Seime greitu tempu kelią skinasi Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo 2021–2024 metų prioritetų aprašo patvirtinimo“ projektas. Nors šią Seimo pavasario sesiją valdantieji šio Seimo nutarimo priimti dar nespėjo, visgi projektas nuėjo jau du trečdalius kelio, įveikęs pateikimo ir svarstymo stadijas.
Pastarosios balsavimo rezultatas: dėl pritarimo už balsavo 88, prieš – 0, susilaikė – 34. Projektas į Seimo posėdžių salę, tikėtina, grįš nedelsiant prasidėjus Seimo rudens sesijai.
Nebūtų galima teigti, kas šis Seimo nutarimo projektas yra kažkuo ydingas Lietuvos kultūros politikai ar netgi pačiai kultūrai, jokiu būdu. Bet tai yra elementariausias dabartinės valdžios darbo imitavimo pavyzdys, dėl to negaliu pritarti tokiam Seimo nutarimo projektui.
Jau pats dokumento pavadinimas atskleidžia savo pagrindinę ydą. Aprašo pavadinime esantis žodis „gairės“ puikiai perteikia viso dokumento turinį, kuris iš esmės yra deklaratyvaus ir abstraktaus pobūdžio nuostatų rinkinys, nedarantis net menkiausios įtakos kultūrai ir jos bendruomenei.
Kaip ir buvo minėta, nuostatos skamba išties gražiai, o jas įgyvendinus, kultūros politika ir pati kultūra tikrai sulauktų teigiamų pokyčių. Bet kaip ten bebūtų, tai yra tik gairės ir tikslai, nekuriantys jokių teigiamų pokyčių. Gerbiamieji, tikslus Jūs kėlėte savo rinkimų programose per Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus, o dabar jau be kelių mėnesių vieni metai, kai yra laikas, kuomet turėjote veikti ir jų siekti, o ne pakartotinai juos skelbti.
Nepaisant aprašo projekte gražiai pateikiamų idėjų, kategoriškai negalima sutikti su kai kuriomis jo nuostatomis. Pavyzdžiui, dokumento teiginys, kad „įvykdytas tik vienas Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse numatytas siekis – sukurta ir veikia Lietuvos kultūros taryba“ yra visiškai neteisingas, kadangi bent kelios gairės 2016–2020 m. (ir ne tik) Kultūros ministerijos yra visiškai įgyvendintos. Štai keli praėjusios kadencijos kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko pateikiami pavyzdžiai:
1) Gairių tikslas „parengti ilgalaikę valstybės pažangos strategiją“ yra įgyvendintas: 2019 m. patvirtinta ilgalaikė Lietuvos kultūros politikos strategija, o kultūros raidos strateginiai tikslai įtraukti į Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ir į 2020 m. Vyriausybės patvirtintą 2021–2030 m. nacionalinį pažangos planą.
2) Gairių tikslas „parengti Valstybinę kultūros paveldo apsaugos strategiją“ yra įgyvendintas: 2020 m. Kultūros ministerijos buvo patvirtinta Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos koncepcija ir įgyvendinimo 2020–2024 m. veiksmų planas.
3) Gairių tikslas „parengti regionų kultūrinės plėtros programą“ įgyvendintas dar 2011 m. patvirtinus Regionų kultūros plėtros 2012–2020 metų programą. Ją plėtojant esminis proveržis įvyko 2018 m. – tuomet Lietuvos kultūros taryboje buvo patvirtinta Tolygios kultūrinės raidos programa ir įkurtos puikiai veikiančios Regioninės kultūros tarybos.
4) Gairių tikslas „suformuluoti aiškias ilgalaikes kultūros sklaidos užsienyje kryptis“ yra įgyvendintas 2018 m. Kultūros ministerijai patvirtinus Kultūros tarptautiškumo politikos koncepciją.
Tai vos keli iš daugelio įgyvendintų tikslų pavyzdžiai, kuriuos atliko praėjusi Vyriausybė. Galima būtų vardyti ir dar daugiau darbų, įgyvendintų ir ankstesnių kadencijų Vyriausybių nuo 2010 m., tačiau tam tiesiog tektų rašyti atskirą darbą.
Kita aplinkybė, dėl ko negalima pritarti šiam gairių rinkiniui – tai Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymo priėmimo aplinkybės. Dokumente teisingai keliama Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo būtinybė, tačiau gražiai nutylima, kad šis įstatymas iki šiol nėra priimtas tik dėl dabartinės valdančiosios daugumos sprendimo.
Primintina, kad vienas prioritetinių praeitos kadencijos Vyriausybės tikslų buvo pateikti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymą, teigiama linkme reformuojantį Lietuvos kultūros politiką.
Šio įstatymo projektas 2020 m. Kultūros ministerijos jau buvo pateiktas Seimui, tačiau naujos valdančiosios daugumos politine ir, sakykime, visiškai niekuo nepagrįsta valia buvo ne svarstytas, bet grąžintas tobulinti naujai Kultūros ministerijos vadovybei.
Deja, nuo šių metų pradžios jokių žinių apie šio įstatymo projekto tobulinimą ar jo viešus svarstymus iš Kultūros ministerijos nėra, tad jo priėmimas iki šiol yra ir, tikėtina, bus vilkinamas tik dėl pačių valdančiųjų kaltės. Itin gaila, kai dėl valdančiųjų siekio suvesti politines sąskaitas kenčia ne kas kitas, o žmonės, kuriems šie pokyčiai labiausiai reikalingi – kultūros bendruomenė.
Maža to, anot buvusio kultūros ministro M. Kvietkausko, nors Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo 2021–2024 metų prioritetų aprašo projekte yra keliami tikslai dėl kultūros politikos valdymo demokratizavimo užbaigimo, tačiau nutylima tai, kad 2020 m. Seimui pateiktame Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo projekte kaip tik ir buvo aiškiai apibrėžtas demokratinis kultūros politikos įgyvendinimo modelis: tai Kultūros ministerijos patariamųjų tarybų (sudarytų iš nepriklausomų ekspertų, tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek valstybinio sektoriaus atstovų) sistema.
Pasak buvusio kultūros ministro, viskas, ką tereikėjo padaryti, tai patvirtinti šį modelį, pritariant pateikto įstatymo projektui. Visgi dabartinė valdančioji dauguma nusprendė vietoj realių darbų imtis deklaratyvaus turinio neįpareigojančių teisės aktų tvirtinimo.
Dar kartą būtina paminėti, jog nėra taip, kad visas aprašo tekstas iš esmės yra kažkokią neigiamą įtaką darantis teisės aktas, kurio nuostatoms nebūtų galima pritarti. Jame galima rasti ir tikrai įdomių bei gerų minčių, tokių kaip dokumento IV skyriaus tikslas: „Teisės aktais turi būti sukurtas ir įteisintas aiškus, tvarus, optimalus, finansiškai pagrįstas Lietuvos valstybės ir jos kūrėjų svarbiausių sukakčių minėjimo nacionaliniu ir tarptautiniu mastu organizavimo modelis“ – tokio modelio iš tiesų labai trūksta. Tačiau, kaip ir minėta, absoliučiai negalima pritarti valdančiosios daugumos siekiui imituoti darbą, o to ir yra siekiama šiuo Seimo nutarimo projektu.
Dabar gi nėra aišku, kam apskritai yra reikalingas toks neprivalomų ir jokių pokyčių nekuriančių tikslų ir gairių rinkinys, jei ne darbo imitavimui, kai viskas, ką iš esmės reikia padaryti, tai priimti naują Lietuvos Respublikos kultūros politikos pagrindų įstatymą.
Šioje vietoje būtina pažymėti, kad dabartinei valdančiajai daugumai netgi nereikia įdėti didelio darbo, kadangi iš esmės atnaujintas Kultūros politikos pagrindų įstatymas jau yra parengtas praeitos Vyriausybės, tereikia šį projektą, kad ir patobulintą, pateikti Seimui.
Tačiau dar rudens sesijoje nusprendę šį projektą grąžinti atgal į ministerijos stalčius neva tobulinimo darbams, dabar Kultūros ministerija delsia ir lyg siekdama suvesti politines sąskaitas vilkina įstatymo priėmimo procesą. O gal toks ir yra jų tikslas – vilkinti? Nesinori tuo tikėti, ypač žinant, kad šio įstatymo naujos redakcijos priėmimo laukia išties didelė kultūros bendruomenė.
