Balandžio 21–gegužės 24 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius) veikia Jurijaus Grigorovičiaus tapybos darbų paroda „Karo dienoraštis“.

Parodą galima apžiūrėti antradieniais–sekmadieniais nuo 10 iki 16 val.

Apie autorių

Jurijus Grigorovičius gimė Kustanajuje, Kazachstane 1962 m. sausio 3 d. 1975–1977 m. mokėsi dailės mokykloje Izmaile, Ukrainoje, 1977–1981 m. mokėsi aukštesniojoje dailės mokykloje Machačkaloje, Dagestane, 1984–1990 m. studijavo valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje.

Jį baigęs atsikėlė į Vilnių, 1991 m. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, vėliau išvyko į Ukrainą ir dirbo Kijeve. Prasidėjus karui sugrįžo į Lietuvą, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje, aktyviai dalyvauja Lietuvos meniniame gyvenime.

Dailininkas yra dalyvavęs daugybėje grupinių ir surengęs asmeninių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jo paveikslai yra privačiuose rinkiniuose Lietuvoje, Ukrainoje, Kanadoje, Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Maroke, Baltarusijoje, Lenkijoje, Danijoje ir kt.

Grigorovičius – Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys. Jam teko dirbti su žymiais užsienio ir Lietuvos režisieriais (Šarūnu Bartu („Trys dienos“, „Namai“, „Laisvė“), Audriumi Stoniu („Paskutinis vagonas“), Audriumi Juzėnu („Vilniaus getas“, „Ekskursantė“, „1923“), a. a. Mantu Kvedaravičiumi („Mariupolis“) ir kt.).

Dailininko darbai kino filmuose buvo įvertinti daugybe apdovanojimų, svarbiausi – 2006 m. „Emmy Awards“ prizas už geriausią dailininko darbą televizijos filmuose „Juodoji mirtis“, „Leonardo da Vinči“ (režisierius Robas Gardneris (Rob Gardner) bei 2007 m. „Peer Awards“ prizas už geriausią dailininko darbą kino filme „Musulmoniškoji Ispanija“ (režisierius R. Gardneris).

2016 m. už darbą filme „Mariupolis“ dailininkas apdovanotas prizu Lietuvių kino akademijos apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“.

Apie parodą

„Karo spalvos. Paveikslai – mano ginklai. Tiesa, kuri sklinda iš mano vidaus gelmių. Prasidėjus karui, aš nežinojau kur aš atsidursiu su savo šeima ir kiek mums liko gyventi. Viskas vystėsi labai greitai…

Per kelias dienas mes nutarėme pasilikti ir priešintis. Tada aš pradėjau tapyti paveikslus kiekvieną dieną po vieną ir talpinti Facebook‘e. Tai buvo mano atsakas į mirtį.

Paveikslas tai yra Gyvenimas. Mes tikime savo Pergale. Kol aš galėsiu perteikti savo kūryboje viską, kas vyksta aplink, tapysiu paveikslus. Šlovė Ukrainai!“