2021 m. liepos 5 – rugpjūčio 28 d. LMA Vrublevskių bibliotekos laukiamajame veiks paroda „Šventa tai vieta“: Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejui Vilniuje – 100.
Святое гэта месца („Šventa tai vieta“) – taip apie ankstesnę I. Luckevičiaus surinktų LDK kultūros vertybių saugojimo vietą baltarusių laikraščio redakcijos „Naša Niva“ patalpose atsiliepė dar 1912 m. čia apsilankęs baltarusių rašytojas Zmitrokas Biadulia (1886–1941). Ši frazė pakartojama ir paskutiniojo Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus direktoriaus Jankos Šutovičiaus (1904–1974) 1971 m. rašytuose prisiminimuose.
Parodoje eksponuojami rankraštiniai dokumentai, sietini su Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus veiklos istorija. Vieni iš svarbesnių eksponatų – 1932–1939 m. Muziejaus lankytojų įrašų knyga, kurioje esama žymių to meto asmenybių parašų, taip pat – dailės istoriko Vlado Drėmos 1943 m. parengtas rankraštinis Muziejaus bibliotekoje saugotų senųjų spaudinių katalogas, iliustruotas sudarytojo pieštais šiuose leidiniuose esančiais vandenženkliais.
Pristatoma dalis dabar Rankraščių ir Retų spaudinių saugomų dokumentų, atspindinčių reikšmingą Muziejuje sukauptą Lietuvos dokumentinį paveldą: tarp jų – rankraštinės bažnytinės slavų knygos (pvz., Mažųjų Žuchavicų cerkvėje rasta XVI a. antros pusės Evangelija su evangelistų miniatiūromis) ir įvairių konfesijų bažnytiniai dokumentai, Konstantino Tiškevičiaus kolekcijos fragmentai, temine ir kalbine įvairove pasižyminčios senųjų knygų egzemplioriai: kiriliškosios spaudos pradininko Švaipolto Feolio apie 1493 m. Krokuvoje išleista bažnyčios praktikai skirta Verbų triodė (Триодь цветная); 1517–1519 m. Pranciškaus Skorinos Prahoje išleistos knygos Rusėnų Biblija (Бивлия руска) 4-oji dalis; Vievyje, Šv. Dvasios brolijos spaustuvėje, 1619 m. išėjusi Meletijaus Smotrickio parengta slavų gramatika, taip pat labai reti XVIII a. Vilniaus jėzuitų akademijos leidiniai.
Prieš 100 metų Vilniuje buvo įkurtas Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejus. Jo atsiradimo ir gyvavimo istorija atspindi ypatingą Lietuvos sostinės keliatautės kultūros gyvybingumą, tam tikru metu nuslopintą dėl pragaištingų politinių aplinkybių. Šio muziejaus pagrindą sudarė istoriko, archeologo, bibliofilo ir aktyvaus Vilniaus baltarusių visuomenės veikėjo I. Luckevičiaus (1881–1919) sukauptas dokumentinis LDK paveldas, taip pat įvairūs archeologinių ekspedicijų metu jo įgyti eksponatai, padovanoti 1918 m. įkurtai Baltarusių mokslo draugijai. 1945 m. Muziejų panaikinus, čia buvę spaudiniai ir rankraščiai buvo perduoti tuometinei Lietuvos MA bibliotekai.
Taip pavadinto muziejaus iniciatorius buvo anksti mirusio I. Luckevičiaus brolis Antonas Luckevičius (1884–1942) – rašytojas, literatūros kritikas, publicistas, baltarusių visuomenės ir politikos veikėjas, nuo pat įsteigimo 1921 m. iki 1939-ųjų buvęs šio Muziejaus pirmininku. Muziejaus steigimą parėmė Vilniaus stačiatikių vyskupija, nemokamai suteikusi patalpas Bazilijonų vienuolyno pastate (Aušros Vartų g. 7 ir 9).
Tarpukario lenkų valdžia, Muziejui nuo įkūrimo skyrusi nedidelę piniginę išmoką, 1938 m. nustojo jį šelpti. Institucijos veikla buvo palaikoma Baltarusių mokslo draugijos narių lėšomis, rinkliavomis ir visuomenės geranoriškumu. Nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. birželio 15 d. Muziejus, kuriam iki 1941 m. vadovavo VU absolventas, etnografas Marijanas Peciukevičius (1904–1983), buvo pavaldus Lituanistikos institutui. 1941 m. liepos 7 d. Lietuvos TSR mokslų akademija, vadovaujama Mykolo Biržiškos, Muziejaus direktoriumi paskyrė baltarusių literatūrologą, leidėją, visuomenės ir kultūros veikėją J. Šutovičių.
Vokiečių okupacijos metu (1944 m. pr.) Muziejus perkeltas į Vilniaus dailės instituto patalpas (Šv. Onos g. 4). Dalis dokumentų buvo paslėpta Šv. Mykolo bažnyčios, kurios klebonas buvo Adamas Stankevičius (1891–1949), rūsiuose. Vilnių vėl okupavus sovietams, atsirado viltis, kad Muziejus atgis – 1944 m. spalio 6 d. net buvo išduotas leidimas persikelti į patalpas Kosciuškos g. 36. Tačiau jo likimas netrukus buvo nuspręstas sovietų Lietuvos švietimo liaudies komisariato potvarkiu sudarant specialią komisiją, kurios veikloje dalyvavo ir sovietų Baltarusijos atstovai, reikalavę Muziejų perkelti į Minską.
1945 m. birželio vidury Muziejaus likvidavimo komisija baigė savo darbą. Baltarusių Ivano Luckevičiaus muziejaus eksponatai buvo padalinti Lietuvos ir Baltarusijos atminties institucijoms. Šiandien šio Muziejaus paveldo likučiai saugomi Vilniuje: Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.
Iš Muziejaus gauti XV–XX a. archyviniai dokumentai, rankraštinės knygos saugomi Bibliotekos Rankraščių skyriaus Vilniaus baltarusių fonde (F21), senieji spaudiniai – Retų spaudinių skyriuje, naujesni (XIX–XX a. pirmosios pusės) leidiniai surado vietą Fondų ir vartotojų aptarnavimo skyriaus saugyklose.
Parodos autoriai: Rūta Kazlauskienė, dr. Daiva Narbutienė, Saulius Žilys.
