Matematiko žvilgsnis į kaimą: gresia nacionalinė katastrofa

Vidurio Lietuva jau tampa beveik Sachara su lietuviškomis dulkių audromis.

Žemės ūkyje ir kaime – neišrišamų problemų kamuolys. Tai pastebi ir kitų sričių mokslininkai, nenutolę nuo žemės. Matematikas, sistemų tyrinėtojas Kęstutis K.Urba ne tik sielojasi dėl kaimo nykros, bet ir pateikia receptų, kaip tai sustabdyti bei atkurti kaimo gyvastingumą. Tai pirmiausia ekologinė žemdirbystė, mokestiniai pokyčiai ir antikrizinis maisto tiekimo grandinių reguliavimas, kai dalis perdirbėjų ir prekybininkų pelno grąžinama ūkiams. Tai turėtų būti ne tik žemės ūkio ministro, bet ir premjero politiniame akiratyje.

Mato rinkos iškraipymą

Matematikas, sistemų tyrinėtojas K.K.Urba save laiko trečios kartos nuo žagrės atstovu, kuriam vaikystės vasarojimų pamokos, pradėtos prie Dangaučiaus upelio (Kėdainių r.) su botagu basomis per ražienas paskui žąsis, pieno separatoriaus rankena, šieno vežimas, naminė duona, obuolių vynas iš atminties niekur nedingo.

Mokslininkui visada rūpėjo kaimo reikalai. Jis sakė negalintis ramiai stebėti, kaip pastaraisiais dešimtmečiais vyksta akivaizdi kaimo ir atokesnių regionų nykra. Pasak K.K. Urbos, Lietuvos kaimas ir žemės ūkis nyksta ne tik dėl natūralaus senėjimo, neregėtų emigracijos tempų, kurie viršija pasaulio vidurkius, bet ir dėl rinkos iškraipymo – neadekvačios paramos teikimo schemų bei perdirbėjų ir prekybininkų oligopolių įsigalėjimo, jų vykdomos kainų politikos. Jis valdžios vyrams ir moterims yra pasiūlęs nemažai receptų, kaip sustabdyti kaimo nykimą ir jį gaivinti. Tačiau pasiūlymai nevirsta kūnu, nors dalis politikų tam pritarė.

Parengė antikrizinį įstatymą

K.K.Urba yra parengęs Maisto grandinių antikrizinio sureguliavimo įstatymą. Šis įstatymas padėtų sureguliuoti santykius tarp žemės ūkio produktų gamintojų, supirkėjų, perdirbėjų ir prekybininkų. Ištikus krizei, jis leistų įvesti dalies perdirbėjų ir prekybininkų pelno perskirstymo ūkininkams mechanizmą. To ypač reikėjo 2014–2016 m., kai pieno ūkis išgyveno sunkumus ir pieno supirkimo kainos buvo nusiritusios į žemumas. Pasak matematiko, toks įstatymo projektas buvo įregistruotas dar praėjusios kadencijos Seimo 2019-ųjų rudens sesijos darbų programoje, tačiau taip ir liko nenagrinėtas. Beje, buvo įregistruotas tik įstatymo pavadinimas (Nr. 53), tekstas nerodomas.

„Kaimas regresuoja, žlunga. Per pusantrų metų kaime ūkių sumažėjo apie 30 tūkstančių – nuo 120 iki 90 tūkstančių. Daugumai pieno ūkių savininkų, paskutinių mohikanų, amžius yra per 60 metų. Jei ir toliau niekas nesikeis, per pusantrų metų neliks dar 30 tūkstančių ūkių. Kas liks? Penki agrokoncernai ir krūva juos aptarnaujančių kumečių. Paleistas baisus nevaldomas procesas, kuris prilygsta nacionalinei katastrofai“, – konstatavo pašnekovas.

Jo akimis, pagrindinė bėda – nesureguliuoti finansiniai santykiai maisto tiekimo grandinėse, kuriose gyvuoja oligopoliniai dariniai. „Perdirbėjai žemės ūkio produkciją superka minimaliausiomis kainomis, o prekybos centruose perkame už maksimaliausias. Nėra atitinkamo įstatymo, kuris tai sureguliuotų. Reikia, kad dalis perdirbėjų ir prekybininkų pelno būtų grąžinta ūkininkams. Kol nebus tokio įstatymo, nieko nepakeisime“, – įsitikinęs mokslininkas.

Jis pridūrė, kad nieko nepakeis ir ūkininkų mitingai bei protestai prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), nes šiuo atveju reikia protestuoti prie Finansų ministerijos. „Kaimas nėra uždara sistema, žemės ūkio ir kaimo reikalai nepriklauso vien ŽŪM. Mes neturime laisvos rinkos, ji oligopolizuota. Tai reiškia, kad rinką yra užvaldę po keletą stambių žaidėjų, kurie diktuoja kainas, o jos žlugdo smulkius ir vidutinius ūkius. Dėl to kaimas nyksta, o tai yra nacionalinio lygio grėsmė valstybei. Tad tai – jau daugelio ministerijų ir premjerinio lygio rūpestis“, – samprotavo K.K. Urba.

Pramušinėjo ekologišką maitinimą

Kitas mokslininko pasiūlymas ne tik kaimui atgaivinti, bet ir žmonių, ypač vaikų, sveikatai palaikyti – aktyvi ir ženkli ekologinės žemdirbystės plėtra. Jis sakė praėjęs kryžiaus kelius dėl ekologinio maisto tiekimo vaikams į ugdymo įstaigas. „Niekam tai nebuvo įdomu. ŽŪM vykusiame pasitarime Sveikatos apsaugos ministerijos atstovas Almantas Kranauskas pasakė, kad ekologinis maistas tėra greitai praeisianti mada… Susidomėjo tuometinis žemės ūkio viceministras Saulius Savickis, kuris pats turėjo vieną pirmųjų ekologinių ūkių. Taip atsirado pilotiniai projektai dviejuose Ukmergės darželiuose, kuriuose vaikai pradėti maitinti ekologišku maistu. Dabar tai plinta po Lietuvą, bet vis tiek ekologiškas maistas pasiekia tik 3–4 proc. darželinukų“, – aiškino pašnekovas.

Daugiau darželinukų maitinti ekologišku maistu kol kas neįmanoma dėl nepakankamos ekologiškų produktų pasiūlos. Anot mokslininko, sudėjus visą Lietuvoje pagaminamą ekologišką produkciją, būtų tenkinama tik šeštadalis maksimalaus tokio maisto poreikio.

K.K.Urba mano, kad ekologinių ūkių plėtra būtų kaimo išsigelbėjimas, nes padidintų užimtumą. „Vienam ekologinės daržininkystės hektarui reikia 3–4 darbininkų. O kiekviename rajone rasime po 100–200 bedarbių, tinkančių nekvalifikuotam darbui, po 3–5 bedarbius agronomus, po 20–50 parduodamų žemės ūkio paskirties sklypų. Galėtų kurtis bendruomeniniai kooperatyvai, kurie tiektų ekologiškus produktus artimiausiomis mokykloms, darželiams“, – sveikos ekosistemos viziją dėliojo jis.

Suardytas šimtmečių ciklas

Mokslininkas nusivylęs, kad realiai kaimui naudingos idėjos niekaip neprasimuša. Jis stebėjo Seimo Kaimo reikalų posėdį, kuriame Finansų ministerijos atstovas informavo, kad iš ekonomikai gaivinti numatytų europinių lėšų (2,225 mlrd. eurų) kaimui ir žemės ūkiui tiesiogiai beveik nieko neskiriama.

„Europos Komisija nesuvokia, kur nusmuko Lietuvos kaimas. Ekonomikos DNR plane tam reikėjo skirti mažiausiai 1,5 mlrd. eurų. Kaimas beveik sunaikintas. Štai Šiaurės rytų Lietuvos kraštas beveik tuščias – mažiau nei vienas žmogus kvadratiniame kilometre. Ūkiai stambėja, o tai reiškia, kad vyksta intensyvi chemizacija. Nyksta bičių, paukščių populiacijos, azotas, fosforas, kalis plaukia upėmis, bet niekas rimtai nestabdo šių procesų. ES šiuo atžvilgiu dar prasčiau, bet ar mums reikia eiti tokiu keliu?“ – klausė pašnekovas.

Intensyvi chemizuota žemdirbystė alina dirvas. Vidurio Lietuva jau tampa beveik Sachara su lietuviškomis dulkių audromis. „Apnykus gyvulininkystei, nutrūko šimtmečius veikęs ciklas „tvartas – laukui, laukas – tvartui“, dirvos neatsistato, menkėja humuso kiekis. O Aplinkos ministerijos parengtame didžiajame Lietuvos plane Vidurio Lietuva vėl zonuojama kaip vien grūdų auginimo teritorija, čia nėra numatyta ūkių diversifikacija. Tas puolimas prieš gyvulius, nesureguliuoti mokestiniai santykiai, pas mus ir Lenkijoje esančios didelės pridėtinės vertės mokesčio žirklės – peilis žemės ūkiui ir kaimui“, – konstatavo dėl nykstančio kaimo ateities besisielojantis matematikas.

Organizme pilna chemijos

K.K.Urba apgailestavo, kad ir dabar, kai ES žaliajame kurse daug dėmesio skiriama ekologinei žemdirbystei, Lietuvoje tam dėmesio pristingama. Jis priminė, kad Austrijoje ekologinė žemdirbystė užima net 25 proc. dirbamos žemės, Estijoje – 18 proc., Latvijoje – 12 proc., o Lietuvoje – tik 8 proc. „Vyriausybės planuose neatrodo, kad būtų numatytas didelis ekologinių ūkių proveržis, nes neskiriama reikiamų lėšų. Vėl žlugs visos iniciatyvos „iš apačios“. Jeigu tik 3 proc. darželinukų gauna ekologišką maistą, situacija prasta“, – nusivylęs jis.

Lietuvos mokslininkų laikraštyje „Mokslo Lietuva“ K.K.Urba rašė apie alerginių susirgimų grėsmę ir maiste esančius alergenus. Jis pabrėžė, kad spartus alerginių susirgimų gausėjimas yra viena pagrindinių sveikatos apsaugos problemų visame pasaulyje. Europos alergijos ir imunoterapijos akademija perspėja, kad šiandien alergija yra pandemijos masto visuomenės sveikatos problema, vien Europoje paliečianti daugiau nei 150 mln. žmonių. Atsižvelgiant į epidemiologines tendencijas, prognozuojama, kad greičiau nei po 15 metų vienokia ar kitokia alergijos forma sirgs daugiau nei pusė Europos gyventojų.

Pašnekovas prisiminė, kaip buvęs Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Jonas Milius viename interviu sakė, kad kas antras tarnybos patikrintas maisto produktas turėjo liekamųjų herbicidų. Tiesa, jų koncentracija neviršijo leistinos normos. „Bet jeigu sudėtume visų pesticidų likučius, nitratus ir maisto pramonėje naudojamus priedus (saldiklius, rūgštiklius, konservantus, puriklius, dažiklius ir kt.), visų šių derinių poveikiui organizmui įvertinti neužtektų visų pasaulio laboratorijų. Kyla trečia vaikų alergizacijos banga, blogos prognozės dėl onkologinių ir kitų ligų didėjimo. Dabartinis mokslas yra konstatavęs, kad šiuolaikinio žmogaus organizme aptikta net 172 skirtingų cheminių medžiagų! Kokį poveikį jos turi? Reikia kelti didelį triukšmą ir imtis atitinkamų priemonių“, – tendencijoms neabejingas mokslininkas, prisilietęs prie molekulinės onkologijos tyrimų.

Jo manymu, vienas iš sprendimų – ekologinė žemdirbystė ir ekologiško maisto gamyba. „Visiems žinoma, kad sveikata – brangiausias turtas. Vartodami sveikatai palankų maistą, mažiau išleistume vaistams ir gydymui. Bet egzistuoja pasaulinė problema – stambiojo kapitalo koncentracija saujelės rankose. Turčiams reikia progresinių mokesčių, nes tai būtų lėšų šaltinis ir ekologiniam vaikų maitinimui, ir kitoms visuomeninėms reikmėms kuriant gerovės valstybę“, – įsitikinęs mokslininkas.