O. Strikulienė. Tautos dainius Just. Marcinkevičius. Žvalgęsis tik nuo aukščiausių bokštų (video)

Praėjo jau 10 metų, kai neturime Poeto Justino Marcinkevičiaus (1930–2011). Sąmoningai neišskiriu, jog poetas taip pat buvo ir dramaturgas, vertėjas, nes Poetas čia reiškia daugiau nei eilėraščiai.

Į žodį „Poetas“ telpa ne tik visos J. Marcinkevičiaus rašytos ar išverstos knygos, bet ir išskirtinis pasaulio suvokimas. Nuo gimtojo Važatkiemio, nuo pirmosios mokyklėlės Alksniakiemyje iki visa apimančios Lietuvos.

Jo Lietuva – tai skausmingas apmąstymas, kur skubame, kur einame per istoriją. Kur veda mūsų pasirinktas kelias. Į šventovę ar į šunkelius, akligatvius? Į aukštuosius bokštus, ar saugius asmeninius urvelius?

Dar daug ko galėtume Poeto paklausti, bet jo jau nėra. Likęs tik didelis jo palikimas – ne pinigais matuojamas. 2009 metais, likus dar dvejiems metams iki mirties, Just. Marcinkevičius kalbėjosi su muzikologu Viktoru Gerulaičiu.

Išliko šio pokalbio vaizdo įrašas:

Ar kas nors dar moka šitaip kalbėti? Neagresyviai. Nepasipūtusiai. Nedemonstruojant savo perdėtos savimeilės. Tiesiog kalba Žmogus. Netgi droviai, labai subtiliai kalba, kas, jo manymu, yra tikrosios mūsų Tautos vertybės.

Kaip jas atpažinti. Kalba Žmogus, agresyviai nereikalaujantis nei jam paklusti, nei jam nusižeminti, nei jo požiūrį besąlygiškai pripažinti. Ar daug dar mumyse liko būtent tokio kalbėjimo? Tokio pagarbaus dialogo?

Kas yra vertybė

Paklausykite, kaip vaizdo įraše kalba muzikologas V. Gerulaitis. Dėl ko ir kodėl verta ieškoti tikrų vertybių:

„Einu Lietuvos vieškeliu. Galiu žinoti, iš kur ir kur jis veda, – galiu nežinoti. Tada nejučia prisimenu Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – žvalgykis nuo aukštų bokštų – tai kelią pajusi.“

V. Gerulaičiui tie aukštieji bokštai – Lietuvos nacionalinės vertybės, nors pats savęs klausia, kas tai yra. Koks nors paminklas, Stelmužės ąžuolas, Jonas Basanavičius, Sąjūdis? O gal vamzdis, Valdovų rūmai, Jonavos „Azotas“?

Tokie klausimai ir dabar kyla kasdien. Ypač, kai žodis „vertybė“ – gerokai nuvalkiotas. Galų gale, ir skirtingai suprantamas. Vienaip – intelektualams, antraip – masinės kultūros vartotojams, trečiaip – bedarbiams, ligoniams ir t.t.

O Just. Marcinkevičius į šį klausimą atsakė taip tiksliai, kad tikslesnio apibrėžimo nesugalvotume:

„Vertybė pasiekia žmogų savo galia, savo dvasios turiniu – kiek jisai joje šviečia, kiek jinai jį šaukia, nebyliai šaukia, be žodžių – kartu kilti, kažko siekti, dirbti, užsiimti vienokia ar kitokia kūryba, net ir savęs kūryba.

Gal tai ir sunkiausia yra. Taigi, manyčiau, kad vertybė yra gyvas dalykas taip pat. Irgi amžių tekmėj pasikeičia tos dorovinės, meninės vertybės.

Nuo XX amžiaus pradžios ar vėliau. Jų priėmimas kito. Ir mūsų laikais kinta. Paimkime „Moną Lizą“, o šalia pakabinkime naujovišką, labai jau išmanų šiuolaikinį opusą (nusišypso).“

Ką daugiau bepridursi? Bent aš nežinau vertybės – automobilio, banko sąskaitos ar net šaldytuvo bei indaplovės, – kuri mane nebyliai pašauktų kartu kilti, save tobulinti. Ir tikiuosi, jog, nepaisant vertybių kitimo, net pati tobuliausia indaplovė niekada nepašauks.

O šit Baltijos kelio prisiminimas gali sužadinti pačius kilniausius jausmus. Neinvestuojant į tuos jausmus nė vieno cento. Nes tai visiškai kitas, daug aukštesnis, tauresnis vertybinis lygmuo.

Ne nuobodi, kasdieniška lyguma, bet M. K. Čiurlionio aukštasis bokštas. Toks dvasinis bokštas buvo ir Just. Marcinkevičius.

Kas yra Laisvė

Štai ką Poetas atsakė paprašytas paaiškinti – ne ką laisvė davė, o ką laisvė naikina žmoguje ir Tautoje:

„Laisvė pačia aukščiausia prasme atriša rankas ir tamsias jėgas pažadina. Tai yra laisvė be atsakomybės, be pareigos, laisvė, kurios, sakyčiau, nelydi Dievo pirštas. Tokia laisvė nėra laisvė.

Jinai neišvengiamai turi pralaimėti žmogaus kūryboje. Žmogų kuria, vis dėlto, manau, ne tamsiosios jėgos, ne instinktai, bet kuria kažkas šviesesnio, reikšmingesnio – jo siekiai, jo jausmai, jo darbai, kūryba.

Tai ne ta naikinanti laisvė. Turbūt net ne pati laisvė naikina, kiek žmogus, išsiaiškinęs sau tą laisvės šešėlį, kuriuo tartum uždengiami visi žmogaus nusikaltimai. Atseit, viskas galima“.

Kas yra Baltijos kelias

O šit Poeto mintys apie Baltijos kelią. Tada susietą su Tautos doroviniu požiūriu, o dabar, jei ir bandoma jį bent kiek atkartoti, gauname tik veidmainišką karikatūrą. Bet ne apie ją. Apie tą Baltijos kelią, kuriame stovėjo ir Poetas:

„Iš tikrųjų tai tolygu ir liaudies dainai – Baltijos kelias yra Tautos kūryba. Nesvarbu, kas ją pašaukė ir atvedė į tą kūrybą, tačiau visi kūrė tą liniją, tą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.

Man pačiam tai yra didžiausias poetinis bei politinis išgyvenimas ir patirtis, kurios niekaip negaliu iš savęs išmesti. Ir su baime galvoju, kad jau greitai teks žmonėms aiškinti – ir ar dar bus, kas aiškina, kas tai buvo, kai Laisvė ir Nepriklausomybė buvo susieta, suaugusi su doroviniu Tautos požiūriu.

Dar nebuvo tapusi politinės retorikos dalimi. Iš tikrųjų tada Laisvė buvo nesveriama, nematuojama, nesuteikiama kažkam. Tada Laisvė buvo absoliuti vertybė visai Tautai.

Tada niekas nesidalino nei miškų, nei paežerių, nei dėl pačios žemės nesigrūmė. Neįsivaizdavau, kad kils tokios grumtynės prie lovio. Nemaniau niekada. Nežinau, kaip tai paaiškinti.“

Poetas svarstė – gal grumtynės prie lovio – besikuriančios jaunos valstybės bruožas, tačiau labiau minties neplėtojo. Mieliau kalbėjo apie Baltijos kelio stebuklą:

„Įkrito į gerai išpurentą dirvą tas grūdas. Kad tiek būtų šitaip visuotinai pasiaukojančių, šitiek daug atsidavusių sumanymui žmonių, tokia žmonių masė – to dar nebuvo mūsų gyvenime.“

Vaizdo įrašo leitmotyvas – kvietimas drauge ieškoti aukšto bokšto. To tikrojo kelio, kuriuo drauge eitume mes ir mūsų vaikai. Nes ko vertas žmogaus, jo Tautos gyvenimas, jei jame nelieka aukštųjų bokštų.

Nelieka tauresnio, teisingesnio gyvenimo siekiamybės? Tada lieka tik gyvuliška egzistencija. Kai artimuosius atstoja samdomi psichologai. Jei jų konsultacijoms turi pinigų.

O gerovės valstybę kuria saldžiabalsių politikų plepalai. Būtent tada supranti, kokia iškili asmenybė buvo Poetas. Ir dabar yra. Spektakliuose, knygose.

Komentuoja muzikologas Viktoras Gerulaitis, kalbėjęsis su Justinu Marcinkevičiumi

Vaizdo įraše yra tik dalis mūsų pokalbio.

Kaip susitikome? Mes šiek tiek buvome pažįstami. Nuvažiavome pas Just. Marcinkevičių kartu su režisierėmis Laima Lingyte ir Regina Stadalnikaite. Įsiprašėme 2009 m. į jo namus. Mane šiek tiek žinodamas priėmė, pokalbiui skyrė 20 minučių, o iš tiesų prakalbėjome 2 valandas.

Nenorėjo bendrauti su jokiais žurnalistais, buvo jų labai įskaudintas, bet su manimi bendravo. Galiausiai abu išsiskirdami apsiverkėme – ir tiek žinių. Buvo paskutinis kartas, kai jį kalbino, filmavo. Tikiuosi, dar susirasime visas tas nufilmuotas juostas.

2009 m. buvo Baltijos kelio 20-osios metinės. Poetas tada jau buvo apšmeižtas. Tai niekšo Landsbergio ir debilo Tomo Venclovos darbas. Apie tuos mėšlinus dalykus neapsimoka net kalbėti.

Ruošėmės tada kalbėti su Just. Marcinkevičiumi apie Baltijos kelią, o išsivystė ir į pokalbį apie Tėvynę, Laisvę ir Tautą. Iš pradžių kalbėjo iš lėto, o paskui „įsivažiavo“. Jei tokio masto žmogus skyrė mūsų pokalbiui 2 valandas, vadinasi, jam mūsų pokalbis patiko.

Tokių asmenybių, į kurias galėtume atsiremti dvasiškai, Lietuvoje turbūt jau neliko. Arba labai tyliai sėdi ir labai tyliai kalba kokiame nors kaime. Just. Marcinkevičiaus kritikai, jo šmeižikai jam neįkando ir neišgąsdino.

Jie kaip šuniukai – gali pakiauksėti plonais balseliais. Jie prieš Just. Marcinkevičių yra bejėgiai. Blogiausia, kad žmonės, ypač jaunimas, pradeda Just. Marcinkevičių pamiršti. Todėl bandysime jį paskelbti Lietuvos amžinąja nacionaline vertybe.