Lietuvos Respublikos istorija turtinga savo reikšmingomis ir svarbiomis datomis, tačiau pati svarbiausioji – pagrindinė yra 1918 metų Vasario 16-oji. Į ją remiasi mūsų Valstybės gyvavimo ir visos kitos datos. Vasario 16-oji – tai mūsų Valstybės atkūrimo diena, kuri turėtų būti reikšminga kiekvienam savo Tėvynę mylinčiam lietuviui ir sąmoningam mūsų šalies piliečiui.
Atsukę istorijos ratą, pabandykime mintimis nukeliauti į tuos laikus, kada sprendėsi mūsų tautos likimo klausimas, mūsų Valstybės ateitis.
Prieš 103-ejus metus Lietuvos Taryba, įgaliota 1917 metų rugsėjo mėnesį vykusios Lietuvių konferencijos, rinkosi padaryti mūsų tautai nepaprastai reikšmingą sprendimą – pasirašyti savo – Lietuvos Valstybės atkūrimo Aktą. Tai įvyko 1918 metų tos pačios dienos popietėje, siaučiant okupaciniams vėjams. Jų tada nepabūgta, kaip neišsigąsta ir 1991 metų Sausio žvarbiosios žiemos, kada mūsų širdys glaudėsi prie vienos – Tėvynės širdies.
Kelias į Vasario 16-tąją prasidėjo nuo pirmosios lietuviškos knygos pasirodymo, ėjo per kraujuotų sukilimų gūsį, Sibiro kančias, knygnešių kelius, per mūsų tautiečių nacionalinės sąmonės augimą, kuriai didelės įtakos turėjo ir daugiašakė vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla. Reikšminga buvo Jono Basanavičiaus 1883 metais pasirodžiusi „Aušra“. „Aušra“ prikėlė iš miego ir Vincą Kudirką. Pabudęs Lietuvai, V. Kudirka dar ryškiau ragino ir kitus pabusti dirbti Lietuvos labui. Jis savo kilniais darbais ryškiai brėžė būsimos Nepriklausomos Lietuvos valstybės kontūrus, skelbė Šviesos, Tiesos, Doros ir Vienybės idealizmo sumanymus.
Visų pavergtųjų tautų aktyvumą sustiprino I pasaulinis karas. Karo pradžioje dar vyravo autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keičiasi. Svarstoma Lietuvos ateitis pokario metais. Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono „14 punktų“ deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje. Kuriant mūsų valstybės atkūrimo sumanymą, daktaras L. Klimka savo pateiktose mintyse per Lietuvos radiją nusakė ir didelę Jono Basanavičiaus reikšmę suburiant Lietuvių mokslo draugiją, kuri nuo 1907 metų puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus. „Iš esmės draugijos veikla parengė valstybės atkūrimo programą“ [Libertas Klimka. Komentaras per LRT radiją, 2016.02.16].
1917 metų viduryje Vokietija leidžia sudaryti vietinę Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos. 1917 metų rugsėjo 18–22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų Lietuvos apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo. Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys. Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tarybos darbas okupacijos sąlygomis buvo nepaprastai sunkus. Ji norėdama pasiekti savo tikslo, turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams. Tai rodo 1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškimas. Tačiau jame pirmuoju numeriu Taryba skelbė, kad atstato Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir nutraukia visus ryšius su kitomis valstybėmis, kuriuos kada nors turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti: po 1831 metų sukilimo Lietuvos vardas buvo ištrintas iš politinio žemėlapio. Kraštas buvo pavadintas Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu. Pirmą kartą Lietuvos vardo neliko vadinamojoje 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijoje. Kaip pažymi dr. Vaidotas A. Vaičaitis, „…jos tekste nei valstybingumo, nei tautos matmenyse nėra kalbama apie Lietuvą ar LDK, o rašant apie tautą išimtinai minima lenkų tauta.“ [Doc. dr.Vaidotas A. Vaičaitis – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija ir Lietuvos konstitucingumo tradicija. Parlamento studijos].
Vasario 16-tosios Aktas buvo pasirašytas pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui su krikščioniškos santarvės ir idealizmo dvasia. Vienas iš 20-ties vyrų, pasirašiusių šį dokumentą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“. Šis Aktas išreiškė tikruosius lietuvių tautos siekius, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 metų gruodžio 11 dienos pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi.
Bene daugiausiai prie Vasario 16-tosios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad Jonas Vileišis yra labai susijęs ir su Kauno miestu. Jis dešimt metų (1921–1931 m.) buvo Kauno miesto burmistras. Per šį laikotarpį, anot Jono Aničo, išsamiai tyrinėjusio Jono Vileišio gyvenimą bei veiklą, Kaunas išgyveno didžiausią pažangos laikotarpį, iškilo „iki Europos didmiesčių lygio“. Prisimintina, kad Jonas Vileišis, tęsdamas dr. Vinco Kudirkos sumanymus, buvo ir Lietuvos savivaldos kūrėjas.
Vasario 16-tosios Aktas, kaipo toks, dar nesukūrė valstybės – neturėta tuo metu nei savos vyriausybės, nei savos administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Vasario 16-tosios Aktas padėjo Lietuvai iš sumanymų pasaulio materializuotis, kilti iš pelenų, iš politinės ir dvasinės nebūties į Būtį. Šį kilimą lėmė didelis darbas, kraujo aukos kaina. Jį teko apginti kovos lauke kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais. Rusija antrą kartą norėjo panaikinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamą „Litbielos respubliką“. Rusijos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo jos pačios paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė tik propagandinis triukas tautoms apgauti. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik pasirašytą su Lietuva Suvalkų sutartį. Iškilo mirtinas pavojus Lietuvai atsidurti agresyviai nusiteikusių kaimynų nasruose.
1918 metų lapkričio 23 dieną buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės rengimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 000 savanorių. Jie rodydami didelį patriotizmą apgynė Lietuvą, Vasario 16-tosios sumanymus. 1919 metų antrojoje pusėje buvo išvyta rusų bolševikų kariuomenė, tų pačių metų gruodžio mėnesį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio 1919 m. sausio 16 dieną žuvo pirmasis Lietuvos partizanas – Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių žuvo pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto žuvo pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kovose su lenkais prie Varėnos žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV užduotį nuo bolševikuojančio vokiečio kulkų žuvo pirmasis Lietuvos sargybinis Pranas Eimutis.
Čia pat reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko išaiškinti Kaune 1919 metais veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos.
Nepasisekus sąmokslui, 1920 metais bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobta mūsų sostinė Vilnius, grėsmingai artėta link Kauno. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo vos kėlęsis iš ligos patalo generolas Silvestras Žukauskas, kuris stodamas į Lietuvos kariuomenę pareiškė: „Būsiu laimingas stoti į Lietuvos armiją, kad ir paprastu kareiviu, kada Tėvynė pareikalaus mano jėgų, ir su ginklu rankose stosiu ginti savo gimtąjį kraštą nuo priešų“. Tai nebuvo tik tušti žodžiai. Jo vadovaujama lietuvių kariuomenė prie Giedraičių bei Širvintų išsprendė paskutinį hamletišką klausimą. Čia nugalėta lenkų kariuomenė, klastingai įsiveržusi į mūsų kraštą. Buvo išsaugota jaunosios Lietuvos gyvybė. Amžina garbė žuvusiems už Tėvynės laisvę, už Vasario 16-tosios sumanymus. Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai
Steigiamojo Seimo nariai, sudarydami iš septynių narių vadinamą Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, o kiti, palikę savo kėdes, pasiaukojamai stojo į frontą ginti savo Tėvynės. Šioje kovoje su lenkais žuvo vienas iš jauniausių Steigiamojo Seimo narių – Lietuvos šaulių sąjungos narys ir ateitininkas Antanas Matulaitis. Tai turėtų prisiminti ir dabartinis Lietuvos Seimas.
Vasario 16-tąją galima sulyginti su dar mano vaikystėje skaityta rašytojo Jono Biliūno apysaka. Kelias į Laisvę, į tą Laimės žiburį buvo žmonių lavonais nuklotas: mūsų tautos sąmonės žadintojai, sukilimų dalyviai, knygnešiai, o Nepriklausomybę paskelbus – jos gynėjai savanoriai, kariai, 1941 metų birželio mėnesio sukilėliai, pokario metų narsieji Lietuvos partizanai ir dvasinės rezistencijos dalyviai – tai mums visiems brangūs vardai, kurių darbu, kančiomis ir kruvina auka buvo atnaujinta Vasario 16-tosios gyvoji prasmė.
Poetas Maironis ta proga sukurtame eilėraštyje „Nepriklausomybę atgavus“ rašė: Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė/ Viliojus… dar vakar be vilties?!/ Nejau vergijoj slėgusi dejonė/ Dabar tik sapnas? Šmėkla praeities?/ Jauna, laisva, pati savęs valdovė/ Tautų eilėn įstojo Lietuva,/ Savo krauju vergijos nusiplovė,/Sutraukius pančius ištverme sava!
Džiaugėmės prieš ketverius metus VDU profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos archyvuose surastu Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalu, surašytu signataro Jurgio Šaulio ranka.
Vasario 16-tosios sumanymas buvo gyvas per visą sovietinę okupaciją. Į jį rėmėsi visa rezistencinė veikla ir garsioji 1949 metų Lietuvos partizanų vadų pasirašyta Deklaracija, nusakiusi laisvos Lietuvos gyvavimo pulsą.
Kai kas dabar nori neigti mūsų tautinės valstybės kūrimo kryptį, neigti ir dr. Jono Basanavičiaus veiklą. Tačiau tikime, kad jokie pakampių šešėliai neįstengs užgožti ryškios dr. J. Basanavičiaus veiklos, Vasario 16-osios sumanymo. Šių metų lapkričio 23 dieną Lietuva, pažymėdama savo Kariuomenės dieną, turėtų minėti ir mūsų tautos patriarcho 170-ąjį Gimtadienį.
Kai kurie „istorikai“ mūsų istoriją stengiasi įvardinti tik nuo unijinių su Lenkija laikų, teisinant pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, o kai kas žaisdami bajorystės gaivinimo žaidimą, gardžiuojasi atnaujintų herbų saldžiais lenkiškais pavadinimais.
Susirūpinti verčia kai kurių buvusių „autonomininkų“ vis ryškėjantys kėslai sulenkinti nulietuvinant Vilnijos kraštą (tam tikslui stengiamasi panaudoti net „savą“ gyventojų surašymo būdą), vėl Seime atsiradęs noras sugriauti mūsų abėcėlę, susiaurinti lietuvių kalbos vartojimo erdvę, nesibaigianti mūsų tautiečių emigracija ir kiti neigiami reiškiniai.
Įvairiais būdais tęsiasi prasidėjęs žinių karas prieš garbingąjį LR Seimo narį istoriką profesorių Valdą Rakutį – vieną sąžiningiausių karą ir rezistenciją tyrinėjančių istorikų, parašiusį dalykiniu bei pilietiniu požiūriu aukšto lygio straipsnį, apmąstantį holokausto atminties problemą, kviečiantį ieškoti jo priežasčių ir platesnio supratimo. Tai kai kam labai nepatiko. Užjaučiame žydų tautą, patyrusią tragediją Vokietijos nacių viešpatavimo metais. Tačiau, kaip rodo daugybė istorinių faktų, ir šioje tautoje buvo kolaborantų. Daug lietuvių gelbėjo žydus, tačiau „žydus gelbėti buvo pavojinga, ir dar pavojingiau, jeigu žydų tarpe radosi su naciais dirbančių išdavikų“ [Ignas Kęstutis Skrupskelis. Apie Valdą Rakutį. Tiesos.lt, 2021-02-06].
Tyrinėjimas – tai nėra holokausto neigimas. Nesmagu, kad ponia Faina Kukliansky, įsijautusi į kažkokios vyriausiosios cenzūrės ir prokurorės vaidmenį, neretai garsėja savo sakytume antilietuviškais netaktiškais pareiškimais su kiršinimo gaida. Šiai gaidai, penėdami Kremliaus skleidžiamą melagingą propagandą, sutartinai savo balsais pritaria ir „buvusieji“ su savo atžalom, puldami Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo Centro vadovą prof. dr. Adą Jakubauską ir jo darbo kryptį. Mat tokius erzina Centro požiūris, nuosekliai ginantis istorinę tiesą, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvių ir kitų kovojusių bei žuvusių už Lietuvos laisvę žmonių atminimą.
Sąmoninga tauta randa savo praeityje stiprumo, ji gyvena dabartimi ir kuria ateičiai. Mes turime atsisakyti „mažos tautos“ komplekso, taip madingo mūsų dienose kai kurių veikėjų keliaklupščiavimo ir saviplakos. Kai sueiname krūvon vieno sumanymo vedami – mūsų pasidaro gana daug, tąsyk galima ir didžius darbus nuveikti. Svarbu neištižti, nepasiduoti nuolat brukamom gariūniškos dvasios laikinom vilionėm, besaikio turtėjimo vergovei. Kartais Europos maskuote ir kritiško mąstymo dingstimi stengiamasi jauną žmogų atitraukti nuo savo šaknų diegiant jam liberalaus kosmopolitinio mąstymo bei tautinio nihilizmo sampratą. To pasekmę galėjome išvysti žiniasklaidos puslapių rašinyje apie Kauno Jėzuitų gimnazijos mokinių kuriamus filmukus.
Didieji pavojai tautiškumui – tai globalizacija, ateinanti su vartojiškumo ir pragmatiškumo nuostatomis, – teigia dr. L. Klimka.
Toliau jis pastebi, kad mūsų tautinės „kultūros savimonės turėtų būtų siekiama kuriant veiksmingus „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis primenant tautos istorij, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus etnokultūros papročius…“ [Libertas Klimka. Komentaras per LRT radiją, 2016.02.16].
Daug Lietuva laukia iš mūsų jaunimo. Norėtume jame matyti daugiau idealizmo pavyzdžių. Čia turėtų dar svaresnį žodį tarti mokykla, patriotiškai nusiteikę mokytojai, tėvai.
Minėdami Vasario 16-ąją, šventinių vėliavų plazdesy dar kartą pabandykime savo širdies ir geranoriškų akių žvilgsniu pažvelgti į Vasario 16-osios nesuteptos istorijos gelmę, matant joje trykštančią mūsų stiprybės gyvybingąją dvasią, savo Tėvynės kuriamąją galią.
Zigmas Tamakauskas, 2021-02-08.
Šlovė Lietuvai ! Šlovė Lietuvos Didvyriams!!