K. Masiulis. Ar Regionų frakcija išgelbės regionus?

Lietuvos Seime susikūrė nauja Regionų frakcija. Ilgai dvejoję ir mindžikavę skirtingų pažiūrų Seimo nariai pagaliau atrodo bendrą vardiklį – visi išrinkti vienmandatėse apygardose, todėl juos vienija lobistinis siekis „išmušti“ pinigų savo rinkėjų naudai.

„Regionų“ frakcija veikė visada

Dar nebuvo išrinktas toks Seimas, kad neveiktų lobistiniais principais grįsta Regionų frakcija, kurios narių tikslas gauti pinigų savo rinkimų apygardai. Ši frakcija neoficiali, tačiau narių yra visose frakcijose. Juos vienija noras iš bendro valstybės biudžeto „išmušti“ įmanomai daugiau pinigų savo rinkimų apygardai ar suorganizuoti kitokios naudos.

Toks lobizmas visu nuogumu atsiskleidžia svarstant biudžetą, kai priregistruojama pasiūlymų remontuoti kultūros namus ir tiesti keliukus už milijardus. Šitoks balaganas vyksta prie visų vyriausybių. Anksčiau valdantieji netgi įpareigodavo savo finansų ministrą sudaryti specialų kapšą pinigų, kuriuos, svarstant biudžetą, galima būtų padalinti valdančiosios koalicijos parlamentarų proteguojamiems projektams.

Biudžeto priėmimas tik ledkalnio viršūnė. Seimo nariai kasdien dirba proteguodami vieną ar kitą savivaldybę, teikdami siūlymus, pataisas ir formuodami politiką.

Kad toks atskirų savivaldybių interesų protegavimas yra politinė ir teisinė problema ne kartą viešai yra pasisakęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Juk parlamentarai turėtų rūpintis visos Lietuvos interesais, o atskirų savivaldybių nauda turėtų būti matoma kaip to intereso harmoninga dalis. Finansavimas turėtų būti susietas su skaidriais, aiškiais kriterijais, o ne atskiro Seimo nario įtaka.

Ar tiesa, kad regionai yra „nuskriausti“?

Dažnai girdime, kad Lietuvos regionai yra apleisti, kad jie gauna per mažai pinigų. Tačiau iš finansinių ataskaitų matyti, kad Lietuvos regionams, t.y., ne didiesiems miestams, plaukia milijardinė parama iš valstybės ir Europos Sąjungos fondų. Vien iš Regioninės plėtros fondo per šią finansinę perspektyvą įlieta 3,5 mlrd. eurų, o tai tik viena priemonė. Parama ūkininkams ir kaimo plėtrai, vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, žvyrkelių ir gatvių asfaltavimas, viešųjų erdvių tvarkymas, viešųjų pastatų ir daugiabučių renovacija.

Mažosiose savivaldybėse beveik nevyksta plėtra, todėl tereikia tvarkyti jau esamą infrastruktūrą, o miestuose dar reikia įrenginėti naujus kvartalus, todėl finansavimo poreikis miestuose padvigubėja! Šiandien mažesnių miestelių aplinka yra geriau išvystyta nei Vilniuje Karoliniškėse ar Viršuliškėse.

Regionų ir miestų priešinimas turi aiškią kainą. Lietuvos bendrasis vidaus produktas ir absoliuti dauguma mokesčių yra kuriami didžiuosiuose miestuose ir, pirmiausia, Vilniuje (per 40 proc.). Taigi Vilnius ir kiti miestai yra finansiniai regionų donorai. Be šios donorystės padėtis regionuose kaip mat ženkliai pablogėtų.

Regionai nors yra santykinai dideli plotu, bet gyventojų juose yra mažai, o tokios apskritys kaip Marijampolės, Utenos, Telšių ar Tauragės prie bendrųjų gėrybių prisideda vos po 3 ar 4 proc. Taigi jeigu plaukia finansavimas į regionus, reiškia iš kažkur jis yra paimamas. Užtenka palyginti, kiek yra renovuotų daugiabučių Ignalinoje ir Vilniuje.

Gyventojai palieka regionus

Liūdna sakyti, bet Lietuvoje regionų politika iki šiol vis dar suprantama kaip finansavimo „išmušimas“ atskirų savivaldybių projektams – daugiafunkciams centrams, arenoms, keliams ir t.t. Taip regionų politiką įsivaizduoja dauguma parlamentarų ir tai demonstruoja įstatymų pataisomis. Ar tokia regionų politika veikia? Ne.

Nepaisant didžiulių finansinių injekcijų, Lietuvos regionai nyksta. Dauguma savivaldybių per 20 metų yra netekusios po 50 proc. gyventojų, o jaunimo sumažėję 70 proc. Gyventojų regionuose mažėja nuolat, nesvarbu, ar ekonominis pakilimas, ar krizė, išrenkamas vienas meras, ar kitas.

Miestuose situacija priešinga. Nors miestų infrastruktūra aiškiai atsilieka, yra dideli skirtumai su Vakarų Europos miestų viešąja gerove, bet žmonių daugėja. 2020 m. Vilniuje gyventojų padaugėjo per 10 tūkst. Tai visas Jurbarkas, Raseiniai ar Vilkaviškis. Nepaisant apgailėtinos gatvių būklės, viešojo transporto trūkumo, socialinės infrastruktūros nebuvimo ypač paklausūs yra Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos priemiesčiai.

Veiksminga regionų politika

Regionų „trinkelizacija“ kainuoja brangiai, reikalauja didelių išlaikymo kaštų, bet nėra tai, ko iš tikrųjų nori gyventojai ir kas įkvėptų gyvybės regionams. Niekas nepaneigs, kad reikia tvarkingų šaligatvių ir gražios centrinės aikštės, tačiau žmonės renkasi savo gyvenamą vietą ne pagal šaligatvius.

Lietuva nėra vienintelė valstybė, kuri susiduria su greita urbanizacija, tai vyksta visame pasaulyje nuo Norvegijos iki Kinijos, nuo Afrikos iki Amerikos. Todėl nebūtina išradinėti dviračio, o užtenka pažiūrėti ką daro kitos šalys, kurioms geriau sekasi išlaikyti kuo tolygesnį gyventojų pasiskirstymą.

Tikroji regionų politika turėtų siekti sudaryti tokias pačias patogias dirbti ir gyventi sąlygas visoje šalyje. Jaunimas išvykdamas iš mažo miestelio aiškiai sako: čia nėra perspektyvų! Ne fontano, trinkelių ar kultūros namų, bet nėra perspektyvų! O tai ištaisyti reikalauja daug daugiau pastangų nei nutiesti keliuką ar išvalyti miestelio ežeriuką.

Lietuvos regionuose labai trūksta įvairių darbo vietų ir visų pirma administravimo, „darbo su popieriais“. Darbo pasiūlymų dauguma tik gamyboje, o dabartinio jaunimo prioritetas yra modernus biuras. Tai pataisyti galėtų ir pati valstybė, iškeldama valstybines darbo vietas iš sostinės. Daugybę metų vyksta valstybinių darbo vietų koncentravimas Vilniuje.

Jau kas trečias vilnietis dirba valstybiniame sektoriuje. Kodėl šių tūkstančių darbo vietų neperkėlus į mažesnius miestus. Kodėl kokia nors „Sodra“, pradedant vadovu, negali dirbti Panevėžyje ar Šiauliuose? Tai išbandyta ir pasiteisinusi praktika Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje.

Vien įvairesnių darbo pasiūlymų neužtenka. Miestuose sukoncentruota daugybė veiklų ir pramogų, o regionuose tai pasiekiama sudėtingiau, todėl labai svarbus yra kuo geresnis viešojo susisiekimo vystymas. Nors gali pasirodyti patrauklus nemokamas viešasis transportas, bet daug svarbiau yra integruotas ir tankus tinklas.

Puikus pavyzdys yra Izraelis, kur visoje šalyje veikia vieninga vieno bilieto sistema, įvairios transporto rūšys veikia integruotai, o gyventojas lengvai gali keliauti po visą šalį su vienu bilietu. Ne ką prasčiau išvystytas susisiekimas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje. Net gyvenant kaime ilgai netrunka viešuoju transportu pasiekti už keliasdešimt kilometrų esančią darbo vietą, ligoninę ar mokyklą. Tinkamai neišplėtojus tokio tinklo regionai lieka atskirtyje.

Ir trečia. Jeigu jauna šeima nori iš Vilniaus persikraustyti į Alytų, tai būsto pasirinkimas tėra sovietiniame daugiabutyje, arba statyti namą. Daugiau alternatyvų nelabai yra. Ne visi yra linkę užsiimti statybomis, o sovietiniai daugiabučiai neatliepia šiuolaikinių jaunos šeimos gyvenimo standartų. Savivaldybės turėtų ieškoti būdų, kaip pritraukti modernaus būsto ir verslo centrų statytojus. Sovietiniai pastatai galėtų būti ne tik apšiltinami, bet rekonstruojami iš esmės pagerinant gyvenimo sąlygas. Apie tai jau ne pirmą dešimtmetį kalba Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis.

Puikūs ne renovavimo, bet socialistinės eros pastatų rekonstrukcijos pavyzdžiai yra Vokietijoje, Olandijoje ar net Lenkijoje. Senuose namuose atsiranda terasos, papildomi balkonai, perplanuojami butai, kurie jau gali būti įdomūs daug platesniam žmonių ratui.

Va tada, kai regionai vėl taps patrauklūs žmonėms, grąžins jaunimą, tada jau nebereikės „išmušinėti“ finansavimo iš valstybės biudžeto, nes vietoje kuriame gerovė, sumokami mokesčiai leis finansuoti ir naujų trinkelių klojimą.