Lieptelis
Išlaisvintai Lietuvai
…Ėjo vakaras per gražią mūsų šalį,
Ėjo šiurpios naktys pro namus.
Ir rugiuos ir prie tylaus upelio
Kažkas slinko juodas neramus….(…)
…Tik lyg sapnas tolumoj vaidenas
Ir vilioja, moja jis tave…
Staiga krinta prakeikimas senas,
Staiga kyla mirus LIETUVA...“[1]
Išskirtinė Švenčionių, Trakų ir Alytaus apskrityse, Vilniuje ir apylinkėse vykusio sukilimo ypatybė – Lietuvos kariuomenės karių aktyvus dalyvavimas antisovietinėse laisvės kovose. Švenčionėliuose, Pabradėje, Joniškyje, Saldutiškyje, Vilniuje, Valkininkuose kariai prieš raudonarmiečius ryžtingai kovėsi kartu su vietiniais sukilėliais, tuo laiku vadinamais partizanais, šauliais.sukilim
Šiek tiek išsamiau apie pasipriešinimo veiksmus Švenčionių buvusioje apskrityje. Čia, pasitraukę, išsilaisvinę iš bėgančios Raudonosios armijos dalinių, lietuviai kariai sukilimo laikotarpiu, iki 1941 m. liepos pradžios, sukūrė, suorganizavo Pažeimenės/Pabradės, Švenčionėlių, Saldutiškio sukilėlių rinktines, kuriose kovojo per 1400 vyrų.
1941 m. sukilimą aukščiau minėtose vietovėse aprašiau knygoje „1941 metų sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“ (2006 m., Žaltvykslės leidykla). Šiais metais tikėjausi parengti naujais duomenimis, papildytą, patikslintą antrą šios knygos leidimą. Dėl įvairių priežasčių, nesuspėta. Šiame straipsnyje panaudojau daugiausia „Kario“ ir kitoje spaudoje, bei vėlesniuose leidiniuose spausdintus 1941m. sukilėlių karių, liudininkų atsiminimus, žurnalistų, istorikų apžvalgas, taip pat ir aukščiau minėtos knygos duomenis.
Visada maniau, kad labai svarbu registruoti žuvusius šio Sukilimo sukilėlius, jų kapus. Kiekvieno kario ar partizano žūtis – mažesnės ar didesnės kautynės, pasipriešinimas – svarbus Lietuvos laisvės kovos liudijimas. Visas traukimosi-pasipriešinimo kelias nuo Pabradės link Švenčionių-Adutiškio-Gluboko (Gilučio), plačiau ir toliau, paženklintas kautynėmis, žuvusiųjų mūsų sukilėlių kapais ir kryžiais, kitais paminklais.
Pabradės kareivinių apsaugos būrio kariai lietuviai birželio 24 d. atsisakė gabenti į stotį turtą ir ginklus: nušalino politinį vadovą (politruką), suėmė raudonarmiečius. Stipriausiai kovėsi 259 šaulių pulko 1-oji kulkosvaidininkų kuopa, vadovaujama kapitono Povilo Bareišio. Birželio 25 dienos rytą kuopos kariai nepraleido per miesto tiltą norėjusio žygiuoti okupantų sovietų dalinio. Apie 10 val. raudonarmiečių dalinys, remiamas artilerijos, puolė kareivinių ir geležinkelio kryptimi.
Sovietai, maždaug batalionas su artilerija, stipriai smogė į kairįjį kuopos sparną, verždamiesi į kareivinių rajoną. Mūsiškiai spaudžiami pradėjo trauktis. Į pagalbą atvyko rajone buvęs šarvuotas auto, bet, nelaimei, užgeso jo variklis ir, palikęs be pėstininkų paramos, pateko bolševikams. Šarvuočio įgula (eiliniai Povilas Vnarauskas ir Eduardas Astrauskas – V. S.) žuvo. Vis daugiau supama iš kairės, sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa pasitraukė į pietus. Besitraukią bolševikai nužygiavo Švenčionių kryptimi.
Vakare lietuvių kulkosvaidininkų kuopa suorganizavo kareivinių, karinių sandėlių apsaugą. Pasirodydavo plėšikaujančių raudonarmiečių, nesnaudė vagys. Kapitonas P. Bareišis tik vėliau sužinojo, kad stotyje trumpai stovėjo ešelonas su 400 karininkų ir kitų tremtinių, todėl laiku nesuskubo padėti jiems išsivaduoti. Dėl blogų ryšių su partizanais, nuolatos besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių, kautynių su jais, nebuvo išsiaiškinta padėtis geležinkelio stotyje, apmaudžiai praleista proga išvaduoti tremtin, vergijon ir pražūčiai išvežamus karius.
Birželio 25 d. apie 4,50 val. iš šiaurės, nuo Joniškio pasirodė sovietų kariuomenės dalinys su žvalgais priekyje ir mėgino pereiti tiltą. Per tiltą neperėjo, tik ant jo paliko kelis užmuštus, kurie vėliau buvo pašalinti. Iš pamiškės pasigirdo sovietų kulkosvaidžių šaudymas – atrodė, kad jie mus gąsdina ir provokuoja; mano kuopa jiems neatsakė.(…) Greitai į Pabradę atvyko plk. ltn. Staniulio rinktinė, ir aš perėjau jo žinion. Iš atvykstančių žmonių buvo suformuota Pabradės rinktinė: sudaryta judrioji rinktinė, 4 šaulių kuopos, ryšių ir ūkio skyriai ir kt. daliniai.
Kautynės Pabradės rajone tiek paveikė sovietų dalinius, kad jie vėliau vengė gerkelio, ir buvo verčiami trauktis tolimesniu ir blogesniu keliu, t. y. lauko keliais į šiaurę, į pietus nuo Pabradės tais keliais eidami jie daugiau ir pavargo, daugiau išmėtė ginklų… [2]
1941 m. birželio 23 d. aviacijos eskadrilės likusi dalis, gavusi įsakymą, iš Ukmergės atskrido į Pabradės aerodromą. Vokiečių pilotai apšaudė kulkosvaidžiais, du lėktuvus sugadino. Karo lakūnai kpt. Vytautas Žižys ir ltn. Juozas Kasperas aerodrome ragino ir organizavo lakūnus priešintis, neskristi į SSRS (turėjo skristi į Gomelį). Kai kurie įgulų pilotai pasipriešino (sovietams) ir pakilę skristi pasuko atgal į Ukmergę. Kiti lakūnai, žinomi – ltn. Aleksandras Kostkevičius, ltn. Viktoras Kantauskas, ltn. Antanas Špokas, prisijungė prie Joniškio sukilėlių partizanų-karių būrio ir kovojo prieš okupantus raudonarmiečius ir sovietinius pareigūnus. Iš visos eskadrilės 23 ANBO lėktuvų, toliau, Gudijos kryptimi, išskrido tik trys. Mjr. J. Kovo ir ltn. J. Kalasiūno lėktuvus Gudijoje pašovė sovietų priešlėktuvinė artilerija (gal lietuvių lėktuvus palaikė vokiškais ?), įgulos žuvo. Kpt. Žuko ir j. psk. Gujos įgula tai pastebėjusi apsisuko ir grįžo Pabradėn. Prarasti iš viso šeši lėktuvai.
Pažeimenėje stovyklavo 179 šaulių divizijos 215, 259, 234 šaulių pulkai, 618 AP ir kiti daliniai. Rengtasi sukilti. Lietuviai karininkai vieni kitiems perduodavo žinią, kad laikytųsi arčiau savo dalinių ir lauktų ženklo – šaudymo. J. ltn. Vladas Garsys pasakoja apie pasipriešinimą Pažeimenės stovykloje prasidėjus karui.: (…) Iš kuopos kareivių rusai paėmė, neva stovyklai tvarkyti, eil. Černiauską, eil. Bridicką ir dar vieną kėdainietį, kurio pavardės neprisimenu (Iš tiesų lietuvius karius rusai suėmė – V. S.). Kautynėse ypač pasižymėjo kulkosvaidininkai Vadeika ir Silickas. Jie, nors rusų spaudžiami ir keletą parų nemigę ir nevalgę atkakliai kovojo ir traukėsi tik mano įsakyti. [3]
Sukilę 234 ŠP pulko kariai rengėsi nukelti stovyklos raudoną vėliavą. Eil. Adolfas Korsakas atsimena, kaip pavyko pasipriešinti tik pakeliui į Švenčionis: (…) Iki Švenčionių likome tik 6 iš minimų areštuotų (kalbama apie Pažeimenės stovykloje NKVD suimtus 19 karių – V. S.), kiti spėjo pabėgti. Pagaliau pasiryžau ir aš bėgti. Mane sulaikė mūsų kuopos žydas Šapira ir jau bandė vesti pas politruką. Aš turėjau tik kastuvą ir kuprinę (ginklo neturėjau), tačiau kastuvu miške nuginklavau Šapirą ir pabėgau. (…).[4]
Pažeimenės karinėje stovykloje sukilėlių grupė pradėjo organizuotis birželio 24 d. Rinktinės vadas plk. ltn. Staniulis tą pačią dieną išleido 1-ąjį įsakymą. Suformuotas vienas pėstininkų batalionas iš trijų šaulių kuopų, 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos, su dviratininkų, ryšių, žvalgų būriais. Suimta per 70 raudonarmiečių, politinių vadovų. Nauji daliniai formuoti iki birželio 27 d. Įvairiomis kryptimis siųsti žvalgai, kautasi su besitraukiančiais okupantais raudonarmiečiais ir sovietiniais politiniais darbuotojais, aktyvistais. Pažeimenės stovykloje karių sukilėlių rinktinė gyvavo apie tris dienas, o paskiau prisijungė prie didesnės, gausesnės Pabradės rinktinės.
Lietuviams sukilus prieš bolševikus, nežinia kas nušovė 618 AP diviziono zampolitruką Augulį, kuris prie Pabradės buvo palaidotas su vienu rusu.[5]
Birželio 28 d. išleidžiamas LAF Pabradės rinktinės vado plk. ltn. V. Staniulio įsakymas – sudaromas junginys iš Pažeimenės, Pabradės, Joniškio išlikusių dalinių per 80 įvairių ginklų rūšių karininkų, taip pat iš Vilniaus pagalbon atvykusių dalinių (4-rių sustiprintų būrių – 200 vyrų). LAF Pabradės rinktinės tikslai: trukdyti bėgantiems bolševikams, padėti nuo Nemenčinės puolančiai Vokietijos kariuomenei, talkinti apylinkių partizanams saugoti turtą, taip pat būti tarsi avangardu Vilniuje besiformuojančioms Lietuvių kariuomenės dalims. Palaikomi ryšiai su Vilniaus LAF štabu.
Per 50 karių susirinko Joniškyje (dabar Molėtų r.) ir su vietos sukilėliais partizanais pradėjo organizuoti pasipriešinimą bėgantiems plėšikaujantiems bei smurtaujantiems raudonarmiečiams ir sovietiniams aktyvistams.
Birželio 28 d. Joniškio miestelyje susibūrę kariai sukilėliai pradėjo rimtai trukdyti raudonarmiečiams trauktis Pabradės-Švenčionių kryptimi. Tuomet bolševikai puolė Joniškio miestelyje įsitvirtinusius karius sukilėlius, partizanus.
Naktį į birželio 29 d. raudonarmiečiai puolė bent du kartus. Lietuviai sunkiai apsigynė. Birželio 29 d. ankstų rytą Joniškio partizanai susisiekė telefonu su Pabradės rinktine ir prašė pagalbos. Šeštą valandą ryto Pabradės rinktinė – vadas plk. ltn. Staniulis – skubiai išsiuntė joniškiečiams pagalbon vieną tanką ir motorizuotą (sunkvežimiu) 25 pėstininkų būrį, vadovaujamą nežinomo ltn. Š., su dviem sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Sukilėlius rado susispietusius bažnyčios šventoriuje. Po pusvalandžio keliu į Joniškį priartėjo kelios dešimtys bolševikų raitelių.
Likus 200 metrų tiesiu taikymu iš tanko trenkė šūviai. Staiga užklupti raudonarmiečiai šoko nuo arklių ir pasitraukė už kalno, arkliai pasklido po laukus. Sukilėliai išsidėstė pozicijose. Tačiau netrukus ko ne batalionas sovietinių pėstininkų puolė spausdami mūsiškius prie ežero.
Nors ir atkakliai gintasi padedant kulkosvaidžiu ginkluotam tankui, priešai puolė stipriai. Gynimąsi sunkino raižyta vietovė ir aukštų rugių laukas. Kilo apsupties pavojus. Bet pridengiami tanko, kovotojai sėkmingai pasitraukė į Pabradę. Bolševikai ta kryptimi nebepuolė ir dar kiek pabuvę Joniškyje pasitraukė vengdami tolimesnio partizanų ir karių puolimo.
Šiose kautynėse per 70-imt sukilėlių – anksčiau susirinkę kariai ir vietos partizanai, įskaitant 25 Pabradės rinktinės karius – buvo ginkluoti 2 sunkiaisiais ir 2 lengvaisiais kulkosvaidžiais, šautuvais ir pistoletais, taip pat minėtuoju tanku su 1 kulkosvaidžiu. O puolančių bolševikų buvo visas batalionas, net su prieštankiniais pabūklais. Žuvo 11 Pabradės apsaugos rinktinės ir Joniškio sukilėlių būrio karių, 4 Joniškio būrio sukilėliai partizanai. Nukauta kelios dešimtys sovietų.
Dėl gerų ryšių laiku atvykus pagalbai, Joniškio sukilėliai kariai gerokai sutrukdė priešams laisvai trauktis į rytus, buvo išgelbėti vietos partizanai, sėkmingai prisidengus, atsitraukta.
Rinktinė drauge su apylinkių partizanais, apsaugojo svarbų Pabradės kelių mazgą, privertė priešus trauktis aplenkiant Pabradę, žvalgė įvairiomis kryptimis, palaikė ryšius su partizanais, juos rėmė; į Joniškį pasiųstoji pagalba išgelbėjo keliasdešimt joniškiečių partizanų, nors ir laikinai, išgąsdino ir privertė priešus panaudoti gausias pajėgas.
Pabradėje buvo priglaudžiami iš bėgančių į rytus vilkstinių pasitraukę lietuviai kariai. Išsaugota daug karinio turto. Saldutiškio sukilėlių rinktinei birželio pabaigoje, dėl kautynių Joniškyje pavėlavus, buvo išsiųsta ginklų, šaudmenų.
Sukilėlių karių ir partizanų, žuvusių Joniškyje ir apylinkėse, kautynėse su sovietiniais okupantais ir aktyvistais, sąrašas:
viršila Jonas Adomaitis, g. 1901-08-27 Kukarskės k., dab. Šakių r. Lietuvos kariuomenės (toliau – LK) 9 Lietuvos kunigaikščio Vytenio pėstininkų pulko (toliau – PP), okupantų Raudonosios armijos (toliau – RA) 215 šaulių pulkas (toliau – ŠP) / Pabradės apsaugos rinktinės (toliau – PAR) karys sukilėlis. Žuvo 1941-06-24;
eilinis (toliau – eil.) Pranas Busius, LK karys, PAR Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-24-25-26 prie Joniškio;
eil. Dominykas Grigaliūnas, LK karys, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-24-24-25-26 (?);
grandinis (toliau – gr.) Juozas Merkevičius, LK karys / RA 259 ŠP, PAR karys sukilėlis. Žuvo 1941-06-26 prie Joniškio;
Alfonsas Piliponis, 42 m., buv. šaulių būrio vadas, sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941 07 13 Joniškyje – mirtinai sužeistas sprogusios granatos kautynėse su sovietų okupantais ir aktyvistais;
Juozapas Tarakavičius, 30 m., gyv. Dirvoniškio vnk., Joniškio vlsč. Sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-28 Joniškyje;
Petras Tarakavičius, 26 m., gyv. Dirvoniškių vnk., Sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-28;
Juozas Žuromskas, 41 m., gyv. Lieponių k., Inturkės vlsč. Sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-28 Joniškyje;
Konstantas Žuromskas, 26 m., Joniškio parapija. Sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-28 Joniškyje;
Alfonsas Žvikevičius, 24 m., gyv. Šarkių k. Sukilėlis partizanas, PAR, Joniškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-28 Joniškio apylinkėse;
7 (septyni ?) nežinomi (neišaiškinti) LK kariai sukilėliai. Žuvo 1941-06-24 Joniškyje ir apylinkėse.
Daugumos šių aukų kapų užlaidota. Apytikrėje liudininkų parodytoje kapavietėje 2001 06 14 pastatytas, įrengtas bendras paminklas.
Okupantų enkavėdistai ir sovietiniai aktyvistai traukdamiesi 1941-06-28 nužudė Dirvoniškių k, Joniškio parapijos gyventojus: Joną Cijūnaitį, 42m., Oną Cijūnaitienę, 46 m., Antaną Cijūnaitį, 44 m. Cijūnaičiai palaidoti Joniškio kapinėse, atskirame šeimos kape, yra paminklas.
Sukilėlių karių, žuvusių Pabradėje ir apylinkėse, kautynėse su sovietiniais okupantais, palaidotų Bajorėlių kaimo senosiose kapinėse, dab. Pabradės m., sąrašas:
eil. Eduardas Astrauskas, LK, RA 259 ŠP, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25 Pabradėje, kautynėse su sovietų raudonarmiečių daliniu;
gr. Antanas Jurkonis, g. 1918 m., LK, RA 259 ŠP Rš kp. Žuvo 1941-06-23, vokiečiams bombarduojant Pabradės aerodromą. Buvo palaidotas Bajorėlių k. senosiose kapinėse. 1941-42 m. perlaidotas į Jiezno, dab. Prienų r., kapines;
jaunesnysis puskarininkis (toliau – jaunesn. psk.) Jonas Kunčiūnas (Končiūnas), kilęs iš Radviliškio, LK, RA Žv Bn, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25 Pabradėje;
majoras (toliau -mjr.) Vladas Vaitkus, g. 1902 m. LK, RA Šrv rinkt, karys sukilėlis. Žuvo 1941-06-23 Pažeimenės karinėje stovykloje, pasipriešinęs sovietinių okupantų NKVD prievartai;
eil. Povilas Vnarauskas, LK, RA 259 ŠP, karys sukilėlis, PAR. žuvo 1941-06-23 Pabradėje;
eil. (Stasys ?) Zuoza, LK, 1 DLK Gedimino PP, RA 234 ŠP, karys sukilėlis, Pažeimenės rinktinė. Žuvo 1941-06-23 (24 ?) Pažeimenės stovykloje;
3 (trys) nežinomi, neišaiškinti kariai. 1998 09 19 Bajorėlių k. senosiose kapinėse, šiems kariams sukilėliams pastatyta antkapinė koplytėlė.
Sukilėlių karių, žuvusių Pabradėje ir apylinkėse, kautynėse su sovietiniais okupantais, palaidotų Pabradės (katalikų) kapinėse, Bažnyčios g., sąrašas:
eil. Juozas Atkočius, LK 1 DLK Gedimino PP, RA 234 ŠP, karys sukilėlis, PAR, Žuvo 1941-06-23 (?) Pabradėje;
eil. Pranas Gražinskas, LK, RA 616 AP, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25 Pabradėje;
Marselis Jasiukaitis, kilęs iš Kauno (?), buvęs policininkas, sukilėlis partizanas, PAR. Žuvo 1941-06-23-24;
eil. Jonas Kurapkis, g. 1917 m., LK, RA 259 ŠP, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-23 netoli Pabradės;
eil. Antanas Matiukas, LK, RA Žv Bn, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25;
psk. Adolfas (Alfredas ?) Petrulis, g. 1910 m., LK 1 Hsr P, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-24 Pabradėje;
eil. Eduardas Vaišnys, g. 1918-04-14, LK, RA Žv Bn, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25 Pabradėje;
eil. Vaclovas Venckus, LK, RA AP, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-25 Pabradėje;
Žilinskas, apskrities ir rajono gydytojas, sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-23-24 Pabradės stovykloje, pasipriešinęs sovietinių okupantų, NKVD prievartai;
ltn. Kazimieras Žinevičius-Žinius, g. 1903 m., gydytojas, LK 9 (D)LK Vytenio PP, RA 215 ŠP sanitarijos viršininkas, karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-23 (politinio vadovo mesta granata nutraukė kojų pėdas);
Nežinomas (neišaiškintas) LK karys sukilėlis, PAR. Žuvo 1941-06-23-24 (?) Pabradėje. Antkapiai neišlikę, kapai užlaidoti. Apytikrėje kapavietėje 1998-09-19 šiems kariams sukilėliams pastatytas (atidengtas) bendras kryžius.
Iš Pabradės birželio 24 dieną lietuvių daliniai, drauge su raudonarmiečiais prievarta varomi į Rusiją, pasiekė Švenčionis. Pasakoja buvęs karys eil. Vytautas Trečiokas: „<…> Keliai, laukai užtvindyti besitraukiančios kariuomenės. Chaose visais keliais keleliais prisidengiant mišku bėga „nenugalimoji”.[6]
Pakeliui į Švenčionis kariai traukėsi grupelėmis, pavieniui. Netoli vieškelio prie Mėžionių kaimo sodiečių vėliau buvo surastas žuvęs nežinomas lietuvis karininkas. Žūties aplinkybės neaiškios. Gal pasipriešino prievartai, susišaudė, bandė trauktis… Liudytojai teigė, lyg buvęs karininkas, leitenantas. Tačiau tikrai niekas nepatvirtino. Vėliau palaidotas senosiose Mėžionių „Šilalio” kapinėse. Yra pastatytas kryžius.
Daliniams sustojus poilsio už Švenčionių, Lygumų kaimo miške, lietuviai kariai traukėsi, bėgo jau grupėmis, didesniais būriais. Ypatingojo skyriaus čekistai rengė pasalas, suiminėjo ir šaudė sukilėlius. Lygumų kaimo gyventojas J. Činčikas pasakojo, kad lietuviai užsukdavę pas juos atsigerti, klausdavę kelio Lietuvon ir vis bėgdavę. Visą birželio 24 dieną, kol priešų čekistai sargybos nepastatė ir nepradėjo jiems nepaklusnių ir besipriešinančių lietuvių gaudyti, suiminėti, šaudyti.
Nors ir nelabai vykusiai, tačiau prie Lygumų kaimo lietuviai sukilo (paskutinieji kilometrai Lietuvoje!). Tam buvo ruoštasi.
Čia būta rimtesnių kautynių, pasipriešinimo sekiojusiems enkavedistams.
Pulko adjutantas kapitonas A. Zaluba sušuko: – Broliai lietuviai, gana rusams vergauti!
Kareiviai sujudo, nes tai buvo ženklas sukilti. Kapitonas nušovė kelis politinius vadovus, NKVD kareivius. Prie jo prisidėjo beveik būrys vyrų ir pradėjo šaudyti rusus. Bet raudonųjų buvo gana daug, jie visą laiką mūsų vyrus sekė iš paskos. Jie turėjo automatų ir lengvųjų kulkosvaidžių. Kapitono grupė neturėjo jokių galimybių išsilaisvinti. Juos apsupo ir visus iššaudė. Kiti matė, kad kapitonas A. Zaluba gulėjo nušautas, o enkavedistai su durtuvais badė negyvus kareivius… [7]
Iš viso Lygumų kaimo miške, prie Švenčionių, lietuviams sukilus, pasipriešinus, priešai nužudė (nušovė, subadė durtuvais, kitaip nukankino) 8-9 lietuvius sukilėlius karius ir 2 partizanus (sukilėlių karių rėmėjus). Ten pat žuvęs eil. Jaroslavas Žakevičius. Politinių vadovų, enkavedistų suimtas ir atsivarius prie Lygumų k. nužudytas (subadė) Pilypų k. gyventojas sukilėlis Stanislovas Stukėnas, norėjęs lietuviams kariams perduoti maisto, ir sukilėlis Aidukas iš Švenčionėlių (?). Visi palaidoti Švenčionių kapinėse. Yra pastatytas tautodailininko Juozapo Jakšto paminklinis kryžius. 2001 m. lapkričio 22 d. kariams sukilėliams buvo pastatytas ir pašventintas atnaujintas to paties skulptoriaus antkapinis kryžius.
Sukilėliai kariai, partizanai, palaidoti Švenčionių kapinėse:
Aidukas, Petro, 14-16 m., kilęs iš Švenčionėlių (?), sukilėlis, sovietų teroro auka. 1941-06-23-24 prie Švenčionių (?) nušautas NKVD. (Teigiama, kad kartu buvo nušautas ir S. Stukėnas.) Tikėtina, tai tas pats nežinomas lietuvis, agitavęs karius priešintis ir grįžti Lietuvon;
mjr. Aleksas Bartkus, g. 1893-03-30 Šiauliuose. Baigė Irkutsko karo mokyklą (1914), Kaune Aukštuosius karininkų kursus (1924), Vytauto Didžiojo karininkų kursus; LK štabo pėstininkų inspekcija; 9 LK Vytenio PP, RA 215 ŠP 3 Bn vadas, karys sukilėlis, LAF narys. Žuvo 1941-06-24 Lygumų k., prie Švenčionių, besipriešindamas NKVD prievartai. Palaidotas Švenčionių katalikų kapinėse. Yra antkapinis ir bendras paminklas. Pastaba: Apdovanotas Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu (1938), DLK Gedimino IV laipsnio ordinu (1932-02-13), Lietuvos nepriklausomybės 10 m. jubiliejiniu medaliu (1928);
kpt. Adolfas Pilvelis, g. 1905-11-11, Abarauskų k., Leipalingio vlsč., Seinų apskr. (Lazdijų r.), LK 9 LK Vytenio PP, RA 215 ŠP kp. vadas, karys sukilėlis, LAF narys. Klastingai 1941-06-24 okupantų NKVD ir politinių darbuotojų nužudytas Švenčionių apylinkėje, buvo pakastas Mylionių miške. Sąjūdžio iniciatyva 1993 m. perlaidotas į Švenčionių kapines;
Stanislovas Stukėnas, g. 1918 m., gyv. Pilypų k., Švenčionių apskr., sukilėlis, sovietų teroro auka. 1941-06-23 nušovė NKVD Ypatingasis sk. Švenčionyse už pagalbą lietuviams kariams. Palaidotas kartu su kitais prie Švenčionių sukilusiais ir žuvusiais lietuviais kariais;
kpt. Adolfas Zaluba, g. 1907 m., kilęs iš Kauno (?), LK 1 DLK Gedimino PP adjutantas (?), karys sukilėlis; vienas lietuvių karių sukilimo prie Švenčionių, vadų. Žuvo 1941-06-24 Lygumų k. apylinkėje, prie Švenčionių, besikaudamas su okupantų NKVD Ypatinguoju būriu, sukilus drąsiausiems pulko kariams;
eil. Jaroslavas Žakevičius, LK 9 LK Vytenio PP, RA 215 ŠP (?), karys sukilėlis. Žuvo 1941-06-24 Lygumų k. apyl., Švenčionių r., kautynėse su okupantų NKVD Ypatinguoju būriu, dar keli – neišaiškinti, nežinomi kariai sukilėliai.
Birželio 29 d. į koją sužeistas (yra duomenų, kad net prie Švenčionėlių, tai dar apie 30 km buvo priešų varomas!) ir nukraujavęs mirė karys
eil. Alfonsas Stumbrys, kilęs iš Biržų apskr., LK 9 LK Vytenio PP, 215 ŠP, kaimo žmonių vėliau buvo palaidotas Davaisių (Svirkų sen.) kapinėse. Jam liudytojų parodytoje kapavietėje pastatytas antkapinis kryžius.
Birželio 24 d., privažiavęs Adutiškį, iš automobilio, kuriame važiavo 29 ŠTK štabo aukštieji karininkai ir politiniai vadovai, išlipo plk. ltn. Otonas Milaševičius, g. 1904 09 09, LK intendantūra, RA 29 ŠTK štabo, karys sukilėlis, LAF narys. ir kreipėsi į karius: „Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!”.[8] Taręs šiuos atsisveikinimo žodžius, išsitraukė pistoletą ir nusišovė. Prieš tai žmonai buvo perdavęs laiškelį: „<…> Palikęs šeimą, tėvų žemę, nematydamas perspektyvos, negaliu toliau trauktis ir negaliu sulaužyti priesaikos. Man su fašistais nepakeliui. Todėl manau, kad turiu mirti.”[9]
Sukilimo užuomazgomis Švenčionėliuose laikytinas dar 1940 m. liepos mėnesį vasaros stovykloje dislokuoto 9 pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko karių pasipriešinimas Raudonosios armijos enkavėdistų, politinių vadovų vykdomai prievartai.
Karininkai, puskarininkiai, eiliniai kariai nerinko politinių vadovų į Liaudies seimą, protestavo prieš okupantų, vadinamosios Stalino, konstitucijos brukimą Lietuvai, prieš mūsų valstybės prijungimą prie SSRS ir kitus lietuvių tautos sovietinimo būdus bei priemones, susirinkimuose drąsiai kritikavo politinius agitatorius ir jų melagingas, apgaulingas kalbas. Viename susirinkimų, į kurį iš Kauno atvyko aukšti sovietinių okupantų politiniai vadovai, karių reikalavimu sugrotas Lietuvos himnas. Politiniams vadovams tai buvo nemalonus akibrokštas. Šis drąsus lietuvių karių pasipriešinimas sukėlė jiems pagarbą įvairių okupantų alintame krašte. Prasidėjo represijos. NKVD suėmė 31 drąsiausią karį ir įkalino Kauno kalėjime. 5 karininkai ir eiliniai kariai: mjr. Jonas Brizgys, ltn. Juozas Matulaitis, j. ltn. Jonas Antanas Naikelis, j. ltn. Jonas Sagėnas-Sagevičius, eil. Vincas Liaukaitis-Liaukevičius – išvežti, žuvo ar mirė Rusijos lageriuose. 9 P LK Vytenio pulkas išskirstytas ir sumaišytas su kitais daliniais.
Švenčionėlių poligone 1941 m. pavasarį, iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo, stovyklavo Vilniaus pėstininkų mokykla (toliau – VPM), taip pat čia buvo 619 artilerijos pulko nuolatinė stovykla. Prasidėjus karui, mokyklos branduolys – du batalionai – nuvežti „saugoti Vilnių nuo vokiečių desantų“. Švenčionėlių stovyklos apsaugai paliko įvairių kuopų keletą karininkų, apie būrį kursantų, keliolika politinių darbuotojų, mokyklos artilerijos bateriją (neturėjusią nė vieno sviedinio) ir ūkio kuopos kareivių.
Birželio 24 d. VPM Švenčionėlių stovyklos apsaugos grupei įsakyta žygiuoti Švenčionių kryptimi, t. y. trauktis į Rusiją. LAF nario LK gen. štabo kpt. Juozo Puknio vadovaujama dalis kuopos pasipriešino ir pasitraukė ne į rytus, o šiaurės kryptimi. Būrys turėjo tikslą susijungti su partizanais sukilėliais. Pakeliui nuginklavo ir atskyrė politinius vadovus komunistus. Birželio 25 d. pasaloje tarp Labanoro ir Balto ežerų, susikovus su maždaug 30 rusų būriu, žuvo vadas kpt. Juozas Puknys ir kursantas Julius Gricius, dar du mūsų kariai sužeisti. Nukauti 3 sovietų karininkai, 2 politrukai (politiniai darbuotojai) ir apie 10 kareivių. Dalis būrio karių prisijungė prie Labanoro sukilėlių (vadas ltn. Vincas Kačergius), kita dalis – prie Rašos dvare susibūrusių sukilėlių (vadai ltn. Vladas Biveinis ir ltn. Algirdas Petronis). Vėliau dauguma karių prisijungė prie Pabradės (apsaugos) rinktinės.
Susikovus su besitraukiančiais raudonarmiečiais, žūsta pirmieji Labanoro būrio sukilėliai: Andrius Gasiulis, žuvo birželio 28 d. Kaltanėnų vlsč. ir Jurgis Bimba, gyv. Pažemyje, žuvo liepos 27 d. Antaliedės laukuose.
Buvusios Lietuvos kariuomenės (LK) 1 pėstininkų divizijos (PD), dabar RA 179 šaulių divizijos (dalies LK 2 PD, RA 184 ŠD Pabradės įgulos) lietuviai kariai sugebėję pabėgti iš besitraukiančiųjų vilkstinės Švenčionyse ir tolimesnėse į rytus vietovėse, grįždami pakeliui, pirmiausia pradėjo telktis Švenčionėlių apylinkėje. Iš šių sugrįžusių karių, 619 AP ir VPM stovyklos apsaugos grupės likusių karių, vietinių partizanų sukilėlių, birželio 25 d. susiorganizavo Švenčionėlių apsaugos rinktinė. Rinktinės, tuomet vadinamo partizanų štabo viršininku buvo (nepatikslintais duomenimis) ats. mjr. K. Veikutis. Sukilėliams partizanams vadovavo kpt. Jonas Kurpis (Kurpė). Kai kuriais duomenimis Švenčionėlių apsaugos rinktinei vadovavo plk. ltn. Balys Svilas. Be Švenčionėliuose susibūrusių sukilėlių karių ir partizanų, rinktinei priklausė ir Švenčionėlių, Kaltanėnų valsčių, didžiosios dalies Labanoro krašto kaimų atskiri būriai.
Švenčionėlių apsaugos rinktinei, čia veikusiam štabui, priklausė TDA Vasiuliškės (vadovavo Pranas Stankelis), Antaliedės (vadas Anicetas Urmonas), gali būti ir Labanoro (vadai ltn. Vincas Kačergius, psk. Pranas Snieška, Jurgis Maciulevičius), Rašos dvaro (ltn. V. Biveinis ir ltn. (?) A. Petronis), Kaltanėnų (vad. mokytojas, ats. j. ltn. Jonas Kvaraciejus, būryje – apie 20 sukilėlių), Pašaminės (vadas ltn. Kazys Butautis, apie 30 sukilėlių), Reškutėnų (vad. A. Veršelis, apie 10), Rėkučių (vadas Adomas Lapėnas), spėtina, kad Švenčionėlių štabui priklausė Ignalinos krašto sukilėliai. Įdomesnės, svarbesnės kautynės: Antrąją karo dieną, birželio 23 d., po vokiečių lėktuvų virš Švenčionėlių pirmųjų skrydžių, pradėjo organizuotis lietuviai partizanai. Birželio 23 d. vakarą ir naktį į birželio 24 d. pasirodė pirmieji atsitraukiantys Raudonosios armijos daliniai, jie ėmė plėšti ir naikinti gyventojų nuosavą bei valstybinį turtą. Sukilėlių vadai tuojau suprato, kad laikas veikti.
Nutarta užgrobti karinius sandėlius ir apsiginkluoti. Puolimas pavyko. Bet geležinkeliu iš Pabradės atvažiavę raudonarmiečiai netikėtai puolė partizanus. Partizanai buvo priversti atsitraukti į artimiausius kaimus ir miškus. Birželio 25 d. partizanai kartu su sukilėliais kariais puolė bolševikus. Švenčionėliai atsikovoti, išsaugotas visas valstybinis turtas. “ (…) atskridus pirmosioms naujo karo kregždėms ir savos Kauno lietuviškos Vyriausybės žinioms, Švenčionėlių lietuviai pradėjo veikti labai greitai. Vietos mokytojų ir kitų, dar nesuskubtų išgabenti inteligentų rūpesčiu tuojau sudarytas Švenčionėlių lietuvių partizanų štabas, išleisti atsišaukimai partizanų būriams verbuoti ir kitą dieną perimta visa miesto valdžiai.“[10]
Švenčionėlių valsčiaus sekretorius, buvęs Kaltanėnų vlsč. bibliotekininkas sukilėlis Antanas Ulozas, ginkluotas tik pistoletu, saugojo tiltą per Žeimenos upę. Žuvo birželio 24 d., raudonarmiečiui metus granatą. Jo vardu vokiečių okupacijos metais buvo pavadinta viena Švenčionėlių gatvė. Vėliau, sustiprinus sargybą, raudonarmiečių mažesni būriai, atžygiavę iš Labanoro pusės jau negalėjo laisvai pereiti šio tilto ir turėjo sukti lanku per Kaltanėnus į Švenčionių-Daugėliškio kelią.
Švenčionėlių rinktinės sukilėlis eil. P. Dranginis, buvęs LK 9 LK Vytenio pėstininkų pulko (RA 215 ŠP) karys, pasitraukęs iš Rusijon pro Švenčionis varomo dalinio: „ (…) nutarėme su draugu pabėgti ir slapstytis miške. Aš vadovavau skyriui, todėl patikimesnius savo kareivius perspėjau ir paraginau bėgti. Po vieno postovio pastebėjau, kad nebėra mano skyriaus kareivių ir būrio vado. Tuomet ir aš, suradęs progą, sprukau į mišką. Slapstydamasis ir sutikęs daugiau pabėgusių draugų atvykau į Švenčionėlius. Čia prisijungėme prie partizanų ir drauge su jais kovojome prieš bolševikus. Prie Švenčionių plento sunaikinome 2 rusų mašinas, 1 politruką ir keletą raudonarmiečių. Kadangi buvau kulkosvaidininkas, tai teko visą laiką būti sargyboje ir nuolat susišaudyti su bėgančiais rusais (…)“.[11] Šiose kautynėse iš viso buvo nukautas 1 politinis vadovas, 2 raudonarmiečiai, 1 sunkiai sužeistas, paimtas grobis (ginklai, sunkvežimis ir kt.).
Birželio 26 d. kautynėse žuvo neįvardyti 1 mūsų karys ir 1 partizanas, nukautas 1 sovietų karininkas. Kitą dieną susišaudžius su raudonarmiečiu būriu, besitraukiančiu per Švenčionėlius, nukautas 1 raudonarmietis.
Birželio 27 d. Švenčionėlių apylinkėje prie ežero sukilusią lietuvių grupę, vadovaujamą vieno karininko, apsupo bolševikai. Apsuptieji skubiai prašėsi pagalbos. Nežinomo karininko ir psk. vadovaujami sukilėliai kariai, ginkluoti lengvaisiais kulkosvaidžiais, atvyko pagalbon iš Pabradės. Bolševikus išsklaidė, 80-imt jų suėmė. Tikėtina, apsuptis ir kautynės – vykusios netoli Šalnaičio ežero.
Rugsėjo 28 d. sukilėliai apšaudė okupantų sunkvežimių vorą. Sunkiai sužeisti ir suimti 2 raudonarmiečiai, paimta amunicija, sužeisti neįvardyti 1 sukilėlis partizanas ir 1 mūsų karys.
Birželio 30 d. suimti 4 sovietų karininkai, paimtas karinis motociklas. Žvalgų būrys Kaltanėnų kelyje perėmė 1 sunkvežimį su prieštankiniu pabūklu; suėmė 5 raudonarmiečius. Švenčionėliuose raudonarmiečių mašina (gal paklydus ?) važiavo priešinga kryptimi, Vilniaus gatve., o ten kaip tik buvo įsikūrusi sukilėlių įgula – nukauti 2 raudonarmiečiai. Sukilėliai minėtąjį pabūklą sėkmingai panaudojo prieš stambesnius raudonarmiečių ginkluotus dalinius, bandžiusius prasiveržti pro Švenčionėlius į Švenčionių kelią.
Liepos 1 d. į Švenčionėlius atvyko pirmieji 3 vokiečių šarvuočiai. Sukilėliai suėmė dar 12 raudonarmiečių. Tą dieną apie 18 val. sovietų transporto lėktuvai Švenčionėlių apylinkėje išmetė nemažai statinių benzino ir alyvos, atseit, besitraukiančioms savųjų motorizuotoms dalims. Apsaugos rinktinei atsirado darbo surankioti tas „dovanas“. Tas faktas įrodo, kad pirmomis karo dienomis sovietinių okupacinių dalinių vadovybė neturėjo jokių ryšių (arba veikė prastai) ir nesigaudė kovų fronte.
Švenčionėlių apsaugos rinktinės žuvusieji, palaidoti Švenčionėlių kapinėse: jaunesn. psk. Stasys Drupas, 23 m., LK karys sukilėlis, Švenčionėlių apsaugos rinktinė (ŠAR). Žuvo 1941-07-02 kautynėse su sovietiniais okupantais ir aktyvistais; Mykolas Dubonis, g. 1922 m., gyv. Murmose, Švenčionių aps., sukilėlis partizanas, ŠAR. Žuvo 1941-06-26 Kaltanėnuose, prie Nepirių ež., taisydamas ryšių liniją, – nušovė sovietų okupacinio dalinio enkavėdistas. M. Dubonis palaidotas Reškutėnų kapinėse; eil. Jonas Kavaliauskas, 25 m., g. Papiškių k., Zapyškio vlsč., Kauno aps. LK karys sukilėlis, ŠAR. Žuvo 1941-06-23-24 Švenčionėlių karinėje stovykloje kautynėse su okupantais; eil. Kazimirskis, LK 1 AP 2 kp, 1 PP, RA 619 HAP, 5 Bn, karys sukilėlis, ŠAR. Žuvo 1941-06-26 Švenčionėliuose, kautynėse su okupantais; j. psk. Kazys Matuzevičius, kilęs iš Kratiškių k., Biržų vlsč. ir aps. LK 9 LK Vytenio PP 1 kp, karys sukilėlis, ŠAR. 1941-06-26 (kautynėse) Švenčionėliuose (liudytojų teigimu, Kaltanėnų g., iš pasalų nušovė komunistas / aktyvistas žydas); Ignas Sasnauskas, 33 m., VPM tarnautojas, sukilėlis, karo auka. Žuvo 1941-06-23, vokiečiams bombarduojant VPM Švenčionėlių stovyklą; eil. Vincas Stokna(s), kilęs iš Prienų (?), LK 1 DLK Gedimino PP, RA 234 ŠP, karys sukilėlis, ŠAR. Žuvo 1941-06-25 Švenčionėliuose, kaudamasis su sovietiniais okupantais ir komunistiniais aktyvistais. Kitais duomenimis, sukilėlis V. Stokna žuvo Pažeimenėje, saugodamas valdišką turtą. Dar kitais duomenimis, V. Stokną palaidojo Sudotos k. kapinėse, vėliau perlaidojo Švenčionėlių kapinėse; Antanas Ulozas, g. 1912 m. Tverečiuje, Švenčionių aps. Sukilėlis partizanas, ŠAR. Žuvo 1941-06-24 Švenčionėliuose, gindamas Žeimenos tiltą, priešui susprogdinus granatą; Kazys Verikas, 26 m., iš Švenčionių aps. Žuvo 1941-06-27.
Švenčionių apskrities Saldutiškio miestelyje birželio 22 d. vakare pradėjusiai kurtis vadinamai partizanų (sukilėlių) rinktinei vadovavo ats. kpt. Eugenijus Petrauskas. Labai aktyviai į sukilimą įsitraukė Saldutiškio šaulių vadas Adolfas Telksnys, atėjęs su septyniolika vyrų. Birželio 24 d. rytą, auštant, sukilėliai apsupo ir užėmė Saldutiškį. Milicija, komjaunuoliai ir komunistuojantys, sovietiniai aktyvistai pabėgo. Buvo išsaugota lentpjūvė, kurią komjaunuoliai bandė padegti. Miestelyje iškelta Lietuvos valstybinė trispalvė vėliava. Pirmoji būstinė – Šaulių namai. Buvo paskirti ir pasiųsti žvalgai, slapukai į sekimo postus, parengta Saldutiškio sukilėlių „smogiamoji grupė”. Pirmas mūšis: Apsupus geležinkelio stotį vien pistoletais ginkluoti sukilėliai staiga puolė pasirodžiusią automatricą; nušauti 2 raudonarmiečiai, 3 suimti. Mūšyje sužeistas partizanas Antanas Samsonas. Taip buvo įsigyti pirmieji 5 šautuvai, pasipildyta šovinių.
Organizuojamas, sutvarkomas telefono ryšys su visais partizanų postais ir būriais. Išleidžiamas ir išplatinamas Saldutiškio rinktinės vado Pirmas (Nr.1) įsakymas: gyventojai įspėti laikinai pasitraukti iš namų, saugotis kerštaujančių komunistų, bėgančių bolševikų. Įsakymas išsiuntinėtas visiems priklausiusiems būriams Ginučiuose, Kirdeikiuose (50 –ties vyrų būriui vadovavo ltn. Antanas Biliūnas ir Jonas Gimžauskas), Linkmenyse ir kt.
Iš Pašaminės atvyksta dviem sunkvežimiais iš surusintų dalinių pabėgę ginkluoti lietuviai kariai. Birželio 25 d. sekimo postas pranešė, kad iš Utenos atvažiuoja keturi ginkluotų bolševikų sunkvežimiai. Linkmenų būriui įsakyta pasipriešinti. Partizanai smarkiai apšaudė pirmą sunkvežimį. Devyni priešai (komisarai, politiniai vadovai, karo vadai) nukauti. Paimta daug ginklų. Kiti sunkvežimiai apsisuko ir nuvažiavo Kirdeikių kryptimi, bet ten juos pasitiko kitas – Kirdeikių sukilėlių būrys. Užgrobtas sunkvežimis. Pirmose kautynėse, Šilaikiškės – Antaprūdės miške, žuvo Linkmenų būrio sukilėliai: eil. Petras Bieliauskas, o antrose – psk. Bronius Želnys (Žebrys ?).
Saldutiškio sukilėlių vadas, keičiantis padėčiai, 26 d. vakare išleido Antrą įsakymą (Nr. 2): – gyventojai kviečiami grįžti į namus, rinkti ginklus, išvilioti ginklus iš raudonarmiečių, pakeičiant į maisto produktus. Pakelėse kabinami skelbimai, raginantys rusus nusiginkluoti ir pasiduoti, nesiartinti prie sodybų, nes gresianti mirtis.
Birželio 29 d. (kitais duomenimis 28 d.) Linkmenų partizanai prie Pažiezdrio k. susikovė su visa bolševikų sunkvežimių vora. Priekiniai prasiveržė, o kiti puolė sukilėlius. Du vietiniai komunistai išdavikiškai parodė rusams, kaip per raistus apeiti sukilėliams už nugaros. Kautynėse žuvo, pagal turimus duomenis, patikslinus šių sukilėlių vardus, pavardes, LK kariai: eil. Antanas Vaiciukonis, eil. Juozas Parulis, eil. Stasys Talkačiauskas.
Birželio 29 d., ėjusį į žvalgybą Salų k., Saldutiškio vMalsč., Saldutiškio rinktinės, Linkmenų būrio sukilėlį Adomą Švogžlį užpuolė šeši raudonarmiečiai ir subadė durtuvais.
Saldutiškio rinktinės vadas kpt. E. Petrauskas išleido Įsakymą Nr.3, skelbiantį kovą visiems, norintiems pakenkti sukilėliams, ypač padegėjams, nes vienas komunistas, uždegęs savo namą, bandė padegti visą miestelį. Deja, ir pats sudegė savo name. Gautos žinios apie žuvusius Ginučių kuopos sukilėlius – eil. Joną Grigą ir partizaną Albertą (Albiną?) Matusevičių. Dviese susikovė su trylikos raudonarmiečių būriu. Žuvę sukilėliai palaidoti Ginučių kapinėse, yra laikinas kryžius.
Linkmenų, apie 70-ties sukilėlių būrį suorganizavo, jam vadovavo liktinis vyr. psk. Adomas Lunius iš Pažiezdrio kaimo. Kiti aktyvesni linkmeniškiai organizatoriai – mokytojas Paukštelis ir Ignas Vilutis. Vėliau vienu vadu tapo iš RA buvusio lietuviško dalinio prie Švenčionių pabėgęs ltn. Kazys Gaižutis. Kautynėse prie Linkmenų jis buvo sužeistas ir patekęs į priešų pasalą, nevaldydamas rankos sėkmingai vienas, šautuvą užtaisydamas dantimis, apsigynė. Kitais duomenimis, ltn. K. Gaižutis dar buvo sutelkęs raitų sukilėlių partizanų būrį.
Saldutiškio partizanų (sukilėlių) rinktinės, Ignalinos krašto žuvę kariai, partizanai:
Alfonsas Abaravičius, g. 1922 m., gyv. Mikalave, Daugėliškio vlsč., Švnč. apskr. 1941 sukilėlis partizanas; Mikalavo būrys. Žuvo 1941-06-26 kautynėse, Daugėliškio ir Mikalavo būriams susikovus su besitraukiančiais sovietiniais okupantais. Palaidotas Mikalavo kapinėse, Daugėliškio seniūnijoje, bendrame šeimos kape, 2003 m. pastatytas naujas kryžius;
eil. Petras Bieliauskas, LK PP (?), karys sukilėlis; Saldutiškio partizanų rinktinė (SPR), Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-25 Šilaikiškės –Antaprūdės miške, kautynėse su sov. okupantais. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, yra antkapinis kryžius;
Gubertas Bilkis, g. 1912 m., gyv. Palūšėje, Ignalinos vlsč., Švnč. apskr. 1941 m. buvęs Ignalinos būrio sukilėlis partizanas. Žūties aplinkybės ne visai aiškios: Grybėnų miškuose 1941-07-23 suklydę nušovė vokiečiai, kai jų sudarytas būrys ieškojo pasislėpusių sovietų kareivių; kadangi G. Bilkis buvo apsivilkęs rusišku karišku apsiaustu, vokiečiai palaikę rusu, pasaloje nušovė. Palaidotas Palūšės kapinėse, yra antkapinis paminklas;
eil. Jonas Grigas, LK karys sukilėlis; SPR, Ginučių br. Žuvo, kartu su A. Matusevičiumi, 1941-06-24-25-26? Papiliakalnio k, dab. Ignalinos r., kaudamiesi, dviese, su sov. okupantų 13-os raudonarmiečių būriu. Palaidotas Ginučių kapinėse, dab. Ignalinos r., bendrame kape. Yra medinis kryžius;
eil. Lašinskas, LK, karys sukilėlis, SPR. Žuvo 1941-06-26 prie Puškoriškių kaimo, kaudamasis su raudonarmiečių daliniu. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas užlaidotas, žinoma tik apytikrė vieta. 2004 m. pastatytas bendras kryžius;
Mykolas Mačerinskas, g. 1911 (1914 ?) m., Mikalave, Daugėliškio vlsč., Švnč. apskr. 1941 m. sukilėlis partizanas; Daugėliškio sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-24 Daugėliškio apylinkėje, sukilėliams pasitikus 2 sovietinių okupantų automašinas; M. Mačerinskui nušovus vieną raudonarmietį, atsakydami priešai sukilėlį nukovė. Palaidotas Mikalavo kap., 2003 m. pastatytas naujas kryžius;
Albertas Matusevičius, 1941 m. sukilėlis partizanas; SPR, Ginučių br. Žuvo kartu J. Grigu 1941-06-24 (25-26 ?) Papiliakalnio k., dviese susikovus su trylikos raudonarmiečių būriu. Palaidotas Ginučių kap., yra kryžius;
Stasys Matusevičius, g. 1915 m., gyv. Kaltanėnų vlsč., Švnč. apskr. Policininkas, 1941 m. sukilėlis partizanas; ŠAR. Žuvo 1941-07-02 sprogus minai. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, bendrame šeimos kape, yra antkapinis paminklas, pažymėti vardas, pavardė. 2004 m. pastatytas bendras kryžius;
eil. Juozas (Antanas?) Parulis, Juozo, (Martyno?), g. 1918 m., Genių k., Alytaus vlsč., LK, RA 615 AP, karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k., dab. Ignalinos r., būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos-Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius;
Alfonsas Patapavičius, iš Katinautiškės k., Tverečiaus vlsč., Švnč. apskr. Policininkas, sukilėlis partizanas; Tverečiaus sukilėlių būrys. 1941 06 23-24-25 (?), sukilėliams susikovus, nušovė sovietiniai aktyvistai, komunistai. Buvo palaidotas Tverečiaus kapinėse; sukilėlio palaikus giminės iš Tverečiaus kapinių perlaidojo į Vilnių;
Antanas Samukėnas, Kazimiero, g. 1897, gyv. Bėčiūnuose, Ignalinos vlsč., Švnč. apskr. Ignalinos br. sukilėlis. Nušautas 1941-07-11. Palaidotas (tuo laiku) žūties vietoje, prie Ilgio ež.;
Adomas Švogžlys, g. 1886 (85 ?), gyv. Kaltanėnų vlsč., Švnč. apskr. 1941 m. sukilėlis partizanas; SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Birželio 29 d. ėjusį į žvalgybą, Salų k., Saldutiškio vlsč., sukilėlį A. Švogžlį užpuolė šeši raudonarmiečiai ir subadė durtuvais. Palaidotas Linkmenų parapijos II kap., bendrame šeimos kape, yra paminklas, pažymėti vardas, pavardė;
eil. Stasys Talkačiauskas, g. 1920 m., LK karys sukilėlis; SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k., dab. Ignalinos r., būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos-Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius;
eil. Antanas Vaicekonis, g. 1920 m., LK, RA 615 AP, karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-29 prie Pažiezdrio k., dab. Ignalinos r., būrio kautynėse su sov. okupantų raudonarmiečių daliniais, važiavusiais Utenos-Kaltanėnų keliu. Palaidotas Linkmenų vad. Margavonių kapinėse, bendrame sukilėlių kape, yra kryžius;
Eduardas Vaickus, kilęs iš Gaveikėnų, Ignalinos vlsč., Švnč. apskr. 1941 m. sukilėlis partizanas; Ignalinos sukilėlių būrys. Nušautas ant Meironių kalno, tikslios žūties aplinkybės neaiškios. Kapas nežinomas; psk.
Bronius Želnys (Žebrys?), kilęs iš Karsakiškio (?), Panevėžio (?) apskr. LK karys sukilėlis, SPR, Linkmenų sukilėlių būrys. Žuvo 1941-06-25 kautynėse su sov. okupacinės armijos daliniu, tiksliau neaiškioje vietovėje: vienur, teigiama, prie Kirdeikių, kitur – prie Kaltanėnų. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas vėliau užlaidotas. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.
Nežinomas LK karys sukilėlis, SPR. Žuvo 1941-06-26 prie Puškoriškių kaimo, kautynėse su sov. okupacinės Raudonosios armijos daliniu. Kitur nurodoma žūties vieta – prie Kuklių k. Palaidotas Kaltanėnų kapinėse, kapas užlaidotas, žinoma tik apytikrė vieta. 2004 m. pastatytas bendras kryžius.
Šiame straipsnyje surašyta dauguma žuvusiųjų mūsų karių, sukilėlių, tačiau atskirose Švenčionių apskrities vietovėse aukų būta ir daugiau. (daugiau duomenų minėtoje kn. „1941 m. sukilimas Rytų-Pietų Lietuvoje“).
Kilus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, Pabradės (Pažeimenės)-Joniškio-Švenčionėlių vietovių trikampyje, iš Pabradės vasaros stovyklos, ir kitų lietuviškų dalinių pasitraukus kariams, susijungus su vietiniais sukilėliais partizanais susibūrė stiprios Pabradės ir Švenčionėlių, Saldutiškio apsaugos rinktinės. Čia labiausiai priešintasi ir kautasi su raudonarmiečiais, bolševikais ir jų aktyvistais. Išsaugota daug karinio ir civilinio turto, apsisaugota nuo plėšikaujančių raudonarmiečių.
Šios sukilėlių aukos prasmingos: garbingai ir narsiai pasipriešinta okupantams, trumpam atkurta lietuviška savivalda, ir tuo neginčijamai paneigtas pasauliui bolševikų skelbiamas apgaulingas melas apie savanorišką Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą. 1941 m. sukilimas – vienas svarbiausių įvykių šimtmetinėse lietuvių tautos laisvės kovose.
2021 m. birželis
Nuorodos:
[1] Naujosios Biržų žinios, 1941-07-19, Nr. 1.
[2] P. Bareišis. Vienos kulkosvaidžių kuopos veiksmai Pabradės apylinkėje. Karys, 1942-01-10, Nr. 3.
[3] J. ltn. V[ladas] G[arsys], 259 ŠP (Pažeimenės stovykla). Iš karių anketų. Karys, 1942-12-12, Nr. 51.
[4] A. Korsakas. 234 ŠP Pažeimenės stovykla. Iš karių anketų. Parengė St. Širvys. Karys, 1942-04-18, Nr. 17.
[5] B. Abakanauskas. 618 AP, Pažeimenės stovykla. Iš karių anketų. Karys, 1942-04-25, Nr. 18.
[6] Vytauto Trečioko, gyv. Švenčionių r., atsiminimai, 1989-2001 m. Užrašė V. Striužas; asm. archyvas (VSA).
[7] J. Kuliukas. Nebuvo lemta man žūtis. Kardas, 1996, p. 43-44; J. Kuliukas. Man likimo nebuvo skirta žūti. Kardas, 1992 liepa-rugpjūtis, Nr. 3, p. 22-23.
[8] V. Trečioko atsiminimai, 1990 m. Užrašė V. Striužas, VSA.
[9] K. Bartininkas, Užmirštieji kovotojai. Karys, 1989 spalis, Nr. 8.
[10] Pe-Ko. Į laimingą žygį, partizane! Išlaisvintas panevėžietis. 1941-08-16, Nr. 8.
[11] P. Dranginis. 215 ŠP, Pažeimenės stovykla. Iš karių anketų. Karys, 1941-02-21, Nr. 9.
