J. Vaiškūnas: Į vietas, dėmesio, marš! (nuotraukos)

Alkas.lt redaktorė Edita Česėkaitė kalbina Alko vyriausiąjį redaktorių Joną Vaiškūną gimtadienio proga.

– Gimtadienis, kasmet besikeičiantys skaičiai, kuo Jums asmeniškai ši šventė reikšminga? Su kokiomis nuotaikomis ir mintimis žengiate į šią sukaktį?

– Gimtadienių bijau. Jie primena nė akimirkai nesustojančią laiko rodyklę išsigudrinančią bėgti vis greičiau ir greičiau. Jie yra įpareigojimas suspėti ko nespėjai, padaryti ko nepadarei. Laiko bėgsmo srovė prieštaringus jausmus kelia visiems ir visada kels. Dar mokyklos suole, kai patyliukais skubinau laikrodį, kad kuo greičiau prabėgtų 45 neišmoktos pamokos minutės, jutau:

Kaip greitai laiko upė senka,
Kaip greit prašvintam, kulminuojam, temstam
Sekundės bėga, sekundės slenka,
Mes džiaugiamės šituo ir – senstam.

– Jus pristatyti galima įvairiai: fizikas, žinomas etnokosmologas, baltų religijos žinovas, Alkas lt. įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius, knygos apie lietuvišką zodiaką autorius, Molėtų krašto muziejaus padalinio vadovas, nepaprastų ekskursijų vadovas… ir tai dar tikrai ne viskas. O kaip trumpai apibūdintumėte pats save?

– Donkichotas. Man tiktų toks įvardijimas. Pasiskolinau jį iš prancūzų antropologo Klodo Levi Stroso (Claude Lévi-Strauss). Jis taip save apibūdino savo uoliam pašnekovui, vėliau išleidusiam anuometinių pašnekesių knygą „Iš arti ir iš toli“,  filosofui Didje Eribonui (Didier Éribon), atrodo, nė neklaustas – tiesiog norėdamas palengvinti užduotį tiems, kurie kada nors bandytų trumpai įvardinti jo daugialypes raiškas. O į pašnekovo nuostabą –  Donkichotas juk nuo tikrovės atitrūkusio svajotojo ir kliedėtojo simbolis! Levi Strosas atsakė maždaug taip: ne – tai žmogus, kuris norėjo, kad dabartyje būtų kuo daugiau praeities. Dar pridurčiau – viso to, kas joje buvo geriausia.

Man taip pat priimtinas to paties Levi Stroso naudotas apibūdinimas „meistrautojas“. Meistrautojas – tai tas, kuris nieko neišmeta – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Priemonės su kuriomis darbuojasi „meistrautojas“ buvo jo surinktos ir išsaugotos remiantis pojūčiu „to gali kada nors prireikti“. Tai bandymas iš to kas buvo tobula, o dabar tapo suardyta – sukurti naują pasaulį iš būtojo pasaulio dalių: atplaišų, likučių, nuotrupų… Nežiūrint vadinamos civilizacijos šuoliavimo „meistrautojas“ negali viso to atsisakyti. Tai būtų tas pats kas išmesti šaknis, o paskui bandyti išaugti. Ir tai galioja tiek daiktų, tiek mi(n)tiniam pasauliams. Būtent taip, bent iki šiol gyventa.

Šių šaknų paieška ir pakreipė mano pasirinkimus. Svajojęs tapti astronomu, Vilniaus universitete baigęs fiziką, dirbęs lazerių fizikos srityje, Astronomijos observatorijoje, galiausiai pasukau į etninę kultūrą. Supratęs, kad fizikos mokslus gali sėkmingai plėtoti viso pasaulio mokslininkai, o mūsų tautos kultūra – mūsų pačių reikalas. Taip išėjau į etnokosmologiją. Taigi dabar esu fizikas tik pagal išsilavinimą.

Etnookosmologijos sąvoka apima kelių tarpdalykinių mokslų sritis – etnoastronomiją, archeoastronomiją. Šios pažinimo srities akiratyje yra ne patys dangaus šviesuliai ir Visata, bet senosios, tradicinės žinios apie dangaus šviesulius ir Visatą ir šių žinių apraiškos įvairiose kultūros srityse. Tad šią tyrimų sritį dažnai apibendrintai dar vadina – kultūrine astronomija.

– Jei pabandytume sudėlioti praėjusį laiką etapais, kokius pagrindinius savo veiklos etapus išskirtumėte?

– Etapas – kelio dalis, tarpsnis… Jei kopi viršun – tai laiptelis. Na tai jų daug: neatmenama vaikystė iš kurios ūkų kaip nuotrupos nyra lemtingų vaizdų ir jausmų nuodraikos… pirma – gimtame kaime, paskui – jau mieste, mokykla Švenčionyse, 60-ties metrų bėgimo mokyklos jaunučių rekordas, o paskui – ištisinis bėgimas bėgimas vis ilginant nuotolį – treniruotės, sporto varžybos, orientacinis, žvaigždės ir fizika, „Fotono“ mokykla, Vilniaus Universitetas, Brežnevo mirtis, Mokslų akademijos fizikos institutas, kristalai ir lazeriai, etnografinės ekspedicijos, „Talkos“ klubas, kova už paveldą,  Molėtų observatorija, Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Kovo 11-oji, meilė ir vedybos, Sausio 13-oji, 3-jų dukrų gimimai, durys į Europos archeoastronomijos mokslo pasaulį – pirmoji tarptatutinė konferencija Rumunijoje, mokslinis darbas ir politika, Jonas Trinkūnas, Jorės šventės ir Romuva, kelionė lietuviško Zodiako pėdsakais, pirmoji pasaulinė archeoastronomijos konferencija Lietuvoje, pirmosios išleistos knygos, kova už valstybinę kalbą, politinių pasikėsinimų prieš ją stabdymas, Alkas.lt ir štai – aš čia.

– Trys svarbiausi, Jūsų nuomone, nuveikti darbai ir… vienas nepavykęs.

– 4 nepamirštami, jaudinantys susitikimai su ateiviais iš kosmoso, tiksliau, ateivėmis – labai gražiais lietuviškais vardais: Daiva, Guoste, Gaudrime ir Vingaile. Bet gal tai ne darbai, veikiau darbams įkvėpti duoti apreiškimai. Na, o darbai?… Lietuvos etnokosmologijos muziejaus įsteigimas (kartu su 5 bendražygiais – Gunaru Kakaru, Libertu Klimka, Janiu Lopeta, a.a. Donatu Macijausku ir Sauliumi Lovčiku), Etnografinėse ekspedicijose surinktas liaudies astronomijos žinių lobis, Lietuviškojo Zodiako pėdsakų apčiuopimas ir su jais susijusių mitopoetinių vaizdinių rekonstrukcija,  Jorės šventės plėtojimas. Atsiprašau, išėjo 4, kaip Mindaugo laikų Dievų panteone: 3+1.

Atskirai paminėti turėčiau ir vieną dar nenuveiktą didelį darbą – nebaigtą tvarkyti gausią archyvinę etnografinių kraštotyrinių ekspedicijų medžiagą. Jos reikės imtis iš peties. Bet viešai – nieko nežadu, nes mano bičiulis Dainius Razauskas iš karto pasakys: viešai skelbi ką padarysi – nieko nebus.

O nepavykęs darbas? Yra jų daug, bet įsimintiniausias – paskutinis bandymas šiuolaikiniam politiniam gyvenimui perduoti Sąjūdžio dvasią.

– Gerai praleista, prasminga diena, tai – ….

–  … baigtas darbas, kai gali žengti ar kopti toliau tvirtai atsispirdamas į tai kas padaryta.

– Jeigu pažvelgtumėme į laikotarpį nuo sukakties iki sukakties. Sukaktį taip pat paminėjo ir Jūsų įkurta Alkas.lt svetainė. Kodėl Alkas? Kas paskatino Jus imtis dar ir žurnalistikos?

– Minėjome Alkas.lt penkmečio sukaktį. O dešimtmetis taip ir praėjo nepaminėtas. Per daug panirta į darbų verpetus – ir sukaktis – tik šast – prabėgo… O žurnalistika, regis iš prigimties kaip prosenelių genai. Mano senelis Stanislovas Vaiškūnas (1856-1910) kovojo už gimtą žodį – anticarinis knygnešys, revoliucionierius, įtraukęs į šią veiklą ir savo brolį Mykolą.

Giliais sovietiniais laikais, dar mokinukas buvau vyriausiasis redaktorius savo paties ranka nusipiešto indėnų laikraščio „Laukinčar“, Sąjūdžio priešaušryje kartu su bendražygiais leidome, kaip vėliau paaiškėjo – pogrindinį – laikraštį „Talka“, Sąjūdžio laikais zujau „Sąjūdžio žinių“ išnešiotoju. Bandėme leisti sąjūdietišką laikraštį Aukštaitijai  – „Aukštaitis“.  Susigrąžinus nepriklausomybę ėmiausi publicistikos, buvau neetatinis DELFI apžvalgininkas. Dirbdamas Labanoro regioniniame parke pradėjau leisti ir redagavau laikraštėlį „Labanoro takais“, labai daug metų iki šiol teberašau kasmėnesines apžvalgas apie žvaigždėtą dangų „Lietuvos rytui“.

Ilgamečiai žygiai po Lietuvą ir lietuvių gyvenamas žemes už Lietuvos ribų buvo tikra, gyva, jokioje mokykloje neišmokstama žurnalistika. Kai turėjai sugebėti užkalbinęs pirmą kartą sutiktą žmogų pasiekti, kad jo širdis atsivertų nuoširdžiam pokalbiui vedančiam nuo kasdienybės nuovargio ir skausmo į slaptingąjį žvaigždžių skliautą. Na o Alkas.lt – dėsninga šio kelio tąsa. Su pagreičiu globalėjančios žiniasklaidos baruose vis mažiau vietos imta skirti tautinėms vertybėms – etninei kultūrai, istorijai, kalbai, tautai… Palyginkite, pavyzdžiui, sąjūdinių ir posąjūdinių laikų „Šiaurės Atenus“. Vieną dieną atsibudome Lietuvoje, kuriai nereikia „etnografinių trobelių“, nes viskas čia bus „modernu“ – kurį laiką dar iš betono ir stiklo, paskui iš metalo ir plastiko, o vėliau iš pačių pažangiausių ateities medžiagų. Ir gimė mintis, jeigu šiems miestams nebereikia praeities vertybių, tai užuot baladojusis į didmiesčių vartus, geriau susimeistrauti savąjį „modernų“ miestą, kuriame būtų leidžiama statyti ne tik „etnografines trobeles“, bet ir ištisus kaimelius…  Taip atsirado Alkas.lt. Dar kartą suveikė donkichotiškojo meistrautojo prigimtis.

Jau ne daug kas bežino, kad „alkas“ yra mūsų protėvių šventvietė.  Aš gimiau ir augau Švenčionyse, aplinkui mano gimtąjį kaimą tebeplyti šventumo ženklai: upelė – Šventelė,  miškas – Gojelis, Gyvenvietė – Šventa, ežeras Šventas, Švento ežero pusiasalis – Alkas. Štai iš kur visa tai.

– Įkurta asociacija „Talka  kalbai ir tautai“, esate tarybos narys. Ką pavyko nuveikti šioje srityje ir kokius didžiausius skaudulius matote šiandien?

–  Judėjimas „Talka Kalbai ir Tautai“ buvo įkurtas 2017 m. Baltų vienybės dieną, Lietuvos piliečių iniciatyvinės grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surengtoje konferencijoje-pasitarime „Apginkime baltų kalbas“. Šioje konferencijoje buvo nuspręsta neformalaus „Talkos“ judėjimo pagrindu įkurti asociaciją „Talka Kalbai ir Tautai“. Asociacijos kūrėjais buvo žinomi Lietuvos mokslininkai, visuomenės ir kultūros veikėjai, menininkai, dvasininkai.  Pagrindinis šio steiginio tikslas –  išsaugoti esminį Lietuvos valstybingumo dėmenį – valstybinės lietuvių kalbos pirmenybę visose Lietuvos Respublikos valdymo ir raiškos srityse taip pat ir asmenvardžių rašybą valstybine kalba. Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme savo protėvių žemėse ir šalies Konstitucijoje įtvirtinome gimtosios lietuvių kalbos pirmenybę šiame žemės rutulio kampelyje. Lietuvių Tauta ir kalba yra mūsų valstybės ir tapatybės pagrindas. Jokių išlygų čia būti negali. Bet dabartinė Lietuvos politinė valdžia nuolat yra spaudžiama, gundoma ir verčiama pažeisti šį lietuvių Tautos gyvybingumo pamatų pamatą. Mes to padaryti neleidome ir neleisime.

– Kalbant apie šiuos sukakties metus, kokius tikslus ir planus dėliojate sau šiandien. Ko labiausiai norėtumėte palinkėti sau ir kitiems?

– Ketinimų neatskleisiu. Kodėl? Klauskite Dainiaus Razausko. O linkėti sau darosi pavojinga. Mat linkėjimai – tartum atleidimas atostogų. Linkiu Jums sveikatos, laimės, džiaugsmo ir didžiausių norų išsipildymo! Malonu? Gulk ant sofos ir lauk kol išsipildys… Kad išsipildytų – reikia pripildyti. Tai ne šventinis tostas. Todėl dabar įmanomas tik vienintelis palinkėjimas: į vietas, dėmesio, marš!

***

Jonas Vaiškūnas (g. 1961 m. kovo 6 d. Papiškėse, Švenčionių r.) – Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, publicistas, leidėjas, Lietuvių etninės kultūros tarybos narys, Etninės kultūros globos tarybos narys, Etninės kultūros globos tarybos Aukštaitijos regiono padalinio narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, internetinio dienraščio Alkas.lt vyriausias redaktorius.

1979 m. baigė Švenčionių Zigmo Žemaičio vidurinę mokyklą, 1984 m. – Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą.

1984‐1986 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Lazerinės optikos skyriuje kaip stažuotojas‐tyrėjas ir vyresnysis inžinierius. 1986‐1987 m. Fizikos instituto Bandomojoje gamykloje inžinieriumi technologu, 1987‐1990 m. astrofizikos skyriaus vyresnysis inžinierius. 1990 m. Lietuvos mokslų akademijos Teorinės fizikos instituto Astrofizikos skyriuje vyresniuoju inžinieriumi. 1990–1998 m. Lietuvos etnokosmologijos muziejuje kaip muziejininkas ir mokslo darbuotojas. 1999‐2001 m. dirbo Labanoro regioninio parko kultūrologu (LRP), buvo LRP laikraščio „Labanoro takais“ įkūrėju ir leidėju.

Nuo 1999 m. Molėtų krašto muziejaus skyriaus vedėjas. Tyrinėja etnoastronomiją, kultūrinę astronomiją, taip pat tradicinio lietuvių liaudies meno simboliką. Pagal parengtą specializuotą klausimyną nuo 1988 m. vykdo lietuvių etnoastronomijos žinių rinkimo ir analizavimo programą.

Nuo 1994 m. Tarptautinės kultūrinės astronomijos organizacijos (SEAC) narys, o nuo 2003 m. – jos viceprezidentas; nuo 2005 m. Tarptautinės archeoastronomijos ir kultūrinės astronomijos draugijos tarybos (ISAAC) narys. 2006‐2008 m. buvo Varšuvos Jogailaičių universiteto Religijotyros instituto doktorantas.

Paskelbė per 50 mokslinių bei virš 500 mokslo populiarinimo straipsnių, yra 3 knygų autorius, bendraautorius ir redaktorius.

1986‐1988 m. buvo aktyvus etnokultūrinio ir visuomeninio paminklosauginio judėjimo dalyvis, vienas iš paminklosauginio klubo „Talka“ steigėjų ir organizatorių, bei vienas iš pogrindinio laikraščio „Talka“ leidėjų. Nuo 1988–1991 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) veikloje, buvo LPS Molėtų rajono Tarybos narys.

2007–2010 m. internetinio portalo DELFI apžvalgininkas.

2010 m. internetinio dienraščio Alkas.lt įkūrėjas, leidėjas ir vyriausiasis redaktorius.

 

1 of 128

- +

1.

2.

3. J. Vaiškūnas Z. Žemaičio gimnazijos mokinys su pirmuoju savo gamybos teleskopu ant Švenčionių Kultūros namų stogo apie 1974 m. | Asmeninio archyvo nuotr.

4. J. Vaiškūnas Švenčionyse savo namų (Vilniaus g. 4-5) balkone apie 1977 metus | Asmeninio archyvo nuotr.

5.

6.

7.

8.

9.

10.

11.

12.

13.

14.

15.

16.

17.

18.

19.

20.

21.

22.

23.

24.

25.

26.

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33.

34.

35.

36.

37.

38.

39.

40.

41.

42.

43.

44.

45.

46.

47.

48.

49.

50.

51.

52.

53.

54.

55.

56.

57.

58.

59.

60.

61.

62.

63.

64.

65.

66.

67.

68.

69.

70.

71.

72.

73.

74.

75.

76.

77.

78.

79.

80.

81.

82.

83.

84.

85.

86.

87.

88.

89.

90.

91.

92.

93.

94.

95.

96.

97.

98.

99.

100.

101.

102.

103.

104.

105.

106.

107.

108.

109.

110.

111.

112.

113.

114.

115.

116.

117.

118.

119.

120.

121.

122.

123.

124.

125.

126.

127. Interneto platybių vaizdai:

128.