Sekmadienis, 1 birželio, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Nuomonių ratas Lietuvos kelias

K. Stoškus. Pandemija tebegąsdina… bet ką daryti, kai ima skaudėti istoriją?

Vienos diskusijos pėdsakais

Krescencijus Stoškus, www.alkas.lt
2021-04-16 21:46:55
25
Krescencijus Stoškus | Alkas.lt,, J. Vaiškūno nuotr.

Krescencijus Stoškus | Alkas.lt,, J. Vaiškūno nuotr.

Priminimas

Neseniai Darius Kuolys papasakojo apie Seimo Ateities komitete pradėtą diskusiją su istoriku Alfredu Bumblausku. Žinomo istoriko požiūrį jis taip išdėstė: „Mes turime didžiųjų naratyvinių problemų”, nes „šapokinis naratyvas dominuoja iki šiol“, nes „visa Lietuva gyvena Smetonos restituciniu naratyvu“, toks naratyvas „yra bėda“, „jei su šituo naratyvu einame į Europą, ragai“, – sakė Alfredas. Ir klausė: „eidami paskui Šapoką, ką surado Jurgis Lebedys ir Ingė Lukšaitė? – nieko!“

Jau seniai Alfredas brėžia takoskyrą tarp visuomenėje neva vyraujančio „smetoninio“, „šapokinio“ „Didžiojo Lietuvos istorijos naratyvo“ ir jo paties siūlomų alternatyvių „mažųjų naratyvų“.

„Didysis naratyvas“, pasak Alfredo, remiasi etnonacionalizmu, antilenkiškumu, prorusiškumu <…>. Alternatyvūs „mažieji naratyvai“, Alfredo teigimu, grindžiami pilietiniu nacionalizmu, provakarietiškumu, mūsų dienas jie laikantys „aukso amžiumi“, o LDK istorijoje vertinantys krikščionybę, daugiakultūriškumą, rusėniškai rašytus tekstus, Gegužės 3-iosios Konstituciją.

Šią pasakojimų schemą, sudėjęs į lentelę, Alfredas paskelbė autorių grupės knygoje „Lietuvos istorija kiekvienam“ (2018, p. 59-60). Lentelę palydėjo ir tokiais teiginiais: „LDK buvo gerai visoms kalboms, išskyrus lietuvių, ir visoms religijoms, išskyrus pagonybę“; „LDK buvo gera visiems, tik ne lietuviams“ (p. 106).

Dariaus pozicija
Darius Kuolys | alkas.lt nuotr.
Darius Kuolys | Alkas.lt nuotr.

Atmesdamas „Didžiojo Lietuvos istorijos naratyvo” dominavimą, Alfredas neįrodo „mažųjų naratyvų“ pranašumo: „Taip, tokia schema galima kaip intelektualinė provokacija. Tačiau ji yra gana dirbtina, gerokai prasilenkia su tikrove. O ir „mažasis pasakojimas“, ėmęs vyrauti viešojoje erdvėje ir rašomose mokyklų programose, ar nebus virtęs „didžiuoju“?

O tapęs „didžiuoju“, ar nestumia mūsų visuomenės į šizofrenišką būklę: juk ragina dėl pažangios ateities išsižadėti mūsų tapatybei svarbių tradicijų ir tekstų – Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus, Maironio, Vinco Kudirkos ir daugelio kitų? Įsakmiai liepia gręžtis į LDK, kurioje lietuviams ir jų kalbai buvę labai blogai ir nieko, kas lietuviška, pozityviai vertinti nevalia. <…> Nė viena tautinė, nė viena politinė bendruomenė negyvena be pasakojimų.

Pasakodamos apie save, šiuos pasakojimus nagrinėdamos ir aptarinėdamos, dėl jų ginčydamosios, tautos kuriasi savo tapatybes. Pasakojimai, primintų istorijos semiotikai, angažuoja visuomenes ir jų ateičiai, istorijos tąsai. Tad į bendruomenės pasakojimus turėtume žiūrėti rimtai.“

Išorinė ir vidinė emigracija

Reikia padėkoti Dariui už ramų toną, už mėginimą surasti bendrą kalbą ir, žinoma, už pačią diskusiją. O ji išviešino įsisenėjusį pažiūrų konfliktą, kuris daug giliau skaldo lietuvių intelektualinę visuomenę, negu daugybė kitų šiam laikui aktualių nesutarimų. Bet susikalbėti čia kol kas vargu ar įmanoma. Ne dėl to, kad pristigtų argumentų, bet kad diskusijų partneriai patys save identifikuoja su labai skirtingais sociokultūriniais sluoksniais.

Alfredas Bumblauskas | E. Kurausko nuotr.

Darius – su lituanistine (tautine), o Alfredas – su daugiakultūrine (kosmopolitine, globalistine) aplinka. Šias aplinkas galima laikyti nauja modifikacija to paties skilimo, kuris sovietmečiu jau buvo įvykęs tarp skirtingo likimo humanitarų. Tarp tų, kurie buvo pasilikę gyventi su savo tauta, ir tų, kurie pasinaudojo leidimais išvykti į svetimus kraštus.

Pirmieji buvo atitverti nuo Vakarų pasaulio, o antrieji – nuo savo tautos rūpesčių. Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje ne tik išmokė žymią dalį visuomenės kovoti už savo kultūrą, jai pasišvęsti, neretai ir aukotis, bet kartu ir užgrūdino ją.

Vien dėl to su savo tauta pasilikę kultūros kūrėjai, globėjai bei puoselėtojai įprato ja rūpintis ir legaliais bei nelegaliais būdais grumtis už jos išlikimą. Dėl kultūrinio darbo ir nepaliaujamų rūpesčių jie neatskiriamai suaugo su savo kultūros vertybėmis ir negalėjo be jų įsivaizduoti savo gyvenimo.

Tuo tarpu iš gimtojo krašto išvykę emigrantai liko be šių kontaktų ir šių rūpesčių, todėl negalėjo nuo jų neatitolti, neatitrūkti, o dažnai ir visai pasitraukti.

Vadinasi, jie negalėjo neperimti ir išorinio stebėtojo pozicijos. Tik tada tauta susidūrė su išorine, o šiandien susiduria su vidine emigracija.

„Globalizmas“ ir „nacionalizmas“

Žinoma, tos emigracijos įvyko ne tik dėl laisvo apsisprendimo. Jas veikė ir sąlygos. Didžia dalimi jas primetė valstybės: ne tik svetimoji, sovietinė, totalitarinė, bet ir savoji, atkurtoji, demokratinė. Ypač skaudžiai žeidė savoji, kadangi aklai paklusdama politinio korektiškumo ideologijai, ji įteisino neįveikiamą konfliktą tarp „globalizmo“ ir „nacionalizmo“. Abu šie terminai čia buvo primestiniai ir gana falšyvi.

Tarpukario tautiškumas buvo perkrikštytas į „nacionalizmą“, kuriam prigijo plūstamoji prasmė, o „globalizacija“ imta tapatini su Europos sąjungos ir Šiaurės Amerikos modernizacija. Lietuvoje dar nemažai gyvena žmonių, kuriems „nacionalizmas“ buvo neatskiriamas nuo okupacinių laikų genocido ir motyvavo visas kitas represijas: trėmimus, kalėjimus, šalinimus iš pareigų ir kt.

Todėl jų negalėjo nešokiruoti, kai lengvabūdiškai visos tautinių interesų pasireiškimo formas vėl pradėtos vadinti „nacionalizmu“, turinčiu gana grėsmingą ir kartu niekinamąją prasmę.

Iš pradžių buvo visai normalu, kad ne kas kitas, o lietuvių tautos interesai vertė ją išsivaduoti iš sovietinės sistemos ir todėl ji džiaugsmingai paskelbė Nepriklausomos valstybės Konstituciją, kurioje parašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai (2 str.). Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“ (3 str.).

Bet vos tik Nepriklausomoji valstybė įstojo į Europos sąjungą, tas rūpinimasis savo tauta ėmė baisiai gąsdinti valdžią ir oficialiąją žiniasklaidą. Niekas tos sąjungos nebuvo įpareigojęs kalbėti viso žemės rutulio vardu.

Tačiau nepaisant to, pretenzijos į globalią politiką buvo paverstos savotišku masalu politinio korektiškumo ideologijai, skelbiančiai niekam nežinomos pažangos ateitį.

Įžeidimai

Abi šios galios, užmiršdamos tautų lygiateisiškumo principą, ėmė viešai demonstruoti savo cinišką svetimumą tautos ir jos kultūros likimui: patriotiniam auklėjimui, masinei emigracijai, didėjančiam mirtingumui, kritinei demografinei būklei ir panašiems rūpesčiams.

O šis svetimumas leido į konformizmą linkusiems visuomenės sluoksniams propaguoti gana agresyvų „multikultūralizmą“, tautų istorijos pabaigą, įsitraukimą į globalizacijos procesus, teisinti literatūrinės kalbos ardymą, skatinti ir reklamuoti emigraciją, išvykusių žmonių pranašumus prieš likusius gimtame krašte. Visa tai be pėdsakų nepraėjo. Ir negalėjo praeiti.

Pirma, pilietinę visuomenę skaudžiausiai žeidė tas valstybės susvetimėjimas, abejingumas savo tautai, kuri dar taip neseniai ją atkūrė, nusisukimas nuo jos, atidavimas jos likimo valiai. Sakykime tiesiai: ji pavedė savo tautą Europos sąjungos, NATO ir JAV globai, o pati užsiėmė tik valdančiųjų gerovės reikalais. Ne visai be pagrindo tokią politiką daug kas ėmė vadinti tautos išdavyste.

Antra, visos valdžios nekreipė dėmesio į tą faktą, kad žmonių galvose tebebuvo gyvos baimės dėl marksistinės šeimų, tautų ir valstybių susiliejimo ir išnykimo doktrinos. Ne mažiau jiems buvo žinomi ir proletarinės revoliucijos padariniai: „kas buvo nieks, tas bus viskuo“.

Tik ten buvo nuskurdusiųjų sluoksnis, o čia privilegijas gavo kitokios tautos ir „kitokių žmonių“ grupės Visos šios priežastys sukėlė pilietinės visuomenės nepasitikėjimą savo valstybe, o dažnai ir pyktį. Jos negalėjo nepažeisti tautos orumo.

Mėginimas priešintis

Kaip ir buvo galima tikėtis, į jį ypač karštai į reagavo tautininkų partija. Ji ėmė organizuoti protesto mitingus. O juose kai kurios jaunos galvos į šią politiką ėmė atsakinėti net hitlerinės Vokietijos perdirbtais šūkiais: „Lietuva – lietuviams!“.

Atsirado net tokius poelgius trumparegiškai pateisinančių straipsnių. Visi jie atrodė panašūs į pavojingas provokacijas. Buvo diskredituota ne tik tautininkų partija, bet ir pati tautinių interesų gynimo politika. Kadangi grasino ne mažiau kaip keturiolikai procentų Lietuvos gyventojų. Vien to pakako sukelti atsakomajai pasipiktinimų bangai.

Bet įsiūbuota valtis oficialiosios politikos nė kiek nepakeitė. Ir negalėjo pakeisti. Kaip niekada tada buvo reikalingas blaivus oficialiosios žiniasklaidos ir nuosaikių politikų įsikišimas. Bet užuot viešais debatais iki galo apnuoginusios konflikto šaknis ir suradusios jo sprendimo būdus, abi valdžios nėrė į krūmus. Jos pasirinko tą pačią nutylėjimų, ignoravimo ir viešų patyčių politiką, kuri atrodė tiesiog nukopijuota nuo totalitarinių šalių praktikų.

Ignoravimas ir patyčios galėjo reikšti mažiausia tris taktikas: 1) galvojimą, kad nėra reikalo kreipti dėmesio į tuos keistuolius, nes jų nedaug ir perversmo šalyje jie nepadarys; 2) abejojimą, ar Lietuvoje yra tokių išmanių politikų ir žurnalistų, kurie galėtų įtikinti kitaminčius tuo, kuo jie gal ir patys nebuvo įsitikinę; 3) nutylėjimą, kuris išsaugotų regimybę, jog Lietuvoje visi žmonės yra vienminčiai.

Privaloma ideologija

Kad ir kaip ten būtų buvę, bet abi valdžios ir toliau vienpusiškai diegė politinio korektiškumo ideologiją. Kartais net gyrėsi palaikančios nuomonių įvairovę. Tikrai neteko girdėti, kad būtų ribojamos nuomonės, liečiančios televizijos žvaigždžių skyrybas, etiopų kavą, Valentino ar veltinių šventes, koldūnus, orų permainas ar labiausiai žmonių mėgiamus šuniukus.

Bet 15 metų tos valdžios paniškai bijojo prasitarti apie lietuvių tautos interesus, grėsmes jos išlikimui, apie demografinę krizę bei emigracijos pavojus. Ne atsitiktinai mokyklose beveik neliko patriotinio ugdymo. Ir gal dėl to mums neteko išvysti politiko, kuris būtų sutrikęs, kai buvo viešai paskelbta, jog 85 proc. mokinių ruošiasi keliauti iš Lietuvos.

Pasikeisdamos valdžios tik kartojo, kad tai yra labai gerai. Net nemėgino iškelti klausimų: ar visi jie tokiam pasirinkimui jau yra pakankamai subrendę? ar tikrai visos geros aukštosios mokyklos už Lietuvos ribų?

Bet ko norėti. Juk turėjome net vieną kultūros ministrę, kuri manė, jog mūsų krašte per daug lietuvių. Dėl to ji ir pasistengė, kad Lukiškių aikštėje būtų sustabdyta Vyčio paminklo statyba. Neteko girdėti nei matyti viešų diskusijų apie politinio korektiškumo ir globalizavimo padarinius. Kartais net atrodė, tarytum lietuvių tauta būtų kuo nors nusidėjusi visai žmonijai, o ne pati būtų daugiausiai nukentėjusi nuo dviejų okupacijų.

Lyg pati būtų turėjusi savo fiūrerį, kuris sukėlė II-jį Pasaulinį karą ir organizavusi tautų genocidą ar būtų buvusi kolonijinė valstybė, norinti iki šiol išsaugoti savo viešpatavimą. Nedaug kas pasikeitė net ir tada, kai džiaugsmingai sutiktas popiežius Pranciškus perspėjo: „Nepamirškite savo tautos šaknų.“

Identifikacija su tauta

Valdžia ir oficialioji žiniasklaida ilgai nebuvo linkusios leistis į diskusijas su „nacionalistais“. Jos entuziastingai palaikė vienmintiškumo regimybę, dažnai gana panašią į tą, kuri iki šiol būdinga Rytams. Gal minėta diskusija ir nebuvo labai produktyvi.

Bet Dariui vis tik pavyko bent FB pralaužti pirmuosius ledus. Sukeltos diskusijos nuaidėjo per visą Lietuvą. Kadangi Darius čia susitapatina su savo tautos kultūra, o Alfredas – su Vakarų pasauliu, daug kam susidarė įspūdis, kad patys susitapatinimai čia supriešino diskusijos partnerius. Bet iš esmės diskusijos čia vyko dėl prioriteto, t. y. kam lietuvis turėtų teikti pirmenybę: tautai ar Vakarų Europai?

Bet ir toks klausimas galėtų kelti abejonių. Tauta ir Vakarų Europa nėra ir neturėtų būti viena kitą šalinančiomis priešybėmis. Vieną prasmę turi individo santykiai su savo tauta, kitą – su Vakarų Europa ir dar kitą – su visa žmonija.

Tauta sukūrė savo valstybę, joje ji gyvena, kuria savo kultūrą. Ji negali nebranginti savo pačių sukurtos kultūros, savo žemės ir savo istorijos. Juk jokia kita tauta nepasirūpins jos stiprinimu, gynimu ir išlikimu.

Be tokio rūpesčio nebūtų buvę nei 1918, nei 1990 m. Nepriklausomybės, nei partizaninio judėjimo, nei J. Miltinio ir Mataičių teatro, nei Kuzmos skulptūrų, nei J. Marcinkevičiaus patriotinės poezijos ir daugybės kitų dalykų, kuriais ši šalis linkusi didžiuotis. Kiekvieno tikro piliečio santykiai su savo tauta visada būna nepalyginamai artimesni, intymesni, operatyvesni ir atsakingesni, negu su visa žmonija.

Tu visada esi daug reikalingesnis, svarbesnis savo Tautai negu 7 mlrd. žmonijai. Kai individas susitapatina su savo šeima, gimine, tauta, jis parodo savo priklausomybę įvairioms MES grupėms, kuriose egzistuoja vienokie ar kitokie įsipareigojimai imtis atsakomybės. O toji atsakomybė kaip tik įpareigoja pirmiausia pasirūpinti savo MES reikalais.

Ne tik dėl to, kad MES yra čia pat po ranka (pasiekiami, prieinami), ar kad dažnai nėra kam kitam to padaryti, bet kad taip liepia iš identifikacijos išauganti pareiga, apie kurios buvimą praneša sąžinės jausmas. Lyg koks sargybinis šunelis jis visada prabunda tiems, kurie sugeba dorai įsipareigoti, kad jokios kliūtys nesukliudytų tos pareigos vykdyti.

Vakarų Europa

Niekas neginčija Vakarų Europos įnašo į Europos ir net kitų pasaulio šalių kultūrą. Mes iš jos gavome iš esmės visas civilizuotumo formas (demokratiją, filosofiją, mokslus, menus, raštą, švietimo sistemą, techniką, visas sporto šakas, monoteistinę religiją ir t.t.). Net pats spoksojimas į Vakarus yra kilęs iš begalinio pasitikėjimo Vakarais. Ir tuo stebėtis nereikėtų: mes visi priklausome tai pačiai šiuolaikinei civilizacijai.

Dėl to negalime su ja nesitapatinti. Iš ten yra atkeliavęs ir tas kritinis mąstymas, kuriuo tenka remtis net diskutuojant dėl dabartinės civilizacijos būklės, su kuria daug kuo sutampa ir mūsų būklė. Bet savo pareiginių santykių su tauta mes negalime pakeisti profesiniais santykiais su Europa. Tačiau šiandien mes net negalime pasirūpinti savo tauta, nesirūpindami ir Vakarų Europa.

Bet paradoksaliaisia, kad Vakarų Europa per daug toli, jog galėtume ja pasirūpinti taip, kaip savo tauta, o tos tautos sukurta valstybė per daug susvetimėjusi, kad galėtume pasirūpinti savo tautos išlikimu. Mums kelia didelį nerimą Europos kultūroje išryškėję krizės požymiai, prie kurių reikėtų priskirti ir stebėtiną trumparegystę, globalizacijos projektais naikinančią tautų kultūrinę įvairovę.

Bet ypač trumparegiškai atrodo vergiškai aklas tos krizės importavimas į Lietuvą. Todėl stebina ir istoriko Alfredo pasitikėjimas Vakarų Europa, kuri yra pasėjusi daugiau nusivylimo, absurdo, cinizmo ir nihilizmo sėklų negu koks kitas žemynas.

Tokių dalykų turbūt galėjo nematyti tik žmogus, pernelyg ilgai prisirišęs prie komunikacijos tinklų, kurie platino išimtinai politinio korektiškumo ideologiją bei psichologiją ir masinę kultūrą.

Identifikacija su žmonija

Netiesioginis individo santykiavimas su žmonija yra tiek pat senas kaip ir pati žmonija. Kol nebuvo pasaulinio bendravimo ir bendradarbiavimo, individų identifikacija su žmonija priklausė tik nuo bendro buvimo pasaulyje ir nuo bendražmogiškų humanizmo principų.

Prie tokių principų buvo priskiriama dorybė (padorumas), meilė (prisirišimas, brolybė, draugystė, bičiulystė ir pan.), tarpusavio pagarba (žmogiškos vertės palaikymas), gailestingumas (atjauta), teisingumas, lygybė ir pan.

Šie principai suteikia galimybę identifikuotis su žmonija kaip neribota individų visuma. Humanizmas mėgino sustyguoti žmones taip, kad kiekvieną svetimą žmogų pasitiktų kaip svečią. Bet tam principų žinojimo neužteko. Jie turėjo prasmės tik tiek, kiek jų pagalba žmogui pavyko suvaldyti savo elgesį. Tik suderindamas savo individualius santykius su visais ir bet kokiais kitais žmonėmis, asmuo galėjo užtikrinti identifikaciją su žmonija.

Visiems šios identifikacijos atvejams galiojo ir tebegalioja viena ir paprasta „aukso taisyklė“: „Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems.“ (Lk 6, 31). Bet kaip tik jos laikytis ir buvo sunkiausia.

Suartėjimas

Globalioji žmonija iš pradžių egzistavo tik žmonių fantazijose, vėliau istorijos ir geografijos vadovėliuose. Tiesioginis suartėjimas prasideda su užkariavimais, kolonizacija.

Ypač jis ėmė spartėti šiais laikais, kai žmonija susidūrė su pasauliniais karais, ginklavimosi varžybomis, ekologine krize ir kitais globaliais savo veikimo padariniais.

Pirma, iškilo pasaulinės problemos ir būtinumas derinti tarpusavyje didžiųjų pasaulio šalių interesus bei veiksmus.

Antra, susidarė naujos galimybės: susikūrė pasaulinės organizacijos, atsivėrė beveik visų pasaulio valstybių sienos, šalis ir miestus sujungė globalinės transporto priemonės, visą Žemės rutulį apraizgė informacinių ryšių tinklai.

Trečia, pati progresyviausia žmonijos dalis šiandien yra labiausiai nusivylusi aklu tikėjimu, kad viskas kas keičiasi, eina į gera. Iškalbingas kultūros nuosmukis rodo, kad viska vyksta atvirkščiai. Todėl kelia klausimą, kas imasi atsakomybė už žmonijos išlikimą. Kadangi šio pasaulio perspektyvų kol kas niekas nežino, niekas nieko negali pasakyti net apie jos multikultūrinę būklę: vieniems ji asocijuojasi su vakarykštėmis JAV, kitiems – su šiandienine Kinija, o tretiems su apokaliptinėmis antiutopijomis.

Skirtumai tarp tautos ir žmonijos žymiai sumažėjo, bet atsakomybės už žmoniją nepadaugėjo. Koks yra santykis tarp individo identifikacijos su savo tauta ir identifikacijos su visa žmonija lakoniškiausiai yra nusakęs pirmųjų ekologinių judėjimų skelbtas šūkis: „Galvok – globaliai, veik – lokaliai“. Galvoti globaliai gali ir klajūnai (turistai, bastūnai, neonomadai).

O kad pasirūpintume gamtos apsauga, turime gyventi tam tikroje vietoje ir prie jos prisirišti, kad pamatytume, kaip gamta atsiliepia į mūsų veikimą. Pasaulinio veikimo padariniai ypač grėsmingi, bet kol kas juos suvaldyti sekasi sunkiai. Bet kad ir kokia ateitis lauktų žmonijos, intymių, operatyvių santykių su ja kol kas negalime tikėtis. Ar ji išliks, jeigu ji visada bus už lokalizuoto ir savo kultūroje gyvenančių žmonių horizonto?

Istorija: pasakos ar mokslas?

Sunkiausiai iššifruojama šios diskusijos vieta yra vadinamieji naratyvai (narratio – pasakojimas). Iki postmodernizmo išplitimo istorija paprastai buvo laikoma mokslu, tiriančiu praėjusio žmonių gyvenimo įvykius, išlikusius jų pėdsakuose ir užfiksuotus bet kokiuose jų liudijimuose (knygose, laiškuose, memuaruose, dokumentuose ir kt.).

Postmodernizmas ją priskyrė prie pasakojimų. Taip istorikų veikalai atsidūrė tarp literatūrinės kūrybos (grožinės literatūros) ir etnokultūrinių tekstų (mitų, pasakų, legendų, epų, patarlių, dainų, burtų, maldų ir t.t.). Pasakojimai buvo atriboti nuo mokslo ne pagal tiriamąją sritį kaip visi kiti mokslai, bet pagal „kalbos aktus“, paprasčiau sakant, pagal kalbėjimo tipus.

Mokslų kalbos yra denotatyvinės (denoto – paženklinti, aiškiai nurodyti). O tai reiškia, kad jos visada ką nors teigia arba neigia. Todėl jos gali būti atitinkamos srities žinovų patikrintos ir nustatytas jų teisingumas arba klaidingumas. Tokie yra gamtos mokslai. Tuo tarpu pasakojimai sudaromi iš visų įmanomų kalbėjimo tipų.

Be teigimų ir neigimų čia galima sutikti ir klausimus, ir prašymus, ir įsakymus, ir draudimus, ir pamokymus, ir sveikinimus, ir įvardinimus. Kalbos filosofijoje jie vadinami preskriptyvais (praescribo – paskirti, nustatyti). Mokslo kalba siekianti tiesos, o pasakojimai – praktinio teisingumo. Anot Ž.- F. Liotaro (Jean-François Lyotard), jos „moko veikti, moko gyventi ir moko klausyti“.

Žodžiu, pasakojimai gali auklėti, įtvirtinti vienokias ar kitokias elgesio ir gyvenimo formas. Istorija yra žymiai artimesnė mokslui negu pasaka, bet mažiau moksliška negu specializuotas mokslas.

Pagal artimumą tiesai visas istorines žinias būtų galima suskirstyti mažiausia į tris lygmenis: istorija (istoriografija), istorijos populiarinimas, ir meninis istorinių įvykių vaizdavimas. Labai gerai, kad šiuolaikinė istorija pereina nuo valdovų istorijos prie visuomenės gyvenimo ir kultūros istorijos.

Bet tokiam akiračio išplėtimui netrukdo nei politinė istorija, nei istoriniai romanai, nei mėginimai gaivinti pamatinius pasakojimus.

Istorinė sąmonė ir istorija

Postmodernistai yra paskelbę pamatinių pasakojimų mirtį. Su ja, atrodo, susitaikyta ir šioje diskusijoje. Net sudaroma regimybė, kad juos gali pakeisti profesionalų kuriami mažieji naratyvai. Su tuo būtų sunkoka sutikti.

Pirma, profesionalų rašomą istoriją reikėtų skirti nuo visuomenės istorinės sąmonės, kuri kyla iš patriotinio bei pilietinio užsiangažavimo, remiasi įvairiausiais šaltiniais ir formuojasi stichiškai.

Antra, vien savo pastangomis tos sąmonės istorikai sukurti negali. Jie gali tik prisidėti prie jos formavimosi. Tai visos visuomenės, o pirmiausia tautos reikalas.

Trečia, istorinės sąmonės formavimą daugiausia lemia tie tekstai, kurie sukurti paprasta, patrauklia ir profesionalių tekstų ribas peržengiančia kalba. Tokius tekstus paprastai kuria istorijos populiarintojai: rašytojai, kino filmų scenaristai ir režisieriai. Net kai kurie istorikai yra prabilę apie herojinio filmo reikalingumą.

Ketvirta, prie istorinės sąmonės formavimo gali prisidėti ir pamatinių pasakojimų kūrėjai. Tai irgi ne istorikų reikalas. Kai panašios diskusijos įsisiūbavo tarpukario Lietuvoje, V. Krėvė ėmė ir parašė „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, panašaus svorio buvo ir Vaižganto „Pragiedruliai“. Šiais laikais savo „Lietuvos istoriją“ sukūrė poetas T. Venclova, o epą „Lato sakmes“ dailininkas K. Žoromskis.

Žinoma, būtų stebuklas, jeigu pavyktų padaryti kažką panašaus į kitų kraštų tradicinius epus. Tačiau sunkoka patikėti, kad herojiniais epais šiandien pavyktų sugundyti pragmatišką, nuo patriotizmo atvėsintą ir gerokai cinišką publiką.

Naujasis religingumas

Gerai atrodo Dariaus pilietinis užsiangažavimas savo kultūros „mažiesiems pasakojimams“. Tai ne tik pagarba jiems, bet ir rūpinimasis jų palaikymu, išsaugojimu, išlikimu. Rodos, logika čia paprasta: kas garbingai kuria ir tęsia lietuvių kultūros tradicijas, tam negali nerūpėti ir jos likimas. To likimo ir išlikimo nuovoka bei numatymu yra grindžiama visa jo kultūrinė veikla.

Vadinasi, čia esama atsidavimo ir pasiaukojimo, apie kurį nieko nenori žinoti savo kraštui susvetimėję kosmopolitinės orientacijos žmonės. Bet sunku įsivaizduoti, kaip mokykla pajėgtų įvairiausių lituanistinių studijų tekstus paversti tokiais valstybę vienijančiais pasakojimais, kuriuos skaitytų ir politikai, ir mokslininkai, ir menininkai, ir inžinieriai, ir net žmonių masės.

Neužmirškime, kad tenka gyventi vartotojų visuomenėje, kuriai bendravimo santykis tarp kūrėjo ir skaitytojo jau yra pavirtęs santykiu tarp gamintojo ir prekių vartotojo. Anot Hanos Arendt (Hnnah Arendt), ši visuomenė „nori ne kultūros, o pramogų, ir pramogų pramonės siūlomas prekes visuomenė išties vartoja lygiai taip pat kaip bet kurias kitas vartojimo prekes“.

Visai ne atsitiktinai internetiniuose tinkluose kultūra seniai priskirta pramogų sričiai. Visa ši kultūra vartotojų masėse cirkuliuoja kaip globalus „naujasis religingumas“. Vartojimui pagaminti daiktai – jos kulto objektai (šventenybės), reklaminiai gundymai – jos kasdieninės maldos, nepaliaujaai skaninami valgiai ir gėrimai – jos sakramentai, televizijos šou ir kino žvaigždės – jos žyniai ir pusdieviai.

Šita kultūra gana versli, todėl eina ranka rankon su valdžių diegiama politinio korektiškumo ideologija. Jai nieko nereikia nei įteisinti, nei vienyti. Ji taip žemai nuleidžia kultūrinių reikalavimų kartelę, kad unifikuoja ne tik Lietuvos, bet ir viso civilizuoto pasaulio mentalitetą.

Užtat prekybos namų šventyklos spindi daiktų altoriais.

Spausdinti 🖨

Susiję straipsniai:

  1. P. Kruopis. Istorija griaus ar statys Lietuvos valstybę?
  2. K. Stoškus. Valstybės moralinė krizė
  3. K. Stoškus. Lyderių spindesys ir skurdas
  4. K. Stoškus. Kodėl Lietuvai taip parūpo prezidentas?
  5. K. Stoškus. Nesusikalbėjimo akligatviai
  6. K. Stoškus apie globalizmą ir komunizmą
  7. K. Stoškus. Tėvynės tuštėjimo tragedija
  8. K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (I)
  9. K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (II)
  10. K. Stoškus. Kontrkultūrinė kultūros politika!? (III)
  11. K. Stoškus. Nacionalinis susitarimas: draugai ir priešai
  12. K. Stoškus. Kada gi turėsime tikrą nacionalinę premiją?
  13. K. Stoškus. Atviras laiškas ponui Sauliui Skverneliui
  14. K. Stoškus. Tiesioginės demokratijos egzaminas, kurį privalu išlaikyti…
  15. K. Stoškus apie emigraciją, lengvabūdiškus pažadus ir skaudžią realybę

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 25

  1. Irena says:
    4 metai ago

    Mums reikia daug ką suprasti. O kad suprastume, – reikia mąstyti. Protingi žmonės turi padėti.
    Reikia tokių straipsnių. (Deja, žinau ir kitką: esame labai išbalansuoti, ir vis sunkiau kuo nors labai patikėti…)

    Atsakyti
  2. Rimgaudas says:
    4 metai ago

    Manyčiau, kad K. Stoškaus straipsnis, patvirtina filosofinės kategorijos dėsnį, kuris sako, jog “bendrybė susideda iš atskirybių”. Kitaip sakant, jame tvirtinama, kad “grūdų krūva turi susidėti iš atskirų grūdų”. Toks grūdas yra kiekviena tauta, įforminusi save valstybe, ginančia savo identitetą kitų valstybių tarpe. Imperinės valstybės ryja mažesnes ir taip grūdų krūvą verčia gabalų krūva su siekiu iš jos toliau padaryti žmonijos krūvą, kuri, atsieit, sėkmingai galėtų kovoti su Žemę norinčiais užgrobti ateiviais. Į š…ą, kitaip sakant, žmoniją sumalti.
    Akivaizdu, jog tokie sumanymai žmoniją veda į multikultūra grindžiamą globalizmą, eliminuojantį grūdinės tautinės kultūros būtinumą. Tvari tauta susideda iš 3-jų pagal kalbą įforminto genčių junginio ir ji yra pirminis žmonijos kultūros egzistavimo Visatoje garantas. Kiekviena, nebūtinai didelė, susiformavusi į valstybę tauta turi pasakojamąją savo istoriją tiek žodžiu, tiek darbais, tiek ir raštu. Tokią istoriją per aisčius turi ir lietuvių, iš trijų genčių sulietų į vienį, tauta, kas papasakota knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” rankraštyje. Darius Kuolys, lyg būtų tą knygą “skaitęs”, ginče su Alfredu Bumblausku yra teisus – būkime, tskant, nors biedni, bet teisingi.

    Atsakyti
  3. Reikia talkos says:
    4 metai ago

    Reikia pabudėti Delfyje, komentaruose
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/ant-buvusiu-kgb-rumu-gali-nelikti-kai-kuriu-iskaltu-kovotoju-pavardziu.d?id=86916505&com=1

    vėl pila šmeižto laviną ant mūsų Laisvės karių ir kovų. Yra ir labai išmaniai suregztų, kai panaudoja lašą tiesos, kad užpiltų jį kibiru šmeižto

    Atsakyti
  4. Vilna says:
    4 metai ago

    Kaip matyti, Seimo Ateities komitete vis dar vedžiojamos kalbos bendrais žodžiais, užuot apie Tautai svarbius dalykus kalbėjus ir juos sprendus konkrečiais valstybės valdymo veiksmais.
    Iš Bumblausko požiūrio akivaizdu, kad “Didyjį naratyvą” Europoje gali turėti Lenkija, o ne Lietuva, kuriai dera tenkintis “mažaisiais naratyvais” šio “Didžiojo” kontekste.
    Va čia Seimo ir turėtų būti imamas jautis už ragų…
    Konkrečiai yra spręstina kiek dar dešimtmečių gali tęstis “Istorijos džazavimas”, “Istorijos detektyvai”, “Nacionalinės” ekspedicijos” LRT programose, ar tai, kad savo “mažuosius naratyvus” Bumblauskas sudėjo knygoje “Lietuvos istorija kiekvienam”, o štai “Didžiojo naratyvo”, kurio Lietuva verta ne mažiau negu Lenkija, taip ir neturime, jau 30 metų Laisvės, o LRT programose moksliškų Lietuvos istorijos laidų taip ir nesulaukėme. Ar nederėjo Ateities komitetui išsiaiškinti, kodėl LRT radosi ši, o tarkim, ne šapokiško „Didžiojo naratyvo“ istorijos pozicija.
    O dėl to, kad, atseit: „eidami paskui Šapoką, ką surado Jurgis Lebedys ir Ingė Lukšaitė? – nieko!“, sakytume, kad Alfredas teisus, jie Lenkijos apdovanojimų kaip jis pats nepelnė, bet gal tuo jie ugdė žmonių meilę didingai praeityje Lietuvai, o šie ją prikėlė gyvuoti savarankiškai vėl ir taip pelnė Vakarų pagarbą Lietuvai, jų laikyseną kaip su teisiškai lygia šalimi joms.

    Atsakyti
  5. Astronomas, 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    ” KĄ DARYTI JEI IMA SKUDĖTI ISTORIJA”?!
    BEJA, MAN LIETUVOS (PRAEITIS) “ISTORIJA” “SKAUDA” JAU DAUGIAU NEI 20 METŲ!
    MAT, MAHATMA GANDIS ANTANUI POŠKAI, BUVO SAKĘS – :LIETUVIŲ KALBA SENESNĖ
    UŽ SANSKRITĄ!
    – TAI ŽINODAMAS, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA, ĮMINIAU PER 450 SENIAUSIŲJŲ KULTŪRŲ ŠALTINIUS ir JŲ DĖKA ĮMINIAU TOKIUS ŠALTINIUS KAIP:
    – KRIVIŲ KRIVAIČIO VANDENORIAUS “ILIADĄ” ir “ODISĖJĄ”!
    – “ŠUMERŲ KARALIŲ SĄRAŠĄ”, KURIAM JAU PER 450 000 metų!
    – MAJŲ KALENDORIŲ, KURIS MENA PASAULINĮ TVANĄ!
    – ŠUMERŲ HEROJŲ “UTNAPIŠČIO” IR “GILGAMEŠO” “POKALBĮ”, NEVA ĮVYKUSĮ PRIEŠ 6000 metų!
    GALIAUSIAI PARAŠIAU IR IŠLEDAU KNYGAS : “PERKŪNAS”, “PER PRAETĮ Į ATEITĮ” , “PAŽADINTA PRAEITIS”, “PRAREGĖJIMAS”, “PRAEITIS IR ATEITIS”. “TVANAI DIEVAI CIVILIZACIJOS! ”
    VISA TAI ĮMINTA SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!!! Ir t.t ir t.t.
    BEJE, BE SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS, PASAULIS NIEKADA NEPAŽINS TAI KAS? IR KODĖL? ŽEMĖJE VYKO? KAS VYKSTA? KAS IR KODĖL VYKS ATEITYJE?!

    –

    Atsakyti
  6. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA PASISEKĖ ATRASTI : TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS KURIE, SAVO RUOŽTU, LEIDO PAŽINTI – KAS? IR KODĖL? ŽEMĖJE VYKO? KAS? IR KODĖL? VYKSTA? KAS IR KODĖL VYKS ATEITYJE?
    DABARTINIAME TŪKSTANTMETYJE, PASAULIUI BŪTINA ŽINOTI, KAD: NUO 2500 – jų METŲ ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE “VIEŠPATAUS” VIENA SAULĖ, PIETINIAME – VIENAS MĖNULIS!
    O TAI REIŠKIA, KAD ŠIAURINIAME ŽEMĖS PUSRUTULYJE SAULĖ NEGAILĖSTINGAI TIRPBDYS SNIEGYNUS IR LEDYNUS, KURIE VIRS SIELIAIS IR NUOŠLIAUŽOMIS NUO ŠIAURINIŲ KALNŲ ŠLAITŲ!

    Atsakyti
  7. v says:
    4 metai ago

    Dėkui už straipsnį ir lengvina gyvenimą tokie žmones

    Atsakyti
  8. Aistis says:
    4 metai ago

    Viskas dar paprasčiau. Kiekvieno etnoso egzistavimas priklauso nuo ideologijos (religijos ar kitokio tautos požiūrį į savo praeitį ir ateitį bei aplinką apsprendžiančio koncepto) ir jį saugančios, puoselėjančios ir etnoso daugumai diegiančios grupės. Lietuvių tauta šią ideologiją prarado ir ją saugančią grupę prarado su krikštu ir prisišliejimu prie Lenkijos ir taip ir nesugebėjo ilgiems šimtmečiais susiformuoti naujo. Konsolidacija nauju pagrindu įvyko tik naujaisiais laikais ir tai įgalino mūsų tautos išlikimą. Tačiau irimo ir degradacijos šaknys išliko, ir jos šiais laikais ėmė atsigauti, gausiai leisti ūglius. Štai tokia keliais sakiniais mūsų būtis. ht tps://www.ateitiesaidas.lt/l/lietuviu-tauta-ir-krikscionybe-istorines-saveikos-metmenys/

    Atsakyti
  9. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    KRIVIŲ KRIVAITIS VANDENORIUSI TAI EPŲ “ILIADA” IR “ODISĖJA” KŪRĖJAS. LIETUVIAMS ĮDOMIAUSIA YRA TAI, KAD EPE ILIADA, YRA MINIMAS “TĖSĖJAS” , kuris buvo JŪRŲ DIEVO POSEIDONO ANŪKAS! ŠIS VARDAS LIUDIJA, KAD EPAS “ILIADA” BUVO KŪRIAMAS LIETUVIŲ KALBAI KAIP ŽINOME, POSEIDONAS, VIDURŽEMIO JŪROJE, KARTAS NUO KARTO, SAVO TRIŠAKIU, SUKELDAVO CUNAMIO BANGAS. TĄ PATĮ PADARĖ IR TĖSĖJAS, kai 1365 m. pr.m.e. IŠSIVERŽĖ TERE – ATLANTO – SANTARINI ugnikalnis, JUODOJOJE JŪROJE NUSIAUBĘS VISAS PAKRANTES!
    TUO PAT METU , NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS DINGO IR OLBIJOS MIESTAS!!!!

    Atsakyti
  10. Ir vėl gen. J.V. .anūkė says:
    4 metai ago

    BBC pokalbis su Jono Noreikos anūke Silvia Foti apie jos naująją šmeižto knygą:
    – bbc.co.uk/sounds/play/w3ct1n10

    Atsakyti
    • Paprasta says:
      4 metai ago

      Gyveno kartą Karalius,
      o jo anūkai…

      Na, nesiplėtojant 1795 m. Lietuvos likimas rodė.
      Tad atšokti nuo tos “karalaitės”, ji 1796 dar nebuvo gimusi, ir dar 1941 irgi negimė, tai ko iš “negimusios” norėt galim
      /Alko bendruomenei, bent ženkliai daliai, ši Ale-Gorija turi būti įkandama 🙂 /

      Atsakyti
  11. Teisinga istorija... says:
    4 metai ago

    Gero karo nebūna: kas iš tiesų vertė partizanus stoti į kovą ne tik su okupantais, bet ir jų talkininkais – vietos kolaborantais?
    – delfi.lt/gyvenimas/istorijos/gero-karo-nebuna-kas-is-tiesu-verte-partizanus-stoti-i-kova-ne-tik-su-okupantais-bet-ir-ju-talkininkais-vietos-kolaborantais.d?id=86849173

    Pasaką seka, žinoma, A.B. Tiems, kas dar ir už jį vėliau gimė. Deja, toks vertingas pasakojimas tik ,,pliusiniams” Delfio skaitytojams.

    Atsakyti
  12. Ėjimas žirgu? says:
    4 metai ago

    Konstitucinis Teismas skelbs sprendimą dėl tiesioginių merų rinkimų
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/konstitucinis-teismas-skelbs-sprendima-del-tiesioginiu-meru-rinkimu.d?id=86970393

    Jei KT paskelbs, jog Konstitucija turėjo būti keičiama, ją pakeis. O vėliau ir dar kažką jiems labai rūpimą pakeis, nes pradžia jau padaryta – koja liks tarpduryje įstrigusi.

    Atsakyti
    • Paprasta says:
      4 metai ago

      Paprasta, – arba Žirgas turguje.
      Koks skirtumas, arba bukas vilkimas Vyčio ant turgaus
      (rinkos ir pramogų ploto, nuo Amžių parinkti Vilniuj),
      arba per pastatą greta lygiavertė parodija K.Teismu
      …kai 2014-01-24
      p r i i m a ir paskelbia Nutarimą dėl neteisėto, neatitinkant (arba prieštaraujant) Konstitucijos LITO nuėmimo, – t.y. Lietuvos Banko panaikinimo (o tai jau savivalė, – ir būtent aiški, atvira J. Sabatausko!!); ir šauniajai-patriotonei ir Alko beje, bendruomenei – DZIN.
      Kam tuomet gadinti, orą, eterį, ir internetą? Kam, tarsi
      sovietmečiu, apsimesti, kad KT veikia, kad SEIMAS užtikrina
      ĮSTATYMŲ g y v a v i m ą, bet… Algis mokamos,
      – dalis …”visuomenės” klesti. DZIN

      Dasygyventa, lyg Taitanikas su skyle Lietuva (Konstituc)

      Atsakyti
    • O R. Kuodis mano, jog says:
      4 metai ago

      Raimondas Kuodis: Konstitucinio Teismo turi nelikti
      – delfi.lt/news/daily/lithuania/raimondas-kuodis-konstitucinio-teismo-turi-nelikti.d?id=86956091

      Atsakyti
  13. Astronomas, proistorikas 41-jų tremtinys inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    ČESLOVO GEDGAUDO KNYGOJE – “MŪSŲ PRAEITIES BEJEŠKANT” psl. 43. RAŠOMA:
    “Jei kas vis dėlto pamanytų, jog per daug iškeliama LIETUVIŲ KALBA, ŠTAI DVIEJŲ AUTORITETINGŲ rusų AKADEMIKŲ nuomonė”:
    “Kaip interpretuoti slavų ir baltų KALBŲ GRUPIŲ SANTIKI?! Ar jas galima abi nukelti senovėn į vieną plokštumą, lygiagretį klodą, ar reikia žiūrėti į vieną iš jų, kaip kilusią iš kitos?
    Pateikę tokį klausimą ir jį giliai išanalizavę savo knygoje, TIE MOKSLININKAI PRIEINA SENSACINGOS MUMS (IR PASAULIUI) IŠVADOS:
    “SLAVŲ GRUPĘ (MODELĮ) REIKIA LAIKYTI KILUSIĄ PASĖKOJE BALTŲ GRUPĖS PAKITIMO. ATVIRKŠČIAS SANTYKIS NEĮMANOMAS, IMANT GALVON IŠNAGRINĖTUS FAKTUS””
    (V.V. Ivanov į V. N. TOPOROV – K postanovkė voprosą o drevneišich otnošenijah baltijskich jazykov. Moskva 1958 m. ).

    Atsakyti
    • Sutinku says:
      4 metai ago

      Aciu Romualdai !!!
      Turiu vilti kad ateities kartos tai supras…
      Siu dienu intelektualiniam impotentam
      Tai nesuvokiama….

      Atsakyti
  14. Jei kiltų noras ko nors imtis: says:
    4 metai ago

    kad ir dėl smulkaus versloč ar kitko – paskaitykite čia:
    – susivienijimas.lt/pareiskimai-ir-naujienos/reikalavimas-nutraukti-pitknaudziavima-valdzia-prisidengus-karatino-suvarzymais/?utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=nacionalinio_susivienijimo_naujienlaiskis&utm_term=2021-04-19

    – /susivienijimas.lt/prisijunk/?utm_source=newsletter&utm_medium=email&utm_campaign=nacionalinio_susivienijimo_naujienlaiskis&utm_term=2021-04-19

    Atsakyti
  15. Atgimimas neisvengiamas says:
    4 metai ago

    Intelektualiniai IMOPENTAI !!!!
    Maldauju!!!
    Kurkit savo istorijos naratyva/ saga/pasaka
    Visos Europos tautos ta ir daro simtmeciais… ka nori ta ir kuria/smegenis
    plauna nesusivokusioms tautoms…
    Tokioms kaip lietuviai ir latviai….bumblauskai ir kuoliai….

    Atsakyti
  16. Krisiu negyva! says:
    4 metai ago

    Tik ką Seimo pirm-kė pareiškė, jog AM dep-to vadė pagrįstai ATLEISTA, nes neturi reikiamos kvalifikacijos, todėl ji palaiko ministrą!
    O PRIIMANT, pvz., į TM ministres, kvalifikacija nereikalinga? Todėl irgi palaikė ministrę…

    Atsakyti
  17. Proistorikas geofizikas inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    K. STOŠKUI! Į KLAUSIMĄ – KĄ DARYTI KAI SKAUDA ISTORIJA???? KARTOTII KARTOTIII ir KARTOTII
    TIKTAI, SUPRANTAMA, NE MŪSŲ VADUNAMŲJŲ “ISTORIKŲ”, BET ČESLOVO GEDGAUDO “MŪSŲ PRAEITIES BEJIEŠKANT” , VOLDEMARO, ARISTOTELIO, TACITO, HERODOTO, INDŲ, LIETUVIO “KRIVIŲ KRIVAIČIO VANDENORIAUS “ILIADĄ IR ODISĖJĄ”, ir t.t. PAŽINSITE SAVO ŠAKNYS IR PRARSGĖSITE!!!

    Atsakyti
  18. Astronomas Geofizikas inž. Romualdas Zubinas rzubinas@gmail.com says:
    4 metai ago

    KUR DINGO LIETUVIŲ VYKINGAI?!
    – Kad VYKINGAI buvo LIETUVIAI LIUDIJA JŲ KILMĖ – VYKTI, IŠVYKTI, PARVYKTI!
    – LAIVO VADAS (LEIFAS – LAIVAS) – ERIKSONAS – RIKIO SŪNUS ir t.t.
    VYKINGUS FINANSAVO LIETUVIŲ KRIVIŲ KRIVAIČIAI!
    BŪTINA ŽINOTI, KAD KETVIRTOJO ŠIMTMEČIO PRADŽIOJE, ROMOS – BIZANTIJOS IMPERATORIUS KONSTANTINAS I JAU BUVO APKRIKŠTIJĘS VISĄ VAKARŲ EUROPĄ, IŠSKYRUS – RYTŲ EUROPĄ!
    MAT, RYTŲ EUROPA VIS DAR BUVO “NEKRIKŠTITA”! TIKSLUI PASIEKTI, IMPERATORIUS KONSTANTINAS I RYTŲ EUROPAI ( 420 metais) paskelbė KRYŽIAUS KARĄ, kuris TĘSĖSI IKI vadinamojo LIETUVOS KRIKŠTO 376 metais, kai tam tikslui buvo pajungtą ir visa VAKARŲ EUROPĄ!
    Beja, maždaug septintaisiais metais Baltijos jūroje išėjo ledai ir MŪSŲ PROTĖVIAI (VYKINGAI) , VALDANT KRIVIŲ KRIVAIČIAMS, ORGANIZAVO LAIVŲ FLOTILIJĄ, KOVOJE PRIEŠ ROMĄ IR VAKARŲ EUROPĄ! ŠĮ NUOŽMI KOVA VYKO NE TIKTAI SAUSUMOJE, BET IR BALTIJOS JŪROJE – ATLANTO VANDENYNE, IR NET VIDURŽEMIO JŪROJE! IR TAI BUVO – LIETUVIAI VYKINGAI!
    BEJA, SAUSUMOJE “PAKRIKŠTITI” VYKINGUS , buvo atskirti nuo savo protėvių Atlanto vandenyne, kur, anot šaltinių, MŪSŲ VYKINGAI iR IŠMIRĖ NUO KRAUJOMAIŠOS!!!

    Atsakyti
  19. Astronomas, proistorikas. geofizikas inž. Romualdas Zubinas says:
    4 metai ago

    TENKA ATSIPRAŠYTI UŽ DALEISTA KAIDĄ – LIETUVOS “KRIKŠTAS” – ĮVYKO 1378. metais. .

    Atsakyti
  20. 14.30 ŽR žiniose says:
    4 metai ago

    (gal ir kitur)
    … Artėja sutarties metinės. Tautinės mažumos laukia TM įstatymo ir valstybinio savo kalbos egzamino… TM-rė egzaminą rengia slaptai, mums jį tik komentuoja, bet nerodo….
    (gal jis net ne šioje m-joje rašomas?)

    Atsakyti
    • ŽR mada says:
      4 metai ago

      14.30 pranešė, o 15 val. jau nepakartojo… Jei netyčia įjungei 14.30, tai nugirdai, kad kažkur kažkas vyksta.

      Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Tautinių rūbų kūrėjai: Vilkėdamas istoriją, paaugi bent 3 centimetrais | lzs.lt nuotr.
Etninė kultūra

Tautinių rūbų kūrėjai: Vilkėdamas istoriją, paaugi bent 3 centimetrais

2025 06 01
Saulės elektrinė | statybunaujienos.lt nuotr.
Energetika

Saulės elektrinių bumas Lietuvoje neslopsta – ar sugebėsime sutvarkyti jų atliekas?

2025 06 01
Bernadetos gobelenas | valdovurumai.lt nuotr.
Kultūra

Restauruotas karališkas gobelenas pristatomas lankytojams

2025 06 01
LNM
Architektūra

Ar Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas pateisino lūkesčius?

2025 06 01
Sūduviai
Etninė kultūra

Sūduvos vardo susigrąžinimas: diskusija dėl istorinės tapatybės ir teisinio įtvirtinimo

2025 05 31
Kviečia Petro Bartkaus-Žadgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda | voruta.lt nuotr.
Istorija

Kviečia Petro Bartkaus-Žadgailos 100-osioms gimimo metinėms skirta paroda

2025 05 31
Liuteronų sodas | M. Avik nuotr.
Architektūra

Vilniaus viešosios erdvės – tarp geriausių Lietuvoje: įvertintos Nacionaliniuose architektūros apdovanojimuose

2025 05 31
„Stasys Museum“ | V. Garlos nuotr.
Gamta ir ekologija

„Stasys Museum“ pirmųjų veiklos metinių proga pristato „Vaikų miško paviljoną“

2025 05 31

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Tomas Jakutis apie Z. Vaišvila. VRK sprendimas atsisakyti registruoti referendumą ginantį piliečių nekilnojamąjį turtą apskųstas teismui
  • Vilna apie Ar Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas pateisino lūkesčius?
  • Negalima! apie Ukrainos gynybos ministras paragino Maskvą perduoti Kijevui jos pažadėtą memorandumą iki kito delegacijų susitikimo
  • Rimgaudas apie Ar Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas pateisino lūkesčius?

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Z. Vaišvila. Kur mus vedate?
  • Kaip išrinkti tinkamiausią telefoną tėvams?
  • Tautinių rūbų kūrėjai: Vilkėdamas istoriją, paaugi bent 3 centimetrais
  • Pomidorai: ar žinote, kaip ilgai juos galima virti bei kepti?

Kiti Straipsniai

1863–1864 metų sukilimo herbas

D. Kuolys. Lietuvių laisvės kovos: 1863–1864 metų sukilimo patirtys (I)

2025 05 31
Vokiečių gatvė

Atnaujinama viena pagrindinių sostinės senamiesčio gatvių

2025 05 21
Darius Kuolys

D. Kuolys. Kaip sugriauti Respubliką? Kaip nuginkluoti ir pavergti laisvą tautą?

2025 05 21
Minimos pasieniečio Gintaro Žagunio 34-osios žūties metinės

Minėsime pasieniečio Gintaro Žagunio 34-asias žūties metines

2025 05 19
Europos muziejų naktis Laisvės kovų muziejuje | lnm.lt nuotr.

Paskelbta šių metų muziejų nakties dienotvarkė: atidarytos durys, atvertos istorijos

2025 05 17
Kotryna Barbora Gelgaudaitė su dvaro didiku

Į pilį sugrįžta didikų Gelgaudų šeimos istorija

2025 05 16
Muziejų naktis | kernave.lt nuotr.

Europos muziejų naktį pasitikime ten, kur prasideda mūsų istorija – senojoje Kernavėje!

2025 05 14
B. Makauskas. Suvalkų sutartis – po šimto metų (VI)

V. Valiušaitis. Lenkams – didvyris, lietuviams – grobikas: 90 metų po J. Pilsudskio mirties

2025 05 12
Glūko miškas Varėnos r. | wikipedija.org, T. Čekanavičiaus nuotr.

G. Jakavonis. Apie socdemų užmojus įvesti nekilnojamo turto mokestį ir steigti karinį poligoną Varėnoje

2025 05 10
Kernavės piliakalniuose – Rudens lygiadienio ir baltų vienybės šventė | Širvintų kultūros centro nuotr.

R. Dilius. Tautinė tapatybė – muziejinė egzotika ar būtina išlikimo sąlyga? (III)

2025 05 10

Skaitytojų nuomonės:

  • Tomas Jakutis apie Z. Vaišvila. VRK sprendimas atsisakyti registruoti referendumą ginantį piliečių nekilnojamąjį turtą apskųstas teismui
  • Vilna apie Ar Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas pateisino lūkesčius?
  • Negalima! apie Ukrainos gynybos ministras paragino Maskvą perduoti Kijevui jos pažadėtą memorandumą iki kito delegacijų susitikimo
  • Rimgaudas apie Ar Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas pateisino lūkesčius?
  • Bartas apie Ukrainos gynybos ministras paragino Maskvą perduoti Kijevui jos pažadėtą memorandumą iki kito delegacijų susitikimo
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
„Iš savo varpinės“: I. Šimonytė ruošiama politiniam paskerdimui?

„Iš savo varpinės“: I. Šimonytė ruošiama politiniam paskerdimui?

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai