko nekalbėtų, reiškia, ten tikrai kažkas buvo, ir man sakė, labai autoritetingi asmenys, kad buvo taip ir taip…“ ir panašiai.
Vykdant tokias ir panašias psichologinės karybos kampanijas ilgesnį laiką (pavyzdžiui, kelis metus), žala „taikinių“ socialinei ir kitokiai reputacijai, kartais jų profesinei karjerai, santykiams su šeimos nariais tampa nebepataisoma. Nekalbant apie psichologinį ir emocinį „taikinių“ išsekimą. Ir, kas įdomiausia: tokio tipo manipuliacijoms „suorkestruoti“ propagandistams prireiks tik… žiupsnio socialinės psichologijos, truputėlio psichologinės karybos žinių, moralinių skrupulų neturėjimo ir 1 valytojos (ar ko nors panašaus) iš biudžetinio sektoriaus.
Todėl, gerbiamieji: jeigu netyčia jumis „užsiėmė rimtai“ ir susidūrėte ne su įprastinėmis psichologinėmis operacijomis (angl: PSYOPs), o su psichologinio karo priemonėmis jūsų atžvilgiu, drįsiu duoti keletą patarimų:
1. Gali nutikti ir taip, kad tikrojo „propagandos šaltinio“ jums, deja, nepavyks nustatyti. Arba, jei nustatysite, visgi neturėsite tinkamų teismui liudininkų ar svarių įrodymų. Natūralu: tam šios karybos priemonės ir buvo sukurtos. Todėl nesistebėkite. Ir per daug nesielvartaukite.
2. Kas benutiktų – neįsigykite jokių paranojų! Aprašyti dalykai yra sukurti senių seniausiai (dar XX amžiaus pirmojoje pusėje, o kai kurie ir anksčiau). Yra konkretūs aprašai, instrukcijos, surašytos juodu ant balto, rekomendacijos, indikatoriai, matavimo kriterijų sistemos, specifinės kontrapriemonės. Tai – mokslas, o moksle tikrai neturėtų būti vietos fantazijoms, konspiracijų teorijoms ar bereikalingiems nuogąstavimams. Pabandykite sekti JAV psichologinės karybos eksperto mjr. P.Linerbagerio patarimu, cituoju: „Testuoti, tikrinti propagandą ieškant melų yra nepraktiška ir nenaudinga. Propagandos testavimas yra dinamiškas procesas. Jis turi apimti ne tik pačią [propagandinę] informaciją, bet paties komunikacijos proceso, informacijos sklaidos istoriją. Iš kur tai atkeliavo? Kam būtent tai buvo adresuota? Kodėl būtent dabar? Kam, kokiu tikslu?“
3. Jei, neduokdie, susidūrėte ar susidursite su kažkuo panašaus: tausokite save. Nusiteikite, kad standartiniai psichologinės karybos priemonių taikymo procesai yra ilgi – ir nepasiduokite. Tikėkitės netikėtumų, bet – nepasiduokite. Jokiu būdu.
Trumpai: gerbiamieji, jei ieškotume, su kuo galima palyginti psichologinės karybos priemones, – tiksliausia jas lyginti su partizaniniu karu (angl.: guerrilla warfare). Būtent kodėl – apie tai gal kitąsyk.
Iki kito susitikimo!
Paaiškinimai
* Užtikrinu, ypač tuos, kam patinka vadinamos „sąmokslo teorijos“ (paprastai tuomet sakoma: „To negali būti!“ arba: „Tai išdarinėja „blogi“ saugumiečiai!“, arba „tai tik dar viena „sąmokslo teorija“): ne, gerbiamieji. Tai jokiu būdu nebuvo VSD ir apskritai ne demokratinių valstybių saugumo tarnybos. Tam tikros itin specifinio „braižo“ bjaurastys būdingos tiktai „blogos meškos Rytuose“ veikloms. Estija pagrįstai laikoma „priešakine NATO fronto linija“, todėl natūraliai čia susiduriama su daugiau ir purvinesnės priešiškos propagandos, nei kitur. Tačiau, atsižvelgiant į ilgametes šios valstybės kovos su priešiška propaganda patirtis ir aukštą profesionalumo lygį, kai kurių dezinformacijos skleidimo, šmeižto kampanijų ir naudotų propagandos technikų įžūlumas visgi nustebino. Taip pat ir naudotų schemų preciziškumas: faktiškai dauguma iš jų buvo sukonstruotos vadinamu „visapusiškos naudos“ (angl.: win-win) principu: konfrontacijos, diskreditacinės, individualių „taikinių“ „neutralizavimo“ socialinės reputacijos ir kitais aspektais operacijos buvo sudarytos tokiais būdais, kad neišvengiamai nukentėtų: a) keli pasirinkti „taikiniai“ iškart; b) arba, mažiausiai, bent vienas iš „taikinių“; c) kad bet kokiu atveju būtų padaryta didžiulė ir sunkiai atitaisoma žala numatytų „taikinių“ socialinei ir profesinei reputacijai. Kaip turbūt suprantate, kaip įprastai – minėtiems veiksmams atlikti buvo naudojami įvairūs „naudingi idiotai“ (angl.: useful idiots) ir „lėlės“ (angl.: puppets), patiems „lėlių meistrams“ (angl.: puppets’ masters) laikantis šešėlyje. Galbūt būtų naudinga ateityje šias gana unikalias pastarojo pusmečio patirtis „priešakinėje hibridinio karo linijoje“ aprašyti atskiroje monografijoje.
** Jei bus poreikis praktiniams seminarams atskiroms tikslinėms grupėms, kaip kad pavasarį užsiminė vienas iš komentatorių, – kodėlgi ne… Nesu didelė viešų renginių gerbėja, bet gal ir sutikčiau.
***Taip, gerbiamieji, psichologinio karo prieš „taikinius“ situacijose, jeigu priešiški propagandistai „taikiniu (-iais) “ užsiėmė „rimtai“, pasitaiko net ir šitokių dezinformacinių ir diskreditacinių operacijų.
Parengta pagal
Dokumento bibliografiniai duomenys: „Declassified. Authority NNO 877792, [written] by JA NARA Dune 1/4/07/33335“, JAV [kopija iš asm. straipsnio autorės archyvo].
FM 33-1, 1979, JAV.
Linerbager P., mjr. A Syllabus of Psychological Warfare, JAV, 1946.
Khan Niazi A.A. Establishing viable and effective information-warfare capability in developing nations based on U.S. model, 2012.
Mažeikis G. Propaganda (metodinė priemonė), 2006.
NATO Must Meet Russia’s Hybrid Warfare Challenge
Dabar psichologinis karas vyksta dėl prezidento kandidatūros.delfi bando išsekinti A.Juozaičio gerbėjus.
Visa “pazangioji” tautos dalis balsuos uz Juozaiti.
Ji mums atsiunte pats pats pats auksciausias istaisyti istorines klaidos.
Na taip, sarkazmas čia gal ir vietoje, tik nuo to ne lengviau. Aišku, rinktis galima ir atmetimo būdu, tik ar likęs po atmetimo variantas (ar variantai) bus kitoks?
…už tad diedui šv. Gabrielius atsiuntė Šimonytę ir visai nesvarbu, kad bevaikė, neaiškios “orientacijos”, diedas į kelnes pridės, bet balsuos už “pakrypelę”… O tai “pasijuoksime” po prezidento rinkimų…
Vel idomiai paskaiciau.
Aciu autorei.
Siais laikais didziausios pletkininkes partiju nares.
Ypac tos, kur dirba dideliuose kolektyvuose.
Tik sunku suprast, kuri kiauksi “kas reikia” o kuri vista kudakuoja kad nuo “daugiau zinanciu” neatsilikt.
V. Vaitkevičiūtė matomai yra viena iš šiandienos propogandos ir”psichologinių karų”Lietuvos specialistų. Nors ir be šiandienos propogandos ir psichologinių karų specialistų, nuo neatmenamų laikų tarpusavio”psichologinius karus” lietuviai suvokia pagal savo “psichologines būsenas ir protinius sugebėjimus”, arba jiems apie juos pasako”psichologiškai jautresni ir psichologiškai labiau įsispecinę užuosti tuos psichologinio karo kvapus”draugai,bičiuliai,giminės, o šiandiena visiems apie tai pasako ir oficialūs”propogandų ir psichologinių karų specialistai”. Vaitkevičiūtės apibrėžtas”psichologinis ir emocinis smurtas” lietuvaičiams yra pažįstamas nuo neatmenamų laikų…Kaimyno vaikas padarė kaimynui”emocinį smurtą”-be priežasties, iš kvailumo parodė suaugusiam padoriam kaimynui savo liežuvį; didžiausia kaimo pletkininkė paskelbė visam kaimui, kad kaimyno duktė yra pastojusi nuo didžiausio kaimo balamūto ir pijoko.”Emociškai išterorizuota” kaimynės kalbų dukters motina atsakydama į “padarytą emocinį terorą” parodė “emocinei teroristei” špygą ir kitą kartą,už”panašų emocinį terorą”,pagrąsino parodyti savo kūno vietą, kurią kartais pamato tik jos vyras ir tai tik, kai būna visiškai tamsu. Daugiau “emocinio ir psichologinio terorizmo”atvejų neaprašinėsiu, kad šiandienos tautiečiai, turintys”jautrią tautinę psichiką” nepasidarytų”taikiniais ar, kad pakriktų jų emocinė būsena ar psichika”.Įdomu, “propogandos ir psichologinių karų specialistė-antipropogandistė”priskirtų prie propogandos ar antipropogandos tokius vaizdinius ir teiginius kaip: „blogai meškai Rytuose“ kažkodėl ypatingai nepatiko…vakaruose yra dar”kietesni teiginiai”,kad rusas, tai vaikščiojanti po Raudonąją aikštę meška su balalaika; Teiginys nuo 2014 metų- “Putino Rusija ruošiasi ir ateis užgrobti Lietuvos iš Kaliningrado, per Baltarusiją, per Švedijos salas Baltijos jūroje; nepasiduosim”ateinančiam mūsų užgrobti rusams” ir kovosim partizaninius karus visuose Lietuvos miškuose; Prie kokio”antipropogandinio” žanro Vaitkevičiūtė priskirtų V.Lansbergio viešam paskaitymui skirtą Santykis yra viskas,citata-“….Nenustebk, jei šūdą erzins ta aplinkybė, kad tu dar ne visai šūdas. Tai natūralu. Verčiau stenkis apsimesti, kad ir tu jau beveik šūdas. Teplioja, o tu šypsokis. (Pilotažas.) Atrodys, kad suartėjate širdimis, vyksta konvergencijos procesas arba palaipsnis šūdėjimas. “…. ir t.t. Abejoju, kad tokia”antipropoganda”galėtų įtikinti net ir jauną bent kiek išsilavinusį žmogų, nemačiusį savo gyvenime tikro “rusiško”ruso, kad 21 amžiuje “vyžoti rusai yra pikti kaip meškos”ir “vyžoti”vaikščioja po Maskvą kaip Taigoje su balalaikomis….Šiandieniniams mažai išsilavinusiems, sunkiai suvokiantiems juos supančio pasaulio realijas,potencialiems “psichologiniams ir emociniams taikiniams”,esant tokiam antipropogandos lygiui,gali būti sudėtinga pasidaryti”netaikiniais”net ir esant šimtamečiui “emocinių ir psichologinių tarpusavio karų”tarp kaimynų,giminių, nepažystamų žmonių, patyrimui….
Va ir apsireiske bukas balalaikinas.
Vaitkeviciute raso apie ivairiausiias propagandos rusis, o mazarasciai troliai barskina komentarus pagal viena sablona.
Pirmiausia apdergiama Lietuva ar lietuviai, o paskui slovinami rusai.
Lietuviams apsmeizt paimamas koks nors bendrazmogiskas neigiamas bruozas budingas visai zmonijai ir po keliolika kartu tai gromulojama kad tokie butent tik lietuviai.
Su musu Tevyne irgi panasiai.
Pasigaunama tema pvz. apie koki nors apsivogusi netikeli komunisteli ir pasipila komentarai, kad tokioje valstybeje nebegalima gyvent, reikia emigruot”tik Lietuvoje…” ir t.t. ir t.t. tarytum koks vadzios padugne butu visa Lietuva.
Na o kai rusai nieko pozityvaus neturi ir nera kuo pasigiria, tai uztenka parasyt kad rusas tai ne meska su balalaika. Arba paistyt apie pasiekimus kuriu negalima patikrint: aukstai kosmose, giliai po vandeniu, arba busiancius ateityje.
Kiek suprantu pagal tas instrukcijas Amerika kūrė islamo valstybės taktiką ir stategiją ?
Propagandiniame kare Lietuva(Latvija, Estija, visa rytu ir vakaru Europa, Amerika) gauna sausai. Parsidaveliai reporteriai dergia vakaru Pasauly, nevykeliai, bandantys apsimesti vietiniais, siauteja komentaruose.
Bet per paskutine savo akcija Lietuvoje, kremlines padugnes teskesi veidu i mesla.
Bandymas atsaukti vaikus musti draudzianti istatyma viska sudeliojo i savo vietas.
Kremlinai puole teisinti prasigerusius padugnes lapasinancius savo vaikus, bande sukelt isterija, surengt protestus ginancius girtas lakudras, akaltint norvegus vaiku grobimu, kol galiausiai liko tarp nusisnekanciu rubliniu reporteriu ir tarp saves besikapojanciu, vaidinanciu karsta konflikta ir arsia diskusija berasciu zemo intelekto troliu.
Visuomenes atmatoms ir kremliaus agentams savo “paniatkiu” lietuvos zmonems primesti nepavyko.
Su kuo visus ir sveikinu.
Teisingiausia sio skandalo baigtis butu, jeigu visi melagingus pramanus skleide smeizikai atsidurtu teisiamuju suole ir gautu realias bausmes.
Ar gali gramatika ir sintaksė smirdėti valkata („bomžu“)? Pasirodo, gali. Tai yra tokios formos kaip „išsekinėti“.
Derėtų nemažiau nei gramatika ar sintaksė, o gal net daugiau, kreipti dėmesį ir į rašinėjančių minčių dėstymą, samprotavimo logiškumą. Net ir pretenduojanti į “mokslinį”propogandos ir anti propogandos nagrinėjimą E.Vaitkevičiūtė neapsieina, “propogandos aiškinimo moksliškumui padidinti”,be komiksinės leksikos- “Matyt, kaip sakoma, netyčia būsiu užmynusi tam „žvėriui“ ant nuospaudos. Anksčiau ar vėliau toks momentas turėjo ateiti, ir „trolių“ kibernetinės atakos pernai aiškiai tebuvo „blogos meškos“ pastangų „užčiaupti“ pradžia. Ko nesitikėjau – kad aplink ims sukiotis „tendencijos“, praktikuojančios, atsiprašant, renovuotas klasikines sovietines psichologines technikas*; kad viešai paminėjus pastarąsias – įvairios diskreditacinės operacijos ir šmeižto kampanijos pasieks neįtikėtiną mastą, o naudojamų tiems reikalams „naudingų idiotų“ skaičius ir specifika taps, švelniai tariant, bene įžūliausia, kokią gyvenime yra tekę matyti (o esu mačius tikrai nemažai!). Išvada: jei būtent psichologinių karybos priemonių analizė ir pristatymas „meškai“ užkliuvo labiausiai, – tikėtina, kad to mums labiausiai ir reikia”. Apie komentatoriaus Diedo komentaruose išreikštą “tautinės minties gilumą”propogandos, antipropogandos, ar A.Juozaičio “tautinio šventumo”sėdėti 2019 metais ant prezidento taburetkės, visokių Lietuvos ir A.Juozaičio priešų- balalaikininkų tema, galėtų “profesionaliai ir kompetentigai Diedui pasakyti”nebent Vasaros gatvės “intelektualų klube”laikinai ar nuolatinai gyvenantys “intelektualai”.
Kaip kremlinas taip melagis.
Uzsivadines “Prasalietis” o tekste raso “o esu macius tikrai nemazai”
Maskoliu autkoji (e) ar pats (pati) zinai kas esi ???
Kol tesiasi informacinis karas,reikia uzdrausti komentarus, o straipsnii rasytojai privaletu atsakyt uz kiekviena savo zodi.
Lietuvos i formacineje erdveje visiskas chaosas
Jei būčiau šių laikų pažangistė, o dar Putinaitės pavardę turėčiau, paviršutiniškai žvilgtelėjusi į faktus, egzaltuotai tą patį šūkaučiau – išdavikė.
Prieš daugybę dešimtmečių, didžiai patenkinta savo teisumu, įžūliai išpoškinau buvusiai Salomėjos kolegei į akis (tada to nežinojau) – mūsų mokyklos mokytojai – kažkur nugirstą frazę apie pardavikę. Buvau lygiai taip pat savimi patenkinta, kaip šiandien savo nešamas neginčijamas tiesas (esą, Vakarų kultūrą!) mums smurtu diegiančios, prievarta už ausų „į šviesią ateitį” tautą tempiančios aktyvistės ekstazės įkvėptais veidais (ar joms nevertėtų šio to ir iš Salomėjos CV pasimokyti?).
Buvau nustebinta mokytojos reakcijos. Jos veide atsispindėjo pasipiktinimas ir didžiulė nuoskauda. Man, piemenei, ji liepė tada patylėti, nekalbėti apie tai, ko, šalia Salomėjos nebuvusi, savo akimis nemačiau.
Su didžiausia pagarba ir užuojauta apie ją, kaip apie baisius išgyvenimus patyrusią, atsiliepė ir mano a.a. tėvas, buvęs jos mokinys. Tada ir dar labai ilgai supratimo neturėjau, kiek artimųjų iš tėvo ir mamos pusės netekome, kaip buvo praretinta mūsų giminė, kiek mūsiškių Sibire gyvenimus praleido.
Ar ne jie pirmieji, ar ne buvusi jos kolegė ir mano tėveliai turėjo pagrindo patys pirmi ir smarkiausiai Salomėją pasmerkti? Bet pasmerkė mane, nesuvokiančią, ką šneku. Nes kažkas pasirūpino, kad Lietuvoje neliktų tiesos apie ją, ant delno nunešusią brangiausią gintarėlį. Gal ji slypi protokolų ir „dokladnųjų” pavidalu kur nors Maskvos archyvuose? Tik šiandien kai kam naudinga, kad detalių ir užkulisių nežinotume.
Labai atsiprašau, paklaidinau komentarą.
Prašaliečiui: o, pasirodo, jūs esate be lietuviško kamieno besikraipanti į šonus asaba (žr. A. Liekis. Lietuvių elito vištakumas Tautos nepriklausomybės šviesoje (I)). Skant…
Rimgaudėli, nekalbu apie komentuojantį Diedą, kuriam jau matomai po 1991, ar dar nuo šaunių Gorbačiovo laikų, nuvyto ne tik gal būt buvęs “papuvusio lietuviško kamienėlio likutis”,bet ir galvoje gal būt buvusi, bent kiek gyvastinga, tikro lietuvio proto kruopa, bet tu pats, įjungęs ES”kaifuojančios” Lietuvos šiandieninio “patrioto tautinį žvilgsnį, ieškantį kur tik įmanoma likusių nors kokių lietuviško kamieno likučių pėdsakų”, perskaitęs jau nesugebi suvokti kas, kur, kieno ir dėl ko parašyta. Su tokiu “patriotiniu tautiniu matymu” greitai pats pradėsi nebematyti ir savo “lietuviško kamieno likučio”net ir labiausiai sprogindamas savo akis, kad jį įžiūrėtum….”Civilizuotame”vakarų pasaulyje, kuriame yra įsitaisiusi ir Lietuva, “tautiniai kamienų likučiai pas jų turėtojus tai būna, tai išnyksta”. Kas vaikščiojo “besikraipydama į šonus be kamienų likučių” pas tuos jie atsiranda, kas juos turėjo- jie išgaruoja. Tad būk Rimgaudėli šiuolaikinis ir nesvarbu kas kur yra ar nėra , svarbu yra šiuolaikiškai”teisingai ir patriotiškai” į viską žvelgti. Mokykis iš komentuojančio propogandos ir antipropogandos temą Diedo.
Prašaliečiui: gerbiamoji, mes mokomės iš gero E. Vaitkevičiūtės, o ne prasto jūsų vadovėlio, todėl jus, esant užsienio įtakos agente mūsuose, ir iššifravome. Nuo šiol alkas.lt turėtų blokuoti jūsų komentarus kaip kurstančius tautinę neapykantą. Jei komentuosite kitu slapyvardžiu, aptiksime ir išmesime iš svetainės alkas.lt vėl.
Gerbiamas Rimgaudėli, matomaiTamstos “akylas tautinis žvilgsnis”pradeda pavesti bandant aptikti savo “lietuviško kamieno likutį”. Gerai ,kad kolkas sekasi “pamatyti užsienio agentų įtakotus nesusipratėlius” ir aptikti Lietuvos “federatyvinėje valstybėje tautas, kurias galima būtų sukiršinti”. Kiek man žinoma Lietuvoje gyvenančios tautos per 28 metus buvo neoficialiai visokių “tautinių” veikėjų savo straipsniuose, interviu ir t.t. buvo atitinkamais laikais pavadintos runkeliais, kurdupeliais,šunauja,beretiniais, vatnykais,koloradais, popieriniais.Tavo žiniai Lietuvos “gausias tautas stengiasi sukurstyti” Putinas su visu Kremliumi ir niekaip jam to padaryti nepavyksta. Esu neprofesionalus Alko straipsnelių komentuotojas,tad “išmetimas” iš Alko svetainės manęs visiškai negąsdina. Dar kas liečia “mano aptikimą ir išmetimą”,tai man nuotaikos pasikėlimui pakanka paskaityti tokių “lietuviško kamieno ieškotojų” kaip Tamsta pseudopatriotinių”intelektualinių, demaskuojančių”briedinių komentarų paskaitinėjimo. Sėkmės bičiuli ieškant lietuviškų kamienų likučių ir pėdsakų. Rask daugiau laiko rimtų klasikų darbų paskaitinėjimams, kad pajėgtum geriau suvokti perskaitytus straipsnius ir komentarus ir nejuokintum “savo tautinio žvilgsnio akylumu nustatinėjant per atstumą, pagal tavo per atstumą”pajausto lietuviško kamieno likučio buvimą ar ne”, ne tik “užsienio įtakoto agento pasirodymą Lietuvoje, bet užuosti ir jo lytį”.
Agnė Širinskienė. Stambulo konvencija. Diktatūros gimimas
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/agne-sirinskiene.-stambulo-konvencija.-diktaturos-gimimas
Agnė Širinskienė. Hibridinio karo formos: nuo „lėkštų Laptevų istorijų“ iki privatizuotos neužmirštuolės
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/agne-sirinskiene.-hibridinio-karo-formos-nuo-lekstu-laptevu-istoriju-iki-pr
ir puiki pastaba:
Vytautas Sinica. Kokių minčių kyla skaitant „visiškai nenormalų Aušros Maldeikienės komentarą apie tremties atmintį“
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-sinica.-kokiu-minciu-kyla-skaitant-visiskai-nenormalu-ausros-malde
Rusija kariauja ne hibridinį, o naujovišką karą, kuriam gali priklausyti ateitis
– lrytas.lt/kultura/istorija/2021/05/03/news/rusija-kariauja-ne-hibridini-o-naujoviska-kara-kuriam-gali-priklausyti-ateitis-19236773/
(apie „vėlyvąjį Putino“ režimą l-klos „Briedis“, Markas Galeotti: Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas.)