Kinematografas S. Lukoševičius: Garsinti Lietuvos vardą – didžiulė garbė bet kuriam kūrėjui

Kiek išdrįstumėte padaryti dėl svajonės įgyvendinimo? Daug dirbti, mokytis, galbūt paaukoti laisvalaikį?

Iš Vilkaviškio kilęs kinematografas Saulius Lukoševičius dėl svajonės studijuoti geriausioje kino operatorių mokykloje visame pasaulyje stengėsi ne vienerius metus, o galų gale, prie jos įgyvendinimo prisidėti paprašė ir norinčių tai padaryti tautiečių.

„Aš žinojau, kad nepabandyti tiesiog negalėjau“, – mintimis dalinasi Saulius, pasakodamas apie kelią svajonės link.

– Kuo Jus žavi kino operatoriaus darbas ir kokius iššūkius kelia?

– Viena pagrindinių priežasčių, kodėl pasirinkau šią profesiją yra dėl to, kad mane žavi komandinis darbas – juk filmo vienas nepadarysi.

Taip pat – išgyvenimai, kuriuos patiri per visą filmo sukūrimo procesą: nuo pat ankstyvo sumanymo atsiradimo pradžios, nuožmaus ruošimosi, filmavimo, iki baigiamųjų žingsnių kai išleidi filmą į pasaulį ir lauki žiūrovų įvertinimo.

Su kiekvienu filmu atsiranda naujų iššūkių, nes kiekvienas projektas vis kitoks. Šiame darbe visiškai nėra rutinos.

– Koks yra Jūsų svajonių filmas, prie kurio kūrimo norėtumėte prisidėti?

– Tiesą pasakius, nežinau ar galėčiau įvardinti, koks yra mano svajonių filmas. Kiekvienas projektas atveria naujas duris, visada išmoksti kažką naujo. Bet galiu pasakyti, kad man patinka tiek žiūrėti, tiek kurti „žemiškas“ istorijas, kuriose galiu susitapatinti su filmo veikėjais ir patirti įvairius išgyvenimus.

Dėl šios priežasties save matyčiau labiau draminio žanro kategorijoje, tačiau apsiriboti nenoriu. Ypač dėl to, kad mėgstu filmuoti dokumentinius projektus, kurie suteikia didžiausią vidinį pasitenkinimą.

– Kaip vyksta Jūsų paties mokymosi procesas? Iš kur semiatės idėjų, įkvėpimo?

– Šioje profesijoje mokymosi procesas niekada nesustoja, jis vyksta visą gyvenimą. Kaupi patirtį su projektais, o ji kiekvieną kartą yra skirtinga.

Po kino operatoriaus studijų Lietuvoje, padirbęs industrijoje aštuonerius metus, nusprendžiau vėl pastudijuoti. Šįkart pasirinkau magistro studijas geriausioje kino operatorių mokykloje visame pasaulyje – Amerikos Filmų Institute (AFI), Los Andžele.

Šis didžiulis pokytis mano gyvenime privertė vėl grįžti prie studento statuso. Tai buvo vienas didžiausių, svarbiausių ir geriausių žingsnių mano gyvenime.

Amerikos Filmų Institute sutikau nuostabius talentus iš viso pasaulio, įgavau naujų žinių besimokydamas iš pačių geriausių. Pradėjęs filmuoti, po truputį atsistojau ant kojų naujoje, pačioje didžiausioje filmų industrijoje visame pasaulyje.

– Ko reikia jaunajam kūrėjui, pavyzdžiui, dalyvaujančiam „Išmaniojo miesto“ projekte ir prisidedančiam prie ateities miestų Lietuvoje kūrimo, kad būtų pastebėti jo darbai?

– Sutikti bendraminčius, su kuriais vyktų natūralus augimo, tobulėjimo procesas. Žmones, su kuriais smagu dirbti. Tuomet tai jaučiasi ne kaip darbas, tačiau vienas malonumas.

Nors tai ilgas, daug metų trunkantis procesas, tačiau tokiuose projektuose savęs įdėsi 200 % ir anksčiau ar vėliau būsi pastebėtas.

– Dėl savo svajonės įgyvendinimo išdrįsote paprašyti ir kitų žmonių pagalbos. Ką galite patarti jauniesiems kūrėjams, stingantiems tos drąsos?

– Aš turėjau vieną tikslą – išvažiuoti studijuoti į AFI bet kokia kaina. Dėl to man nebuvo svarbu, ką kiti pasakys. Aš žinojau, kad nepabandyti tiesiog negalėjau, nes galbūt dėl to būčiau graužęsis visą savo gyvenimą.

Kiekvienas turime žiūrėti savęs, kiekvieno mūsų kelionė yra išskirtinė su skirtingais tikslais, poreikiais. Tik pats sau gali juos išsikelti ir judėti jų link.

– Ką Jums pačiam reiškia Lietuva ir jos garsinimas per savo darbus?

– Didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos, iš mažo miestelio, pavadinimu Vilkaviškis. Manau tai tikrai turėjo įtakos, kad taip toli pavyko nukeliauti.

Mano tikslas – kad kuriamus filmus pamatytų kuo daugiau žiūrovų, o apdovanojimai niekada nebuvo pirmenybė.

Be abejonės man smagu, kad savo darbais galiu garsinti Lietuvos vardą, tai didžiulė garbė bet kuriam kūrėjui.