Motiejus Valančius gimė 1801 m. vasario 28 d. gimė Salantų parapijoje (dab. Kretingos raj.), Nasrėnų kaime. M. Valančius, vienas XIX a. vidurio lietuvių kultūros reprezentantų, kilęs iš Pajūrio žemaičių. Tėvai, Mykolas Valančius ir Ona Stankaitė, laisvi valstiečiai, priklausė pasiturinčiam ir šviesesniam kaimo žmonių sluoksniui. Motiejus – ketvirtasis vaikas šeimoje, be jo šeimoje augo trys broliai – Mykolas, Juozapas, Feliksas bei dvi sesutės- Marijona su Petronėle. Be vaikystėje mirusio Juozapo, visi Valančių vaikai užaugo. Kaip ir Motiejus, abu broliai išėjo į mokslus: vyresnysis, Mykolas, užsivilko bernardino abitą – įstojo į Kretingos vienuolyną, jaunesnysis, Feliksas, baigė Dorpato (Tartu) universitete mediciną.
Kelią į švietėjus bei rašytojus M. Valančius pradėjo Žemaičių Kalvarijos dominikonų mokykloje. Kiek pasiruošęs pas Milašaičiuose kunigavusį dėdę, irgi Motiejų Valančių, 1816 m. rudenį jis pateko į šios mokyklos antrą klasę. Žemaičių Kalvarijos mokykla, iš pradžių keturklasė, o nuo 1818 m. iki uždarymo 1836 m. – šešiaklasė, buvo viena iš geresnių, labiausiai lankomų vidurinių Lietuvos mokyklų, nors Kražių gimnazijai ji neprilygo. Žemaičių Kalvarijoje mokslus M. Valančius baigė 1821 m. ir po metų įstojo į Varnių kunigų seminariją. Po metų išsiųstas tęsti mokslų į Vilniaus vyriausiąją seminariją, kurią baigė 1828 m. Tų pačių metų pavasarį įšventintas kunigu ir gavęs teologijos magistro laipsnį, nuo rudens M. Valančius buvo paskirtas Mozyriaus apskrities mokyklos kapelionu bei tikybos mokytoju. Šiame Baltarusijos miestelyje jis išgyveno 6 metus, kol 1834 metais buvo perkeltas į Kražius, kur be tokių pačių pareigų gavo ir tvarkyti biblioteką. Dirbdamas Kražiuose, M. Valančius pradėjo savo kūrybinę biografiją.
Nors XIX a. lietuvių tautinis sąjūdis prieš spaudos uždraudimą dar tebuvo užuomazgoje, tačiau jau ir tuo laiku Lietuvos visuomenėje iškilo daug ryškių asmenybių, uždėjusių tam tikrą antspaudą visam mūsų XIX a. gyvenimui. Gana čia prisiminti vysk. J. A. Giedraitį, D. Pošką, A. Strazdą, S. Valiūną, S. Stanevičių, S. Daukantą, L. Ivinskį, J. A. Pabrėžą, M. Akelaitį, J. S. Dovydaitį ir kai kuriuos kitus. Betgi juos visus nustelbia vyskupas Valančius, ypač dėl to, kad jo veikla nesiribojo vien literatūriniu darbu, kaip daugumos anų, bet prasiskverbdavo į visas Lietuvos viešojo gyvenimo sritis. Nors pats jis, paėmęs Žemaičių vyskupijos sostą, ir mėgino savo veiklą aprėžti vien bažnytiniu-tikybiniu darbu, vienok dėl tų politinių aplinkybių, kuriomis jam teko gyventi ir dirbti, jis nuolatos susidurdavo ir su kitomis Lietuvos gyvenimo sritimis. Visose jose jisai savarankiškai pasireiškė ir tuo būdu visai Lietuvos XIX a. istorijai uždėjo savo, valančinį antspaudą.
Tuo laiku neturėjome kito asmens, kurį galėtume greta jo pastatyti. Ir ne tik XIX a. bet ir XVII-XVIII a. sunku būtų surasti tokią asmenybę.
1840 m. būsimasis vyskupas, darbuodamasis Kražiuose, gavo kvietimą persikelti į Vilnių dėstyti dvasinėje akademijoje (buvusioje vyr. seminarijoje) pastoralinę teologiją bei šventraščio archeologiją. Čia dirbdamas įgijo teologijos daktaro laipsnį, kuris buvo suteiktas be egzaminų ir disertacijos, kaip pasižymėjusiam geru dėstymu ir dideliu teologijos išmanymu.
1842 m. rudenį Vilniaus dvasinė akademija buvo iškelta į Peterburgą. Peterburge sutiko nemažai bendraminčių: istoriką Simoną Daukantą, kanauninką Joną Krizostomą Gintilą, Antaną Gabonskį, Lindzevičių bei daug kitų. Artimiausiu žmogumi akademijoje tapo jos rektorius Ignotas Holovinskis (1807-1855 m.), kuriam tarpininkaujant vėliau M. Valančius tapo vyskupu.
1843 m. gruodžio 15 d. Rusijos caras Nikolajus I M. Valančių apdovanojo ant krūtinės nešiojamu aukso kryžiumi.
1845 m. sausį M. Valančius susirgo ir gegužės viduryje grįžo į Žemaitiją. I. Holovinskiui pasiūlius, buvo paskirtas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi.
Būsimasis vyskupas, dirbdamas seminarijoje, puoselėjo užguitą lietuvišką dvasią. Jo pastangomis seminarijoje buvo leista rašyti ir sakyti pamokslus žemaitiškai. Jis parengė Konstantino Sirvydo (1578-1631 m.) lietuviškų pamokslų „Punktai sakymų“ naują laidą, parašė ir 1848 m. išspausdino istorinį dviejų tomų veikalą ,,Žemaičių vyskupystė“.
1838 m. mirus žemaičių vyskupui J. A. Giedraičiui, vyskupija 12 metų buvo be vyskupo.
Valančius vyskupu buvo konsekruotas 1850 m. vasario 24 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Peterburge. Į Varnius grįžo 1850 m. balandžio 5 d. Tą dieną įvyko jo ingresas. M. Valančius gavo beveik du kartus didesnę vyskupiją, negu buvo anksčiau. Iš viso vyskupijoje buvo 93 parapijos. Vyskupija tuo metu turėjo apie milijoną tikinčiųjų ir 700 kunigų. Tai buvo didžiausia katalikų vyskupija Rusijoje.
M. Valančius, norėdamas geriau susipažinti su padėtimi vietoje, pradėjo lankyti parapijas, pirmiausia naujai paskirtas. 1850 m. rugpjūčio pabaigoje išleido pirmąjį ganytojišką laišką lietuvių ir lenkų kalbomis.
Kaip minėta, tuo laiku kaimo gyventojus, ypač dvarui priklausančius žmones – baudžiauninkus, gaubė beteisiškumas, tamsumas, girtuoklystė. Kiekviename dvare buvo po keletą karčemų. Visa Rusija buvo nusėta karčemomis. Jokių draugijų, organizacijų nebuvo. Niekas sodiečio lietuvio dorove nesirūpino.
M. Valančius, matydamas tokią sodiečių būseną, aštuntais savo vyskupavimo metais įsitraukė į Ignoto Štacho ir Augustino Kybarto pradėtą kovą prieš girtavimą. Jis diplomatiškai, vengdamas susilaukti iš valdžios nemalonumų, teigė, kad kova prieš girtavimą prasidėjo gaivališkai pačių piliečių pastangomis. Buvo paskleista žinia, kad mintys apie blaivybę persimetė iš Lenkijos. Taip M. Valančius 1858 m. birželį, vizituodamas parapijas Palėvenėje, keliasdešimt parapijiečių įrašė į blaivybės broliją.
M. Valančius, sumanęs paskelbti kovą girtavimui, veikė planingai. Jis blaivybės literatūrai rengti sekretoriumi pakvietė kunigą Juozapą Silvestrą Dovydaitį (1826-1883), Akmenės kleboną Kaliksą Kasakauskį, žemaičių kunigų seminarijos klieriką, vėliau Peterburgo dvasinės akademijos alumną Antaną Baranauską (1835-1902).
1858 m. rugpjūčio 24 d. M. Valančius aprobavo spaudai rankraštį ,,Apej brostwą blaiwistės arba nusiturieima“. 1858 m. rugsėjo 4 d. leidimą spausdinti davė Vilniaus cenzūros komiteto cenzorius Pavelas Kukolnikas. Rankraštį atspausdino Juozapo Zavadsko (1781-1838) spaustuvė Vilniuje.
Vytautas Merkys knygoje ,,Motiejus Valančius“ rašo: ,,…leidinys ,,Apej brostwą blaiwistės arba nusiturieima“ <…> išspausdintas 10 000 egz. tiražu, iš jų lapkričio 23 d. 2500 egz. spaustuvė jau išsiuntė M. Valančiui. Likęs tiražas sulaikytas ir saugomas cenzūros komitete.“ Kitais šaltiniais, buvo išspausdinta 40 000 egz.
Ši knygutė buvo 16 puslapių, 8 skyrių. Ir padarė milžinišką įtaką.
Taip pat vyskupas 1858 m. kovo 14 d. M. Valančius ganytojišku laišku kreipėsi į dvarininkus, kviesdamas palaikyti jo kilnų darbą. Vysk. M. Valančius blaivybės klausimais parašė 17 laiškų (tiek surasta), iš jų: 5 – kunigams, 2 – dvarininkams, 5 – vyskupijos tikintiesiems, 4 – atskiroms parapijoms ir 1 testamentinį. M. Valančius per 25 vyskupavimo metus parašė 30 ganytojiškų laiškų, t. y. daugiau, negu iki jo buvę vyskupai. Laiškus surinko ir išnagrinėjo J. Tumas-Vaižgantas (1869-1933).
M. Valančius pirmasis ganytojiškus laiškus pradėjo rašyti lietuviškai. Lenkų kalba rašė dvarininkams, o su valdžios atstovais susirašinėjo rusų kalba.
Blaivybė nepaprastai greit paplito po visą Lietuvą, apimdama Kauno ir Vilniaus gubernijas. Ji veržėsi vis toliau, pasiekdama Pavolgio, Pauralės, Vidurio Rusijos gubernijas ir tapo didžiuliu blaivystės sąjūdžiu. Masiškai užsidarinėjo karčemos. Tačiau dėl 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia 1864 m. balandžio 18 d. M. Muravjovo aplinkraščiu blaivybės brolijų veiklą uždraudė. Tais pačiais metais, nutraukus vyskupo M. Valančiaus parapijų vizitaciją, jam įsakyta persikelti į Kauną.
Per 5 metus Vyskupas M. Valančius blaivindamas Tautą pasiekė reikšmingą pergalę.
Politikos filosofas Alvydas Jokubaitis M. Valančiui netgi priskiria naujos politinės gyvenimo formos sukūrimą. Jo valdyta Žemaičių vyskupija turi būti suvokiama kaip Lietuvos politinės istorijos dalis. M. Valančiaus valdyta Žemaitijos vyskupija suvaidino tarpinę grandį tarp Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės ir lietuvių tautinio sąjūdžio, iš kurio po kiek laiko susidarė tautinė Lietuvos valstybė.
Šaltinių ir literatūros sąrašas:
- Motiejus Valančius. Raštai I, Vilnius, Vaga, 1972.
- Vaclovas Biržiška. Vyskupo Motiejaus Valančiaus biografijos bruožai, Aidų leidinys, Brooklynas, 1952.
- Jonas Kačerauskas. Blaivybė Lietuvoje Istorija ir Dabartis, Diemedžio l. Vilnius, 2013.
- Vytautas Merkys. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius: Mintis, 1999.
- Alvydas Jokubaitis. Motiejaus Valančiaus veikla politikos filosofijos požiūriu. http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2014~1408625658626/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content
Išeitų, kad vyskupas Motiejus Valančius buvo blaivybės sąjūdžio ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje pradininkas. Kažin, ar yra jam koks paminklas pastatytas Rusijoje arba Baltrusėje? Be Kauno, Varniuose tai tikrai yra.
Beje, šių laikų blaivybės “sajūdžio” pradininkas Lietuvoje yra dr. Aurelijus Veryga. Jeigu būtų mums pasisekę ir antrai kadencijai išrinkti jį Sveikatos apsaugos ministru, tai su trečia kadencija būtų gal prablaivinęs Rusiją, kaip tai padarė Motiejus Valančius, iki pat Maskvos.
1982–1994 m. mokėsi Užvenčio vid. m-loje.
1994–2000 m. studijavo Kauno MA Medicinos fak.
1998–1999 m. KMU studentų korp-jos „Fraternitas Lituanica“ pirmininkas.
Kiek prisimenu, Blaivybės judėjimą tuoj po 1991 m. jau brandaus amžiaus vyras gaivino.
Blaivybė – gerai, bet kraštutinumai – blogai. Kas paskatino įkurti tą sąjūdį, priežastys kokios?
Tais laikais Lietuva buvo itin blaivi, gatvėje bent kiek apsvaigusio nepamatydavai, net nuo gastronomų gėrimų skyriaus durų išnyko mėlynanosiai vargetos. Seimo narys Medvedevas, dėl kažko pats nuvykęs, ar nusiųstas, ar iškviestas į Maskvą, aiškino įsiutusiems CK-ininkams, jog tai jokia banditų, chuliganų ar kt. gauja, jog net didžiausiuose mitinguose nė vieno pagėrusio nebūna. Tas labai nustebino Kremlių.
Todėl mane nustebino, bet nedomino tas šūkis. Neįtariau, kad netrukus, prasidėjus gamyklų, kitų darbo vietų uždarymui, padėtis smarkiai pasikeis. Kadangi tada, berods, susikūrė sąjūdis Lietuvai gražinti, galvojau, kad bus priedas prie jo, dar vienas iš gražinimo būdų, ir tiek.
Oi, ne
Sovietų okupacijos metu buvo geriama ohoho kaip! Buvo bufetėliai įstaigose, įmonėse, ten į kavutę įpildavo konjakėlio. Gėrė kolchozuose, gėrė darbe darbo metu (kasdien regėjau, neįtikėtina tai, ką prisimenu), buvo nebrangus spirituotas vynelis, buvo baliai, baliukai, buvo įprasta atsidėkoti buteliu ir t.t. Blaivyklos dirbo pilnu pajėgumu. Draugovininkai siautėjo gatvėse sutemus – gaudė šlitiniuojančius. Po blaivyklos – raštas iš milicijos į darbovietę, ir draugiškas teismas. O jau vestuvės kaime, pamėgink prie stalo negerti su visais kas minutę, tuoj bjauriausiai išsišaipys. Dar kaimynai iš laiptinės… Kur dirbau, visur gėrė. Gyvas išlikau tik todėl, kad nevartojau nei darbe, nei po jo. Kai su visais negeri darbe, turi įgyti pasitikėjimą, kad nesi skundikas. Nelengva. Manim pasitikėjo, žinojo, kad neskundžiau, matyt, patikrino kažkaip 
Bet nesu joks blaivininkas-fanatikas.
Neaiškiai parašiau, neatskyriau, kada „išblaivėjome” – labai pšeprašam. Tai atsitiko jau „įsisiautėjus” Sąjūdžiui – vieną dieną nei ryte, nei vakare prie gastronomo nuo ryto iki vakaro ten budėjusių „nezabudkių” ir mėlynanosių vyrų nematau, kitą, trečią. O apie mitingus tai iš viso nėra ką kalbėti. Štai apie ką rašiau – matyt, tai ir jiems buvo labai stiprus sukrėtimas, gal kuriam ir apskritai išblaivėti padėjo. Gal tam ir Andropovo blaivybės ir visų vaikymo iš gatvių darbo metu vajus padėjo? Bet, kai pradėjo siautėti organizuotas iš SSSR kalėjimų paleistų banditizmas, ginkluota prichvatizacija, staigiai didėjantis nedarbas, versliukų reketas, žinoma, nevilties žmonės neišlaikė….
Mielieji,
Sunkiau už Maskvą, dr. A. Verygai sektųsi blaivinti Baltrusę.
Kai tarnybiniais reikalais buvau “Belgipropiščeprompkomplekt” organizacijoje Minske, tai į skyrių, kaip pridera lygiui, paėmiau 4 butelius armėniško konjako. Po darbo, žinoma, sėkmingam paraiškos užtvirtinimui skyriaus kabinete iškroviau su ikra viską ant stalo ir pamačiau dvejopą reakciją. Inžinieriai džiaugsmu ragavo ikrą, nusivylusiai nusivylusiai gėrė konjaką. “skolko vincą by vyšlo” – šyptelėjo vienas. Jie buvo normalūs inteligentai – sėdo lošti šachmatais, bet po kiek laiko už ėjimų atsiėmimą susipyko ir vienas ūmiai, lyg tyčia vardu Kolia, metė kitam į galvą plaktuką, tačiau nepataikė. Bet pataikė į platų langą ir su visais stiklais sunkus turinys nukrito ant modernaus šaligatvio tiesiai (laimei) prieš moters kojas. Vyrai lyg niekur nieko lošė toliau, bet tuoj prisistatė milicija, turėjau rodyti savo tarybinį pasą, leidimus įeiti į pastatą rodė ir kiek apgirtę šachmatininkai. Kalba buvo griežta (M. Gorbačiovo režimas gėrimui), trise užstojo mane, kad aš tik ragavau. Tada milicininkas “areštavo” konjako butelį ir viskas baigėsi laimingai.
Kitoks inteligentų požiūris į gėrimą buvo Leningrade arba Maskvoje, kai ten irgi būdavau. Na,panašiai lyg susitinkant su p.Cihaunovskaja be dubel w raidės pavardėje iš Minsko. Išvada: kadangi šachmatininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dr. A. Verygai blaivinti nereikia, sėdi jis Seime be darbo ir tiek. Dėkoju.