A. Maceina. Filosofija ir lietuvių kalba

Ištraukos iš to paties pavadinimo A. Maceinos straipsnio (A. Maceina. Raštai, VI: Bendrieji filosofijos klausimai. Vilnius: Mintis, 1994, p. 282–309).

Kalba ir mąstymas

Šio straipsnio uždavinys – atskleisti galimybę filosofuoti lietuviškai, nesiskundžiant filosofinės terminijos trūkumu ir tuo pačiu įsisąmoninant, kad filosofija terminų iš viso neturi ir negali turėti. Tik sustabarėjusios sąvokos, virtusios padargais, kuriais visi naudojasi, neklausdami jų reikšmės, turi pavadinimus „termino“ prasme, užtat buvojančius kiekvienoje kalboje svetimžodžių lytimi, pvz., analogija, ateizmas, dogmatizmas, kategorija, monizmas, objektas, subjektas ir t. t. Bet kaip kasdienos gyvenimas neapsieina be įrankių, taip ir filosofinis mąstymas neišsiverčia be sustabarėjusių sąvokų.

Vis dėlto sustabarėjusios sąvokos yra tik priemonė mąstyti, nieku būdu ne mąstymo ištara: pats mąstymas vyksta gyva kalba. Ir juo mąstymas yra arčiau savo pradmės, juo jo kalba yra gyvesnė ir grynesnė. Graikų filosofija, sakysime, kalbinių svetimybių iš viso nepažįsta. Todėl nors R. Hėnigsvaldas (Hönigswald) ir teigia, esą svetimžodžiai bei skoliniai „tiesia tiltą tarp kalbinių sistemų“, vis dėlto jis čia pat priduria, kad „svetimžodžių vartojimas, žiūrint aplinkybių, gali būti paskatintas ir gryno nepajėgumo ką nors nusakyti sava kalba“. Lietuviškajame mąstyme tai pats dažniausias atvejis – ne tik dabartyje, bet ir praeityje.

Kalba nėra filosofijos ar poezijos priemonė: kalba yra pati filosofija ir pati poezija. M. Heidegerio (Heidegger) pastaba, esą „poezija įvyksta kalboje todėl, kadangi kalba saugo savyje pirmykštę poezijos esmę“, tinka ir filosofijai: filosofija esti ištariama kalbiniu pavidalu todėl, kadangi pačioje kalboje slypi filosofijos esmė.

Filosofinis pažinimas – tai būtybės interpretavimas, vadinasi, tam tikro vidurkio dėjimas būtybės atvirybėn ir būtybės visumos sutelkimas aplinkui šį vidurkį. Teikti betgi būtybės atvirybei vidurkį reiškia suvokti jos visumą savu atžvilgiu arba, vaizdingiau ir net tiksliau kalbant, „savu kampu“. Tai nėra rinktis vieną kurią būtybės dalį ar jos savybę; tai žvelgti į būtybės visumą jos atvirybėje iš „savo kampo“. Kalba kaip tik ir yra šisai mąstymo „kampas“: savą „regėjimo kampą“ mąstymas nusako žodžiu. Įkūnydama savyje „regėjimo kampą“, kuriuo filosofas žvelgia į būtybės visumą, kalba savaime ir būtinai tampa konkrečia mąstomąja interpretacija.

Nuosekliai tad svetima kalba yra mums svetima ne tik todėl, kad ji kitaip skamba, bet visų pirma todėl, kad ji mums nesava joje įsikūnijusia būtybės interpretacija. Pasisavinti tos ar kitos kalbos vidinę dvasią reikštų pasisavinti aną „regėjimo kampą“, kuriuo kalba iš tikro ir yra. Tačiau tai reikštų pasisavinti svetimą „kampą“, kadangi savą „kampą“ mes jau turime mums duotą gimtąja kalba.

Iš čia ir kyla nenugalimos sunkenybės suprasti pasaulį, ištartą svetima kalba. Kasdienoje įsitvirtinusi nuomonė, esą tai yra galima, reikią tik svetimą kalbą gerai išmokti, yra kilusi iš sampratos, kad kalba esanti susižinojimo priemonė. Moksle ir įprastiniuose žmonių santykiuose ji tokia iš tikro ir yra. Tačiau susižinojimas yra pats paviršutinysis kalbos sluoksnis. Ten gi, kur kalba skleidžia pačią savo esmę, arba „vidinę dvasią“, kaip tai yra filosofijoje ir poezijoje, ji peržengia susižinojimą ir virsta būtybės interpretacija.

Čia negelbsti joks vertimas, nes vertimas supratimo neteikia; vertimas supratimu remiasi. Tuo tarpu šisai verstinis „supratimas“ yra visados tik apytikris. Šioje vietoje susiduriame su filosofinio vertimo abejotinumu. Kad poezijos išversti svetimon kalbon neįmanoma, yra aišku savaime. Bet kaip yra su filosofija? Argi didžiųjų filosofų veikalai nėra išversti į didžiąsias kalbas? Ar tad ši istorinė tikrybė nepadaro mūsų klausimo tuščio?

Akyliau betgi pažvelgus, visa tai pasirodo labai abejotina. „Kas iš tikrųjų yra verčiama? – klausia R. Hėnigsvaldas. – Be abejo, ne žodis, o jo prasmė.“

Tačiau kaip tik čia ir prasideda sunkenybės. „Prasmė turi būti vertime išlaikyta“, – reikalauja H. G. Gadameris. Ir vis dėlto jis priduria: „Ji turi išeiti aikštėn nauju būdu“. Taip kad, pasak Gadamerio, „kiekvienas vertimas jau yra interpretavimas“. Kiekvienas filosofijos vertimas suardo pradinę jos prasmę todėl, kad perkelia jos sąvokas į kitokią pasaulio interpretaciją.

Filosofinio vertimo abejotinumas atskleidžia mums gimtosios kalbos reikšmę filosofijai. Juk jeigu kalba yra „regėjimo kampas“, iš kurio žiūrėdamas mąstytojas interpretuoja būtybę, tai gimtoji kalba yra savaimingas tokio „kampo“ įsigijimas ir tuo pačiu tikrovinis įsijungimas į tą ar kitą visiškai konkrečią pasaulio interpretaciją. Kanto žodžiais tariant, gimtoji kalba yra mąstymo a priori, kuriuo yra apsprendžiamas mąstomasis objektas.

Užtat jei pasaulis yra „kalbiškai suręstas“ (H. G. Gadameris), tai ši jo sąranga pirmų pirmiausiai ir apsireiškia gimtojoje kalboje. Gimtosios kalbos dėka mes perimame ir istorijos eigoje nešame „mūsąjį pasaulį“.

Kalbos istorija visados yra kartu ir mąstymo istorija. Todėl teisingai pabrėžia J. B. Locas (Lotz), kad jei žmogus visu savimi – tiesiog asmeniškai – nesuauga su savo gimtąja kalba, tai „jis pats išsijungia iš istoriškai susikrovusio turto ir ima kalboje regėti tik primityvaus susižinojimo priemonę. Toks žmogus nebegyvena ne tik savo kalboje, bet net nė kalboje apskritai.

Gi mąstymas, kuris atsipalaiduoja nuo kalbos, neišvengiamai sūsta, kaip sūsta ir pati kalba, nebepripildoma mąstymu“. Tai nuoroda, liečianti ypač tuos žmones, kuriems lemta atsidurti už erdvinių tautinės bendruomenės sienų. Būdami verčiami naudotis susižinojimui svetimos tautos kalba, šie žmonės – ypač tolimesnieji jų palikuonys – pradeda ir gimtąją kalbą pergyventi tiktai kaip susižinojimo priemonę ir tuo pačiu ją susinti, susindami ir savąjį mąstymą. Ši grėsmė lietuviškajai išeivijai yra tokia pat tikrovinė kaip ir bet kuriai kitai.

Nes gimtosios kalbos išmokti negalima. Vaikas kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda. Žmogus ima ir pradeda kalbėti taip lygiai, kaip jis ima ir pradeda vaikščioti. Kaip vaikščioti išmoksta tik tie, kurie turi dirbtines kojas (protezus) arba yra buvę paraližiuoti, taip ir gimtąja kalba kalbėti „išmoksta“ tik tie, kurie buvo jos jau nebetekę; išmoksta ją kaip svetimą kalbą, su kuria jie niekada nesuauga, kaip medinė koja niekad nesuauga su kūnu.

Arba gimtoji kalba yra iš tikro gimtoji, vadinasi, ta, kuria žmogus kalbėti pradeda ir ja kalba, arba ji yra tik „tėvų ir protėvių kalba“, vadinasi, tokia, kuria žmogus domisi, jos mokosi, ja gal net didžiuojasi, kuri tačiau jam nebėra duomuo, o tik vėlesnioji prietapa, kaip ir kiekviena išmoktoji kalba.

Metafizika ir lietuvių kalba

Kalba visados yra nuoroda į mąstymo pobūdį. Nūn, teiraudamiesi, kiek metafiziška yra lietuvių kalba, tuo pačiu teiraujamės, kiek lietuvių kalba yra pajėgi nusakyti būtybę, kadangi būtybė kaip tokia yra tikrasis metafizikos objektas.

Galimybė gi nusakyti būtybę priklauso nuo veiksmažodžio būti. Jo lytys bei šių lyčių prasmė padaro tą ar kitą kalbą daugiau ar mažiau tinkamą metafizikai arba, tiksliau kalbant, apreiškia didesnį ar mažesnį tos ar kitos kalbos, o tuo pačiu ir tautos mąstymo, metafiziškumą, nes veiksmažodžio būti lytyse jau glūdi pradinės metafizinės įžvalgos, ištariamos šiomis lytimis. Kur tad veiksmažodis būti yra gausus savo lytimis bei šiųjų reikšme, ten ir metafizikos galimybės yra didesnės negu ten, kur šis veiksmažodis yra suskurdęs.

Tai anaiptol nereiškia, kad pats veiksmažodžio būti turtingumas jau kildintų metafiziką kaip refleksinį būtybės apmąstymą. Tai tik reiškia, kad šisai turtingumas sudaro stiprią bei lengviau panaudojamą atramą tam, kuris filosofuoja. Ir priešingai, veiksmažodžio būti suskurdimas metafizikos nesunaikina; vis dėlto jis apsunkina metafizinį apmąstymą, kadangi būti yra jam pagrindinis žodžis.

Pastarąjį atvejį kaip tik randame lotynų kalboje. Neinterpretuodami pasaulio kaip būnančiojo apskritai, vadinasi, neturėdami savam regėjimui metafizinio „kampo“, romėnai nesukūrė būtybei pavadinti net nė vardo. Žodis ens yra vėlyva dirbtinybė, pasigaminta graikiškojo on pavyzdžiu, tačiau nekilusi iš paties veiksmažodžio esse vidinio skleidimosi: veiksmažodis esse neturi nei esamojo, nei būtojo laiko dalyvių ir tuo pačiu negali savaimingai nusakyti būtybės nei kaip esančiosios, nei kaip buvusiosios.

Gramatika priskiria lotyniškąjį esse netaisyklingųjų, vadinasi, suirusių bei stiglių veiksmažodžių grupei (verba anomala). Tai ženklas, kad pats romėnų mąstymas yra buvęs nemetafizinis savo sąranga. Todėl viduriniųjų amžių filosofavimas lotynų kalbos ištaromis turėjo sunkiai rungtis su lotyniškojo esse skurdu ir dirbdintis lyčių bei žodžių, neturinčių atramos lotynų kalbos dvasioje. Nebebūdama niekam gimtoji, lotynų kalba viduriniaisiais amžiais buvo tik išmokta ir todėl nebejautri dirbtinybėms. Filosofinio žodžio atvirumas, toks aiškus kiekvienoje filosofijoje, išreikštoje gimtąja kalba, lotyniškoje filosofijoje dingsta, virsdamas terminu ir tuo sukaustydamas patį mąstymą.

Jei dabar lotyniškąjį esse palygintume su lietuviškuoju būti, tai anasai atrodytų tarsi elgeta karalaičio akivaizdoje: toks yra šiojo lyčių įvairumas ir tokia plati jų apimtis, jog iš tikro reikia tik stebėtis. Lietuviškasis būti yra vertas išsamios filosofiškai kalbinės studijos, nes tik tada atsiskleistų anos savaimingos metafizinės įžvalgos, nuojautos ir nuovokos, kurios yra įaustos į šio veiksmažodžio lyčių pilnybę.

Bendriausia prasme veiksmažodis būti nusako buvimą. Iš sykio atrodo, kad tai pati akivaizdybė, nereikalaujanti jokių ypatingesnių svarstymų. Atkreipus betgi dėmesį į tai, kad buvimas gali vykti ir iš tikro vyksta įvairiausiu būdu, vadinasi, kad buvimo tikrovė visados yra sykiu jau ir tam tikra būsena ir kad šios būsenos nešėjas arba subjektas visados yra būtybė, veiksmažodis būti virsta gilaus susimąstymo objektu.

Lotyniškasis esse, kaip minėjome, yra būtybės būsenos ploto atžvilgiu labai siauras; jis nepajėgia ištarti nei buvimo, skolindamasis svetimą žodį (existere), nei būtybės, griebdamasis dirbtinio žodžio (ens), nei būsenos, nusakydamas šiąją taip pat dirbtine lytimi (modus essendi). Tuo tarpu lietuviškasis būti pasirodo esąs visais šiais atžvilgiais pajėgus pats iš savęs ir todėl reikšmingas metafizikai irgi pačiu savimi.

Koks yra metafizinis lyties būna svoris? Visų pirma, ši lytis nėra ir negali būti loginė jungtis. Lietuviškai negalima tarti jis būna žmogus arba jis būna ligonis; šie sakiniai yra galimi tik papildžius juos kuria nors aplinkybe, vadinasi, suteikus lyčiai būna nebe jungties, o savarankiško veiksmažodžio prasmę, pvz., išgėręs jis būna geras žmogus arba išgėręs jis būna ligonis. Vis dėlto lytimi būna ištartas buvimas nėra atsietinis: būna taria buvimą būklėje, vadinasi, vykstantį tam tikromis aplinkybėmis (vietos, laiko, būdo). Lietuviškai negalima pasakyti Dievas būna, jei kalbame apie jo buvimą ar nebuvimą apskritai.

Atsietiniam buvimui reikšti tarnauja lytis yra (Dievas yra arba Dievo nėra). Užtat visur ten, kur reikia nusakyti būtybės buvimą tam tikroje padėtyje, lytis būna esmiškai pirmauja. Sakysime: žmogus būna pasaulyje, žmogus būna rūpindamasis, žmogus būna mirties linkui ir t. t. Mėgindami šiose ištarose žodį būna pakeisti žodžiu yra, pakeistume jų prasmę arba ją net visiškai sunaikintume. Užtat ji ir turi didžią metafizinę svarbą. Ji išvaduoja mąstymą iš prievartos tarti atsaju būdu (yra) tai, kas yra mąstoma konkrečiu būdu.

Tuo ar kitu atžvilgiu vykstantį buvimą išvysto toliau priešdėliniai būti veiksmažodžiai. Jų esama ištisos aibės: apibūti, apsibūti, atbūti, įbūti, išbūti, nubūti, pabūti, perbūti, pribūti, prisibūti, subūti, užbūti. Jų minties atspalviai yra gana skirtingi. Tačiau beveik visi jie yra pajėgūs pereiti iš savo kasdieninės skirtybės į filosofinę bendrybę ir tuo būdu prisiimti metafizinę reikšmę.

Sakysime: žodžio apsibūti viena iš reikšmių yra įprasti būti svetimoje aplinkoje (pvz., vaikai svetur greitai apsibūna). Tai kasdieninė reikšmė. Tačiau ji turi metafizinę gelmę: apsibūti, vadinasi, įprasti būti reiškia sulėkštinti savo buvimą arba suburžuazėti: apsibuvimas yra būdingas nefilosofuojančiam miesčioniui.

Ir priešingai, keleivinę žmogaus būseną žemėje (in via) gražiai nusako neiginys neapsibūti; žmogus niekur neapsibūna, vadinasi, su niekuo nesuauga, niekur neįpranta būti: neapsibūti yra žmogaus būsena žemėje. Arba: žodis pribūti reiškia ilgą buvimo tam tikroje būklėje trukmę (pvz., jau pribuvo gražu, dabar ims lyti). Metafizinė gelmė čia yra ta, kad šis žodis nusako buvimo sotį (prisibuvo ligi soties) ir tuo pačiu buvimo nuobodį.

Skundas ir net pasišlykštėjimas buvimu, toks aiškus Ž. P. Sartro (J. P. Sartre) filosofijoje, gali būti gražiai nusakytas žodžiu prisibuvo: kas yra prisibuvęs, tas bodisi savu buvimu, pergyvendamas jį kaip šlykštynę. Šitaip galėtume perbėgti visus aukščiau minėtus priešdėlinius būti veiksmažodžius ir beveik visuose juose rasti tą ar kitą metafizinę įžvalgą. Todėl šie veiksmažodžiai ir yra metafiziškai reikšmingi; jie įgalina filosofuojantįjį lengvai ištarti tą ar kitą savos minties atspalvį, nes norint suprasti kieno nors mintį, visų pirma reikia suprasti jo kalbą.

Du veiksmažodžio būti vediniai prašosi ypatingo metafizikos dėmesio, būtent buvoti ir būtinti. Juodu yra nebe priešdėliniai, o priesaginiai veiksmažodžiai, sava priesaga kaip tik ir nusaką buvimo atžvilgį.

Lietuviškųjų veiksmažodžių priesaga -oti turi nemaža reikšmių. Prijungta prie veiksmažodžio būti, ši priesaga savo reikšme siaurėja, sykiu betgi ir gilėja. Buvoti reiškia atsidėti buvimui, užsiimti buvimu, rūpintis buvimu; trumpai tariant, buvoti reiškia mąstyti buvimą kaip sąmoningą, mane patį liečiančią trukmę laike. Šis žodžis savaime lenkia mąstymą mūsojo būvio žemėje kryptimi ir todėl atstoja sustabarėjusią svetimybę „egzistuoti“.

Veiksmažodžio buvoti atšakos būvėti ir buvinėti gali taip pat įgyti gilią metafizinę reikšmę, norint nusakyti žmogiškąjį neapsistojimą žemėje, pvz., visur būvėjau, bet niekur neįsibuvau. Dar ryškiau žmogiškąjį neapsistojimą nusako žodis buvinėti, kurio priesaga -inėti reiškia kartojamą ar tęsiamą mažybinį veiksmą. Šiuo žodžiu nusakomas buvimas yra pergyvenamas kaip susidedąs iš akimirkų, kaip netolydinis, nuolatos pertraukiamas lėkštos kasdienybės, taip, kad apie žmogų galima tarti, jog jis žemėje ne būna, o tik buvinėja.

Paties didžiausio metafizinio svorio yra veiksmažodis būtinti. Priesaga -inti, pasak gramatikos, reiškia priežastinį veiksmą, todėl ir pats šia priesaga nešinas veiksmažodis yra tranzityvinis: būtinti reiškia daryti, kad kas nors būtų arba teikti kam nors buvimą. Tai ypatinga lietuviškojo būti skleidimosi savybė, nes turbūt nėra kitos kalbos – bent jau indoeuropiečių kalbų šeimoje, – kurioje veiksmažodis būti virstų tranzityviniu ir tuo nusakytų, kad buvimas yra priežastinio veiksmo pasekmė. Tai turi ypatingą reikšmę apmąstant pasaulio santykį su Dievu.

Apibūdinant šį santykį kaip kūrimą, tuoj pat klausiama, ką gi reiškia kurti. Turėdami tranzityvinį veiksmažodį būtinti, atsakome gana aiškiai: kurti reiškia būtinti. Šia ištara visa kūrimo samprata tuoj pat įgyja metafizinį pobūdį, atskleisdama įžvalgą, kad kūrimas nėra joks paviršutinis veiksmas, reiškiąsis ar ką nors kildinant, ar ką nors teikiant, ar ką nors pakeičiant, bet įbūtinant tai, kas būties neturėjo, vadinasi, ko nebuvo.

Kiek lietuviškasis būti yra savyje sklaidus, rodo dalyvio kategorija. Veikiamieji dalyviai: esąs (būnąs – buvąs), buvęs, būdavęs, būsiąs; neveikiamieji dalyviai: esamas, būtas, būsimas; reikiamybės dalyvis: būtinas; pusdalyvis: būdamas; padalyviai: esant (būnant – būvant), buvus, būdavus, būsiant; būdinys: būte, būtinai; siekinys: būtų. Visų šių lyčių įprastinė reikšmė yra aiški savaime. Kiek jos filosofuojant gali įgyti metafizinę prasmę, priklauso nuo kiekvieno mąstytojo skyrium. Viena tik aišku, kad nėra nė menkiausio pagrindo skųstis lietuvių kalbos skurdu bei stigliumi metafizikos atžvilgiu.

Veiksmažodis būti skleidžiasi ir daiktavardžių daryba. Žodis būti nurodo, kad kas nors būna; gi veiksmas, kuriuo kas nors būna, lietuviškai vadinas buvimas. Lietuviškasis „regėjimo kampas“ interpretuoja buvimą ne kaip padėtį Parmenido prasme, bet kaip veiksmą greičiau Hėrakleito prasme, kadangi jį nusako veiksmažodiniu daiktavardžiu, turinčiu priesagą -imas, kuri, pasak gramatikos, yra vartojama labai aiškia ir gryna veiksmo prasme.

Nūn, būdamas veiksmas, buvimas visad yra kieno nors veiksmas, vadinasi, turi subjektą arba „savininką“, kurį vadiname būtybe: tai, kas būna, yra būtybė. Priesaga -ybė teikia žodžiui, pasak gramatikos, labai ryškią, stipriai pasireiškiančią ypatybę. Kalbiškai tad būtybė yra tai, kam būti yra ryški bei stipri savybė. Bet kaip tik todėl, kad buvimas būtybei yra savybė, jis nėra jai būtinas: būtybės gali ir nebūti.

Tai, kas padaro, kad būtybė, nors ir galėdama nebūti, vis dėlto būna, yra būtis. Būtis yra buvimo šaltinis ir jo pagrindas bei galia; ji glūdi už buvimo kaip atmintis slypi už atsiminimo ir mirtis už mirimo. Priesaga -tis žodį sukonkretina, sykiu tačiau teikia jam grindžiamosios jėgos: viltis yra vylimosi pagrindas bei nešėja.

Teikiama žodžiui būti, ši priesaga padaro, kad būtis įgyja transcendentinę prasmę, vadinasi, kad ji yra mąstoma kaip peržengianti būtybę ir tuo pačiu skiriantis nuo šiosios ontologiškai, tai yra pačiu buvimu. O kur būtis tiek susikonkretina, jog reiškia „įprastines kasdieninio gyvenimo sąlygas“, ten ji keičia savo šaknį, virsdama buitimi.

Buvimas, kaip sakyta, reiškia veiksmą ir net vyksmą. Jei nūn mąstytume buvimą parmenidiškai kaip stovį, nusakytume jį lietuviškai žodžiu būsmas: tokiu atveju jis būtų tapsmo priešingybė, vadinasi, susitelkęs į vienį ir neturįs trukmės. Jei klaustume, kas yra buvimo kaip veiksmo pasekmė, galėtume ją nusakyti žodžiu būvis. Tokiu atveju būvis atstotų sustabarėjusią „egzistencijos“ sąvoką. Būvis kaip pasekmė sukonkretina buvimą daugiau laiko atžvilgiu, teikdamas jam laiko aplinkybių santalkos prasmę.

Nūn vietos arba erdvės aplinkybių santalką buvime nusako žodis būklė. Į klausimą, kaip būtybė veikia ar būna, lietuviškai atsakome žodžiu būsena, reiškiančiu ne tiek patį veiksmą, kiek jo atlikimo būdą bei savotiškumą; būsena yra būtybės buvimo būdas. Metafizinę reikšmę turi ir būtinybė arba tai, kas vyksta ne laisvai, o būtinai.

Tačiau veiksmažodis būti yra žymiai pajėgesnis negu minėti vediniai. Jis gali kildinti ir daugybę kitų, kurie galėtų turėti taip pat didžią metafizikai reikšmę. Jeigu, sakysime, Dievas yra buvimo kūrėjas ir yra pati būtis (ipsum esse), arba būna pats, niekieno negrindžiamas, jis galėtų lietuviškai šia prasme būti nusakomas žodžiu buvėjas, kaip asmuo, žymimas pagal jo atliekamą veiksmą.

Tuomet Viešpaties vardas, tartas Mozei iš degančio dykumose krūmo ir lotyniškai įprastas versti sum qui sum (Iš 3.14), būtų galimas lietuviškai išversti: „Aš esu Buvėjas“, vadinasi, tasai, kuris vykdo buvimą kaip savą veiksmą. Tokiu atveju buvėjo veikimo pasekmė vadintųsi buvinys, kaip siuvėjo veikimo pasekmė vadinasi siuvinys.

Dievui taikomi žodžiai buvėjas – buvinys būtų net gilesnės metafizinės prasmės negu kūrėjas – kūrinys, kurie negali nusikratyti kosmologiniu atspalviu, pridengiančiu ontologinę jų gelmę. Tuo tarpu buvėjas – buvinys kosmologinio atspalvio nebeturi ir todėl Dievo ir pasaulio santykį nusako gana tiksliai.

Baigiant šią trumputę daiktavardinių veiksmažodžio būti vedinių apžvalgą, reikia dar atkreipti dėmesį į lytį esti, turinčią taip pat savų daiktavardinių vedinių, tarp kurių metafizkai svarbiausias yra esmė, nusakanti tai, kas būtybė yra savyje kaip ši ar ana. Tolimesnieji esmės vediniai – esmingas, esmingumas, esminis, esmiškas, esmiškumas.

Nors veiksmažodis būti metafizikai ir yra pats pagrindinis, tačiau jis nėra vienintelis, turįs jai reikšmės: visa kalbos sąranga – jos sandų turtingumas bei lankstumas – yra filosofavimui neatstojamos vertės. Lietuvių kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį objektą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba nenusileidžia jokiai kitai kalbai, kuria istorijos eigoje buvo sukurta ar yra kuriama aukšto lygio filosofija.

Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusių svetimybių keliu, priklausys nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.

Parengė Dainius Razauskas