Vilniaus medžių priežiūros tvarką keis profesionalai (video)

Sodininkas, miškininkas, arboristas ir kraštovaizdžio architektas, – tai 17 skirtingo dydžio ir sudėtingumo žaliųjų teritorijų prižiūrinčių viešosios įstaigos „Vilniaus miesto parkai“ darbuotojų pareigybės.

Naujos komandos veikla neapsiriboja tik „Vilniaus miesto parkų“ želdynų klausimais – papildomo dėmesio reikia viso miesto medžiams, pripažįsta kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė ir arboristas Renaldas Žilinskas.

 – Kokias funkcijas tvarkant miesto želdynus atlieka arboristas ir kraštovaizdžio architektas?

Dovilė Ivanauskienė:
– Kraštovaizdžio architektą prilyginčiau šeimos gydytojui – jis turi matyti bendrą želdynų sveikatos padėtį, gamtosauginį, urbanistinį, socialinį, ekologinį kontekstą.

Tai yra, ir jausti širdimi gamtos procesus, ir suprasti, ko žmonėms reikia gyvenant mieste. Socialiniai pokyčiai mieste pastaraisiais metais labai ryškūs, o architektas turi matyti ir į priekį penkerius ar dešimt metų. Reikia išmanyti ir botaniką, ir inžineriją, architektūrą ir tuo pačiu – psichologiją.

Svarbu tik nesusireikšminti – nors ir žinovai, esame tik svečiai su savo sprendimais, svarbiausi yra mūsų prižiūrimose teritorijose gyvenančių žmonių lūkesčiai, kurių ten gal gyvens dar kelios kartos.

Aš visada bandau klausti, ko žmonėms trūksta ar žiemą, ar vasarą, nes ta erdvė turės būti patraukli ne brėžiny, ne iš paukščio skrydžio, bet turės atlikti tam tikrą funkciją ir būti tvari.

Renaldas Žilinskas:
– Arboristui labiausiai rūpi miesto medžių priežiūra. Lietuvoje tokie žinovai atsirado vos prieš dešimt metų, kai Jungtinėse Valstijose ši specialybė gimė prieš šimtą metų.

Jų atsiradimas radikaliai keičia požiūrį į miesto medžius, nes tai, kas vyko iki tol, buvo ne medžių priežiūra, o nesiskaitymas su jais.

Priežiūrai buvo naudojami du būdai – lajų pakėlimas, kad neužstotų šviesos, ir viršūnių nupjovimas, kad netrukdytų laidams. Tai buvo daroma prie gatvių, o parkuose ir skveruose medžiai buvo išvis palikti likimo valiai.

– Kaip galima pagelbėti miesto medžiams?

R. Ž.
– Mūsų tikslas – suteikti jam bent mažiausias išgyvenimo sąlygas – atverti, išlaisvinti iš asfalto ar trinkelių pakankamo pločio pomedį ar polajį.

Medžiui šaknynas svarbiau nei laja. Jei medis „įbetonuotas“, jis pradeda mažinti lają, kad išgyventų. Laja pradeda džiūti nuo viršūnės, vėliau sausėja lajos kraštai. Jei suteiksim medžio augavietei daugiau erdvės, jis bus sveikesnis.

Bet reikia suprasti, kad visi šiandien atliekami darbai neduos labai greito poveikio – medis yra gyvas, bet inertiškas kūnas, kuris prisitaiko prie aplinkos sąlygų labai iš lėto. Pavyzdžiui, šiandien mieste matomi sausi medžiai yra pastarųjų trejų metų kaitros pasekmė, ir tai yra visos Lietuvos problema.

Kita vertus, daugelio dešimtmečių nepriežiūra labai sutrumpino medžių amžių. Nors gamta parodė, kad Lietuvos miestams nėra geresnio pasirinkimo nei liepos, kurios pačios ištvermingiausios, natūraliomis sąlygomis jos gali nugyventi 500 ir daugiau metų, o miesto sąlygomis teišsaugome jas 80 ar 100 metų.

Ir su tuo iš esmės reikia susitaikyti – net ir tinkamai prižiūrimas, medis urbanizuotose teritorijose gyvena trumpiau. Labiausiai vargsta prie gatvių augantys medžiai – ten įprastai ir mažesnis augavietės plotas, ir didžiulė automobilių tarša, ir kaitra nuo aplinkinių išasfaltuotų teritorijų.

–  Jei medžiai taip kenčia nuo kaitros, turbūt verta koreguoti ir įprastą praktiką – laistyti sodinukus tik pirmuosius trejus metus, kol jie įsitvirtina?

R. Ž. 
– Lietuvos miestuose medžius laistydavo ponas Dievas, bet anksčiau vasarą lietaus būdavo daugiau nei saulės. Dabar laikas prisitaikyti prie klimato pokyčių – karščio bangos vis dažnėja, jos stiprėja, ir teks priprasti, kad reikia laistyti ir brandžius medžius, ypač augančius prie gatvių ir aikštėse.

Ir tam reikia nusimatyti ir žmonių resursus, ir lėšas – kitaip mes tuos medžius prarasime. Vilnius jau eina į tą pusę, ir efektas matyti.

– Kartais girdėti nuomonių, kad vasarą geriau nekišti rankų prie medžių – visi darbai esą turi būti atliekami pavasarį arba rudenį.

R. Ž.

– Taip, tai vis dar gajus stereotipas, bet mokslas įrodė, kad yra priešingai – medžius reikia genėti vasarą, nes tada medis yra gyvybingiausias ir lengviausiai užsigydo žaizdas. Tad šis laikas yra pats didžiausias darbymetis medžių priežiūrai. Daugiausia dirbama su medžių šaknynu.

Daugelis vilniečių jau pastebėjo naują miesto praktiką pomedį padengti skiedrų mulčiumi. Girdėti baimių, kad mulčius sugeria drėgmę, ir ji nepasiekia medžių šaknų, bet iš tikrųjų mulčius sulaiko drėgmę, kad neišgaruotų per greitai (drėgmę sulaiko ir augalai, kurie dabar sodinami daug kur polajyje).

Tas būdas šiuo metu yra pats veiksmingiausias gelbstint medžius nuo kaitros, susitvarkant su drėgmės stygiumi, ir tai turėtų tapti medžių priežiūros standartu, ypač – prie gatvių. Aišku – nelaistant nebus ir drėgmės.

Vasarą rūpinamės ir brandžių medžių apramstymu, ir vienu didžiausių darbų – bandome atitaisyti per ilgus nemokšiško genėjimo metus brandiems medžiams padarytą žalą. Yra daug vargo su medžiais, turinčiais sukeltas į viršų medžių lajas – padarant, kaip tai vadina arboristai, liūto uodegas ar palmes.

Kai svorio centras perkeliamas į viršų, mes galbūt džiaugiamės namuose turėdami šviesos, bet vėjui pūstelėjus medis nulūžta. Taigi turime keisti tą medžio balansą – tik taip jis atlaikys ir vėtras, ir sniegą. Bet žinant medžių skaičių mieste, to padaryti greitai nepavyks…

Vilniuje brandžių medžių tvarkymo darbus pradėjome nuo Bernardinų sodo, kur prieš maždaug dešimt metų atliekant tvarkymo darbus buvo padaryta nesuvokiamų sprendimų – medžius tvarkę „žinovai“ suveržė juos krovinių diržais.

Šiandien tie diržai įaugę į medžius, smaugia juos, dėl to pakito medžių statinė būsena.

Dabar tiesiog paprastai atleidus ir nuėmus tuos diržus, medžiai gali tiesiog nulūžti. Bandome išgelbėti 32 medžius.

Kartu vyksta ir senolių medžių priežiūros darbai, ir senųjų Bernardinų kapinių medžių priežiūra. Noriu pabrėžti – tai yra turbūt vienintelės Lietuvoje tokiais brandžiais medžiais išsiskiriančios kapinės.

Kapinių plikinimo vajus, kuris keliauja per Lietuvą, varo į neviltį.

– Vilniuje daugėja žmonių, kurie supranta, koks svarbus miestui medis – gal tai palengvina jūsų darbus ir kompromisų paieškas?

D. I.
– Labai džiaugiuosi, kad jau susidarė kritinė masė žmonių, kurie priima gamtinį miesto įvaizdį, ir plytelės ar kietosios dangos, karštį atspindintys kiti paviršiai nebėra pirmenybė.

Gamta, medžių priežiūra ir apsauga, želdynų įrengimas, apleistų urbanistinių plotų pavertimas parkais, poilsio erdvėmis tampa pirmenybe ir net būtinybe.

O ir žmonėms, besirenkantiems būstą naujuose kvartaluose, jau svarbus ne tik parkavimo vietų skaičius, bet ir sąlytis su gamta.

Balansą rasti įmanoma, kai išmanomos technologijos ir yra noro. Atsiradus paklausai, raginant savivaldybei, želdinimo darbų kokybė naujuose projektuose jau gerokai aukštesnė.

Mus jau džiugina teigiami atsiliepimai apie medžių pomedžių mulčiavimą ar apsodinimą krūmais – taip kuriame žaliąsias jungtis, šešėlio koridorius, kurie labai svarbūs norint atvėsinti ir gatves, ir automobilius – tai ir estetinė, ir funkcinė nauda.

R. Ž.
– Taip, suprantančių, kad turime saugoti miesto medžius, vis daugiau, bet čia kartais nueiname į kraštutinumus, kai supuvęs stuobrys, stovintis šalia gatvės, suvokiamas kaip nepajudinama vertybė, nors tikrai yra pavojingas aplinkiniams.

Bet mes, arboristai, kantriai kiekvienam aiškiname savo sprendimus, kalbame apie tai, kas ilgina ar trumpina medžių gyvenimą, kas kenksminga jiems, kas naudinga…

Kita vertus, vis dažniau tenka susidurti su prašymais leisti nukirsti medį nuosavam kieme, ir kai aiškiniesi priežastį, išgirsti, kad senam žmogui lapų šlavimas trumpina gyvenimą.

Tada akivaizdu, kad žmonės dar nesupranta medžio teikiamos naudos, mato jį tik kaip kliuvinį ir pavojų.

Svarbu suvokti – miesto medžiai turi būti atnaujinami. Turime rasti tinkamiausią variantą – nes jei, turėdami dabar medžių, nieko nedarysime, tai neturėsime medžių ateityje.

Gal šiandien tie dešimt sodinukų, pasodintų vietoj vieno nusenusio medžio, ir neperdirbs tiek daug anglies dvideginio, bet po dešimties ar dvidešimties metų, jei prižiūrėsime, jie turės kiekvienas tokią pat lają. Visi tie patys procesai vyksta ir gamtoje, tik kur kas lėčiau.

Dar turėčiau mesti akmenį į projektuotojų daržą, nes vis dar yra tokių, kurie mato medį kaip apšvietimo stulpą, turintį ne daugiau nei vieną žemyn einančią šaknį.

Ir suprojektuoja taip, kad rangovams labai sunku išsaugoti sklype esančius brandžius medžius.

Ir čia labai teisinga Vilniaus miesto savivaldybės taikoma nauja tvarka – projektuotojai jau projektiniuose pasiūlymuose turi įvertinti ir medžių lajas, ir medžių kamienų skersmenį, ir takelis jau turi būti didžiausiu atstumu nuo medžio kamieno.

Šie pokyčiai turėjo seniausiai atsirasti visoje Lietuvoje. Šios srities teisinė bazė, „įstatymo raidė“, yra beviltiškai pasenusi.

Vilniaus savivaldybė, kuri nori taikyti geriausią Vakarų praktiką, dirba suprasdama, kad kol kas tik nuo geranoriško, sąmoningo rangovo ar vystytojo požiūrio priklauso, ar bus įgyvendinti kai kurie tvarūs, progresyvūs želdinių tvarkymo sprendimai.

Bet mūsų komanda jau dirba su tais statybos techniniais reglamentais, artimiausiu metu Vilniaus miesto tarybą pasieks pakoreguotos medžių tvarkymo taisyklės, kur bus aptarta viskas iki pat genėjimo įrankių.

Tikiu, kad jas patvirtinus dirbti bus lengviau, o Aplinkos ministerija neužtruks tą patį modelį pritaikyti valstybės lygiu.

D. I.

–– Rudenį „Vilniaus miesto parkai“ gaus pareigą prižiūrėti dar keturias teritorijas, kurioms irgi bus nepaprastai reikalinga profesionalų – arboristų, kraštovaizdžio architektų, miškininkų ir sodininkų – pagalba, nes daugelis jų yra apleistose želdynų struktūrose, kurios lyg ir turėtų būti žalieji koridoriai, bet neturi nei veido, nei funkcijos.

Kita vertus, jos ir nesugadintos, nenubuldozeriuotos, čia lengva kurti.

R. Ž.
– Medžiai kalba ir pataria, tik reikia mokėti skaityti jų kalbą.

Pokalbio vaizdo įrašas: